Lakštingala narve nesuokia I

Svaigus ir ramus Mindauginių vakaras. Lietaus pranašų nesimato, nors vasara šiais metais nelepina gražiais orais. Gaivi vėsa įsliūkinusi pro atvirą langą, apgaubė liaunus, bet išraiškingus jaunos moters pečius. Nuo šio virpuliuko it pasišiaušios katės kailis piestu pasistojo vos įžiūrimi plaukeliai ant kūno, primenantys pienės pūkelius. Viena ranka gracingai burtų lazdelės mostu čiupo ant durų kabantį chaki spalvos chalatą ir viso kūno begėdišką moteriškumą paslėpė po juo.

Ji žinojo, kad vyrai ją ryte ryja akimis kasdien kareivinėse, bet aštrus ir šaltas giltinės žvilgsnis, bylojantis apie neišmatuojamą abejingumą, staiga nugesindavo įsiliepsnojusį smarkuolį, kurio daikčiukas kelnėse nespėjęs sukietėti greit virsdavo mimoza.

Ši moteris tikrai turėjo kai ką žodžiais neapsakomo, kažką laumiško, kas vyrus it naktines plaštakes nevalingai traukdavo prie vienintelio šviesos šaltinio. Jaunas, aistringas kūnas, dangaus žydrumo akys ir tamsūs, liemenį kutenantys banguoti plaukai – tai tik pirmas pliūpsnis į akis. Ilgos kojos it vijoklis apraizgaydavo ir tvirtai supančiodavo bet kurio heraklio raumeningas šlaunis, išdrįsusiam pažvelgti tiesiai mirčiai į akis. Siaura nosis su nežymiai išsišovusia kuprele bylojo apie moters raganišką prigimtį. Kartais moterų tualete JI susigundydavo pažvelgti į savo šešėlį, kuris išryškindavo tą ypatingą žymę ant nosies vidurio – ši atrodydavo kaip niekad didelė lyg būtų pagrindinis, skiriamasis veido bruožas, tarytum tikros raganos vizitinė. Ir tai buvo mažytė JOS paslaptis. Dievai šią laumės dukrą apdovanojo aštriu protu, gebančiu puikiai analizuoti žmones, o kur dar panieka sunkumams, kuriuos įveikdavo savo begaliniu užsispyrimu. Tad nenuostabu, kad jauna, vos baigusi mokyklą pasirinko kariuomenę, nors medicininės patikros metu  psichiatras lyg koks mesijas užtikrintai pareiškė, kad bus sunku susidoroti su įkyrių gerbėjų būriu, kuris greičiausiai nemažės, o tik augs. Sakė saugotis plėšrūnų.

S a u g o t i s  p l ė š r ū n ų ... Gaudrė inkstinktyviai žvilgčioja į savo didžiaakranį Samsungą gniauždama viltį, jog tamsus ekranas staiga prašvis ir praneš Gerąją Naujieną. Naivu. Laikrodžio rodyklės nejučia artėja prie dešimtos, primindamos, kad ateina metas ilgam grožio miegui po alinančių pratybų miške – metas pamiršti drėgnų pūvančių lapų smarvę ir sūriu prakaitu suvilgytas lūpas.

Taaaip, seniau iki paryčių šmirinėdavau vis susigalvodama įvairios veiklos. Dabar lyg kokia pensininkė anksti guluosi ir anksti keliuosi. Matyt senstu..., – tyliai iš savęs pasijuokė. Ji visada šypsodamasi labiau patemdavo kairįjį lūpos kamputį, o akys įgaudavo vilko akių blizgesį – tokį laukinį ir kartu hipnotizuojantį.

Dvidešimt dvi penkiolika: suvibruoja telefonas – gauta žinutė. Suraukusi antakius Gaudrė it lūšis aštriais nagais griebia telefoną su mintimi atimti gyvybę tam, kuris drumsčia jaukaus vakaro tylą.

Labas, gal nori šįvakar susitikt? Pasiilgau:)

JIS turbūt juokauja, - pagalvojo. Tai buvo kolega, patyręs karys iš tų laikų, kuomet Gaudrė pirmąkart įvilko save į uniformą ir nuo tos akimirkos šis rūbas tapo jos antra oda. Jau pirmąją tarnybos dieną Gaudrė pajuto švelnų šio vyro žvilgsnį – tarytum tądien jis pasirinko ją globoti ir saugoti. Kaip draugas, bent jau taip kažkada sakė.

Apie Arną su susižavėjimu kalbėjo visos eilinės, visos grandinės ir seržantės. Moteris jis traukdavo ne vien dėl savo jaunuoliško veido ir tvirto, vyriško kūno, kuriam tikriausiai ne ką mažiau skirdavo laiko. Arnas labai priminė vokietį, tą, kuris nacių laikais propagandiniuose plakatuose šmėžavo kaip vyro - kario idealas, tų pačių, kurie primygtinai skelbė Love your race. Žavėjo jis paslaptingumu – niekada apie save nemėgdavo pasakoti, tačiau esant reikalui gebėdavo bet kurią išrinktąją apipilti komplimentais, mokėjo pralaužti ledus didžiausio ledkalnio – jis buvo be galo kantrus ir atkaklus, kokie būna medžiotojai. Tokį vyrą norėdavosi stebėti: sekti kiekvieną veido raukšlelę, rankų mostus, klausytis romaus balso tembro, kuris paslėpta gaidele suodavo paukštytėms ateik pas mane.

Gaudrė puikiai jautė, kad neišvengs to, apie ką vienišais vakarais slapčia leisdavo sau pasvajoti. Jos begalinėje vienatvėje nesimatė dugno ir tai tiesą sakant juodai užkniso, nors lyg kokią mantrą sau kartodavo, kad tai priešnodis skausmui. Tam, kuris aptemdo protą ir nužudo lėtai. Ji žinojo, kad kariškiai yra kekšės ir niekada rimtai nesusidės: gavę progą atsikvėpti nuo pabodusių draugių ir žmonų, eidavo į atokią vietelę su nauja kompanione nuleisti garo. – Tėvynės labui, - paklausti atsakydavo, lyg didžiausią žygdarbį atlikę.

Gal šįkart leistis jo išdulkinamai? Nieko nereikalauti ir nesitikėti, o tiesiog atsiduoti aistrai ir mėgautis tuo, kurio seniai geidi?, – gaivališka mintis angelo balsu nedavė ramybės.

Labas:) Susimatom lygiai 24: 00 prie geležinkelio. Lauksiu po laukine obelim.

Tykiai kaip katė Gaudrė išsliūkino iš namų. Šampūnu kvepiančius pusdrėgnius plaukus apgaubė kapišonu. Rodėsi, jog kažkas pasislėpęs akylai seka jos žingsnius ir tuoj iššoks priešais. Tačiau tai tebuvo jos vaizduotė. Gaudrė baiminosi tik vieno – jog koks pažįstamas snukis ją pastebės ir supras, ką ši ragana susiruošė veikti su nelabuoju.

Ji atėjo pirma. Įdėmiai klausėsi, kada pasigirs žingsniai. Ir štai, tolumoje, kažkas per girgždantį žvyrą drąsiai pasišvipaudamas ėjo. Gaudrė inkstinktyviai paėėjo keletą žingsnių į šoną, kad išliktų nepastebėta, jei paaiškėtų, jog tai ne laiku pasimaišęs prašalaitis. Įtempusi krūtinę ir sulaikiusi kvėpavimą klausėsi kaip neišvengiamai artėja akistata su žmogysta. Tačiau vis aiškiau darėsi, jog prie jos artinasi Nugalėtojas. Ir tas pats slogutis, kankinantis ją vienišais vakarais. Vien mintis ape judviejų sueitį ją vesdavo iš proto. Jautė, kad šitą beprotystę reikia kažkokiu būdu užbaigti, tačiau ne šiąnakt.

- O, tu jau čia, gražuole?, - neslėpdamas velniškos šypsenos tarė Arnas.
- Einam iš šito bomžyno kur nors nuošaliau, - tyčia nerodydama didelio džiaugsmo atsakė ji.
- Slapukė. Tiesa, o kur jūsų Didenybė pageidaujate?
- Kur baigiasi namai ir tvyro pievos. Naktis graži ir šilta, turim laiko iki pirmųjų gaidžių, - pasakė nutaisiusi koketės balsą ir prikandusi apatinę lūpą meiliai prisiglaudė.
- Tada žinau, kur tave nuvesti, - apkabinęs dešine ranka kukliai (žinoma suvaidindamas) pakštelėjo į skruostą.

Mėnulio pilnatis ryškiai švietė, palydėdama vyro ir moters siluetus. Iš šono žvelgiant dažnas praeivis pamanytų, jog taip žingsniuoja vienas nuo kito apkvaitę įsimylėjeliai. Tačiau idilišką ramumą sudrumstęs kimus šuns staugimas Gaudrę persmelkė bloga nuojauta. S a u g o t i s  p l ė š r ū n ų..., – lyg pranašystę tyliai sau pakartojo ir dar tvirčiau suspaudė vyro ranką.