Aukštyn į Žemės centrą! (II dalis)

Popiet metėme kauliukus, kuris iš mūsų turės rengtis skafandrą ir ropštis ant apžvalgos platformos nuvalyti korpuso bei apdergtos kameros. Oro slėgis vis dar tiko  gyvybei palaikyti, tačiau nė vienas neketinome rizikuoti. „Sėkmė“ nusišypsojo Roliui ir šis sekančias dvi valandas praleido  išorėje, klausydamasis garsiakalbių skleidžiamos apsauginės „muzikos“. Aš jam netgi šiek tiek pavydėjau – per dvylika dienų visas kapsulės pakampes žinojau beveik mintinai.

Vakarop įvyko pirmas rimtas proveržis mūsų ekspedicijoje. Skeneriai užfiksavo uolos reljefą, kuris 92% atitiko nukritusio bazalto luito šono paviršių. Virš lūžio vietos  žiojėjo apvali anga, kurios skersmuo siekė beveik dvidešimt metrų. Echolokatorius sugebėjo „žvilgtelėti“ keletą šimtų metrų vidun – iki pirmo urvo posūkio. Ne pažadėtoji žemė, tačiau geriau negu nieko. Veslis su Roliu šiaip ne taip suderino oro baliono slėgį, kad sustotume vienodame lygyje sulig  urvo anga. Aurora atliko smulkesnius skenavimo darbus, padarė keletą nuotraukų ir aš išsiunčiau visą medžiagą į Space-X būstinę su klausimu, ką turėtume daryti toliau. Elono komanda naudojo superkompiuterius, kurie galėjo sugretinti duomenis nepalyginamai greičiau bei tiksliau.
Išverstas iš lovos Elonas pageidavo, kad ištirtume urvą iki pat galo. Jis taip pat pageidavo, kad rastume laiko prisiartinti prie pirmųjų dviejų kapsulių bei atliktume tyrimą – kas ir kaip. Mes netgi turėjome jo leidimą prakiurdyti abu balionus, kad kapsulės nukristų į mažąją Goldiloko zoną – ten jau Elonas pats kaip nors jas sugautų ir parvilktų į bazę tyrimams. Žodžiu, mūsų misija ką tik įgavo pagreitį.

Ta proga vakare pasiruošėme sau tikrą balių. Kavą, arbatą bei kitus gėrimus ruošiau aš, be jokių narkotikų. Aurora atšildė ir pašildė rehidratuotus kepsnius ir aš labai vyliausi, jog neprikrovė į juos ko nors daugiau. Rolis paruošė garnyrą iš džiovintų ruošinių, o Veslis iš kažkur ištraukė šokolado plytą.
Žodžiu, normaliomis sąlygomis aš veikiau būčiau stipusi badu, nei graužusi kažką panašaus, tačiau po beveik dviejų savaičių sauso davinio visas šis džiovintas-rehidratuotas mėšlas atrodė it dievų ambrozija. Mes valgėme, gėrėme, skundėmės Elono Musko šykštumu maisto įvairovei bei klausėmės Keno Kelsio dejonių apie jo išsikrovusias čakras bei mūsų laukiantį aštuntąjį Dantės pragaro ratą. Galų gale išsikalbėję nuėjome miegoti – rytoj laukė ilga, nuotykių kupina diena.

* * *

Sveiki, Paranojos tinklaraščio skaitytojai!..

… na gerai, aš neturiu Jums ką pasakyti. Ir nesibaidykite taip smarkiai, kai rašau „Jums“ iš didžiosios. Manęs niekas neatvedė į šviesą bei tiesą – tiesiog esu labai susijaudinusi prieš vilkdamasi savo skafandrą. Todėl šiek tiek mandagi.
Po ilgo ilgo ilgo (ilgo) pokalbio nusprendėme, jog pirmieji į atrastą urvą žengs Veslis Bernelė, Rolis Faundlendas ir aš, Nora Paranoja. Kiti trys saugos kapsulę nuo galimų ufonautų. Su tokiu išskaičiavimu sutikau tik todėl, kad Laura kažkodėl klausosi kiekvienos mano komandos ir turiu keistą nuojautą, jog nesusimaus sargyboje. Be to, iš Keno būtų mažoka naudos šiuo metu. Negaliu su savimi neštis aliuminės kėdutės jo fotosintezei atstatyti. Abi rankos užimtos svarbesniais dalykais.
Taip, jūs supratote teisingai. Mes suradome urvą Marianų kanjono sienoje. Kol kas tai tėra paprastas, tamsus ir labai platus urvas. Iš pirmo žvilgsnio – jokios gyvybės. Veslis tvirtina, jog Zelandijos bazalto luitas atskilo būtent šioje vietoje. Ką čia tuo metu veikė dramblys, sunku suvokti. Jei Elonas tikisi žalių pievų ir tankių džiunglių po raudonu planetos branduoliu, jam teks skaudžiai nusivilti. Kol kas nieko panašaus. Paslapčia tikiuosi, jog nieko nerasime – antraip mums tektų gaišti papildomą laiką, rinkti mėginius ir panašiai. Tu kaip sau nori, Elonai, tačiau aš nekantrauju grįžti namo, užsisakyti natūralią picą, du litrus kokakolos ir užsimiršti kelias dienas prie teliko, žiūrėdama reklamą su įvairių filmų pertraukomis. Po to laikysiuosi dietos.
Kaip tau mano planas?

Bučiuoju. XOXO
Nora Paranoja
1596, Balandžio 5 d. 10: 18

File attachment: tamsus_ir_labai_platus_urvas. jpg


* * *

Space-X kapsulė visada šiek tiek juda, blaškoma silpnų oro srovių, tad stovėdama ant tvirto urvo pagrindo jaučiausi šiek tiek keistai. Jokių vibracijų. Šešiolikta misijos diena ir trys ekipažo nariai pagaliau išsilaipino planetos gelmėse... Mažas žingsnis Vesliui, didelis man ir visai likusiai žmonijai.
Oro slėgis kitapus skafandrų vis dar siekė reikalingą minimumą – 688 hektopaskalius. Bekylant mums buvo suorganizuota laipsninė dekompresija, tačiau ši niekada nepasiekė tokių žemumų. Žmonės sutverti egzistuoti apytiksliai 1000 hPa slėgyje – tai atitinka toną į kvadratinį centimetrą. 500 hPa yra VOS toleruojama riba, žemiau kurios kvėpuoti tampa gan sudėtinga. 350 hPa ir žemiau – gyvybė tampa neįmanoma. 60 hPa - iš skysčių ima savaime išsiskirti dujos. Deguonis pats pasišalina iš kraujo ir panašiai. Tada žmonės užsidega... Taip man Rolis aiškino. Tiesa, baigdamas šią litaniją jis ėmė juoktis savo ypač kraupiu juoku, tai nebuvau tikra, ar labai daug priskiedė.
Mano skafandro viduje šis slėgis buvo pakeltas iki 720 hektopaskalių. Tiek pat siekė Space-X kapsulės viduje.

Kol Veslis urvo prieangyje montavo šviestuvus bei retransliacinę įrangą, Rolis su nerimu stebėjo į tamsą nyrančias uolingas sienas. Aš filmavau. Daugiau neturėjau ką veikti, nes rimta, sudėtinga mokslinė įranga man kėlė niežulį. Buvau tik primityvi vartotoja, kaip ir 99, 9999 % visų kitų hummus sapiens.
Skafandrai naudojo papildomus garsintuvus garsui į išorę paskleisti, tad man nereikėjo klykti pro šalmo stiklą, kad kamera įrašytų komentarus:
- Tamsu it pirštu į šikną... Štai, tuoj Veslis įžiebs dar vieną žibintą ir mes apsidairysime kaip reikiant. Kol kas šioje vietoje tik pliki akmenys, mieli žiūrovai. Daug tamsos, daug akmenų ir... ir šiaip čia nėra labai gyvybinga ar malonu. Jaučiuosi it išmesta iš namų už tai, jog nedaviau savo motinai kelių milijonų eurų... Gerai, štai Veslis mums moja ranka, kad nestovėtume vietoje. Tikiuosi, mūsų APAP piliulės inkaro trosai nenutrūks ir vėjas nenuneš jos kur nors kitur – būtų labai... nemalonu.
Giliai įkvėpiau, ramindama nervus.
- Zuzu! Viskas gerai, Nora! - palietė mane kažkokio prietaiso galu Rolis Faundlendas. Akimirką net pasirodė, jog jis ketina mane išprievartauti. Vos susilaikiau neatšokusi.
- Pa... pagaliau judame į priekį, - atnaujinau savo komentarus. - Urvas tikrai platus, kaip patys matote. Galbūt dvidešimties metrų skersmens šioje vietoje. Esu tikra, Kenas Kelsis vėliau pakomentuos geologinę uolos sudėtį. Aš pati matau tik kažkokius skirtingos uolienos raštus. Štai balsva juosta, kuri eina horizontaliai urvo sienos... O štai kažkokia tamsesnė, panaši į... nežinau ką. Ne mano sritis. Verčiau pažiūrėkime, kaip Vesliui sekasi. Jis tikras komandos pionierius, pats pirmas drambliams į nasrus skuba!
Veslis Bernelė išties buvo nutolęs į urvo gilumą ir jau montavo kitus du žibintus, kurių vienas švietė tam tikru kampu atgal, kitas – tuo pačiu kampu į priekį. Savo dvivamzdį šautuvą buvo atrėmęs į stambų riedulį. Urvo galo vis dar nesimatė.
(Trakšt)
- Nora?! - išgirdau šalmo viduje nervingą Keno Kelsio balsą. Vos nepašokau į orą iš netikėtumo.
- Ko tau?
(Trakšt)
- Pasakyk man tiesą... Kiek demonų akies krašteliu išvydote?
- Kenai, - atsidusau. - Arba palik raciją ramybėje, arba aš perduosiu Laurai nurodymus, kurie tau nepatiks. Tau rinktis.
(Trakšt)
- … man atrodo, Aurora Tromp man kažką padarė praeitą naktį, - sušnabždėjo Kenas.
- Rimtai? Ką?
(Trakšt)
- Man atrodo... Ji dirba išvien su aštunto Dantės pragaro demonais ir pasėjo manyje kažką baisaus!
- Kuria prasme „pasėjo“? Pilvą prapjovė, ar kokį galą? - aš puikiai žinojau, ką Aurora iškrėtė, pasitelkusi savo vibratorių rinkinį, tačiau guosti Keną – ne mano specialybė. Tegu tik nagų prie navigacijos nekiša.
(Trakšt)
- Ji... Man atrodo, ji buvo pasikvietusi vieną jų į mūsų kapsulę ir tas kažkas pasinaudojo manimi, kai kietai miegojau! Pati supranti...
- Kenai... Nenoriu gadinti tau dienos, bet su tavimi viskas gerai, - pavarčiau akis. Kažin ar nieko tokio, jog pusė šio pokalbio bus įrašyta į video reportažą? Ai, vėliau atsirinksiu...
(Trakšt)
- Iš kur tu žinai? Tu mane nuolat muši su kėdute, vos tik noriu tau ką nors pasakyti! Iš kur tu žinai, su kuria iš mano skylučių viskas gerai?!
- Mudu neaptarinėsime šios temos, kol aš filmuoju, - griežtai nutraukiau beįsibėgėjančią Kelsio raudą. - Pažadu, kai grįšiu, aš tave visai rimtai išklausysiu, Kenai. Dabar liaukis žaidęs su racija ir verčiau pasižiūrėk serveryje uolos nuotraukas, kurias tau palikau.
(Trakšt)
- Rimtai? Tu mane išklausysi?..
- Žiūrėsime. Priklausys, ar būsi geras berniukas, - išsisukau. Vėliau pasakysiu, jog jis tikrai nebuvo geras – štai, sugadino puikų reportažą. Turėsiu darbo, kol šį vienpusį dialogą pakeisiu kokia nors niūria muzika. Gotikinė bažnytinė giesmė šiam urvui labai tiktų. Va jei dar koks Svetimas iššoktų iš tamsos ir Veslį prarytų – Elonui visos fantazijos kaipmat užsibaigtų, su visomis būsimomis misijomis.

Po kelių šimtų nedrąsių žingsnių ir dar kelių paliktų šviestuvų, galop pasiekėme tunelio posūkį. Urvo lubos čia leidosi perpus žemiau ir netgi išvydome kelis stalaktitus – šie signalizavo apie netoliese esantį vandens šaltinį.
Pirma mūsų žingsniavęs Veslis kilstelėjo ranką:
- Girdite?
Ne, aš nieko negirdėjau. Pastebėjusi, jog mano skafandro mikrofono jautrumas nustatytas ties 50%, skubiai pataisiau nustatymus.
Aha, dabar kažką tikrai girdėjau... Kažkas riaumojo bei krykštė urvo gilumoje. Kažkas  plasnojo sparnais. Kažkas kažką pjovė ir mėgino suvalgyti. Kažkas nuo kažko bėgo...
- Ar... ar mes ten tikrai turėtume eiti? - sušnabždėjau šiek tiek išsigandusi.
- Aš turiu šautuvą, - murmtelėjo Veslis. - Ir šiaip – būtų negražu trauktis, kai esame ant atradimo slenksčio. Mūsų darbas yra gauti bent vieną stiprų įrodymą, jog čia kažko esama.
- Ir garso įrašo tam neužtenka, tiesa? - pasitikslinau dėl viso pikto. Tada geriau įsiklausiau. Hm... Gal ir neužtenka. Tokius garsus galėjo išstenėti ir mūsų Kenas Kelsis, per ilgai užstrigęs tualete.
- Laikykitės tyliai ir nespiginkite savo žibintais, - nurodė Veslis, kuris jau buvo pasiekęs posūkį. - Matau kažkokį silpną švytėjimą priekyje.

Turint galvoje, jog mes tūnojome giliai po planetos paviršiumi, bet koks šviesos šaltinis atrodė šiek tiek įtartinas. Kitus porą šimtų metrų įveikėme gerokai lėčiau, kliaudamiesi infraraudonųjų spindulių kameromis. Šalmo monitorius rodė, jog aplinkos temperatūra palengva kyla. Kuo toliau, tuo ji labiau artėjo prie trisdešimties laipsnių Celsijaus. Toliau priekyje į urvą skverbėsi melsvas švytėjimas.
- Samanos... - Veslis bakstelėjo šautuvo buože šalia stambaus akmens.
Išties, samanos. Rolis jau lenkėsi prie jų su paruoštu plastikiniu maišeliu ir didžiuliu pincetu, kokiu parduotuvėse bandeles į popierinius maišelius krauna. Kilstelėjau fotoaparatą ir padariau nuotrauką.
Blykst!
- Ei! - piktai sušnypštė Veslis, skėstelėdamas rankomis. Maždaug „kokio velnio, Nora??? “
- Atsiprašau! - tyliai pamojavau jam atgal.

Kažkur visai šalia pasigirdo riebus karktelėjimas. Tada dar vienas. Ir trečias.
Mes lyg susitarę užvertėme galvas į lubas. Kitapus šalmo stiklo buvo tamsu nors į akį durk, tačiau infraraudonųjų spindulių kamera parodė ryškius šilumos šaltinius, kažkokiu būdu prilipusius prie lubų.
Mano širdis nusmuko į skafandro dugną.
Šioje vietoje urvo lubos kilo šiek tiek aukščiau ir visas duburys buvo aplipęs anksčiau regėtais šikšnosparniais. Kiekvienas iš jų – mažiausiai veršio dydžio. Ir visi sutartinai markstėsi, plačiomis ausimis karpydami orą.
- Paskui mane, bėgte! - užriaumojo Veslis, tėkšdamas žemėn kuprinę ir sugniauždamas šautuvą abiem rankomis.
- KRYKŠT! - ūmai atsiliepė garsus choras nuo lubų. Spygtelėjau nesusilaikiusi ir puoliau Vesliui iš paskos. Rolis irgi nelaukė vietoje, susibrukęs pincetą po pažastimi. Užnugaryje sušvilpus sparnams, Veslis atsisuko ir nukreipė šautuvo vamzdį man virš galvos. Štai tada ir pasigailėjau, nustačiusi mikrofono jautrumą ties 100%. Driokstelėjo šūvis, veršiniai šikšnosparniai sužviegė nesavais balsais ir aš vos neapkurtau. Keikdamasi sumažinau garsą iki 36%. Tiesą sakant, to prakeikto stiprintuvo visai nereikėjo – ir taip puikiai girdėjau velnišką krykštimą. Į nugarą įsirėžus organinei masei, neišlaikiusi kritau ant žemės.

Dėmesio! Skafandro hermetiškumas pažeistas! Staigus slėgio pokytis!

Ot šėtonas! Šalmo stikle bolavo stambus įtrūkimas. Mažyčiame monitoriuje pastebėjau greitai besikeičiančius skaičius. Ūmai užgulė ausis ir ėmė svaigti galva. Kelissyk giliau įkvėpiau, jausdama augantį siaubą. Velnias, velnias velnias! Visai nenorėjau sudegti gyva, buvau dar per jauna mirti!..
- Stokis! - mane pastvėrė rankos ir kilstelėjo it lėlę.
- Kuh... ką?! Vesli?.. Vesli, mano šalmas! - kvyktelėjau.
- Matau, įskilo. Pakentėk, nieko čia baisaus.
- Tikrai? Aš nesudegsiu gyva?!
- Bliamba, mergyt, tu ko mokykloje mokeisi? - urgztelėjo jis, nusitaikydamas dvivamzdžiu man kažkur per petį.
Dunkstelėjo šūvis, dešinę ausį visiškai užgulė.
- Ai...
- Jie sprunka! - pakomentavo Rolis.
- Aha. Šitos peraugusios žiurkės nemėgsta triukšmo, - išsišiepė Veslis, lauždamas šautuvą ir išmesdamas tuščias gilzes. - Judu tik nuo manęs neatsilikite ir viskas bus gerai!
- Tai aš tikrai neužsidegsiu? - dairiausi tarp abiejų mokslininkų.
- Zuzuzu... Aš truputį pajuokavau, Nora, - nervingai sukikeno Rolis. - Nuo mažo slėgio dar niekas neužsidegė.
Nesusilaikiusi pasilenkiau artimiausio didelio akmens. Tai išvydęs, jis puolė slėptis Vesliui už nugaros.
- Ateik čia, tu, mažas...
- Ei, ei! Liaukitės abu! - užtaisė šautuvą Veslis. - Neužmirškite, kad mes čia su rimtais reikalais!
- Aha, mes su reikalais! - atsargiai pritarė Rolis Faundlendas. - Nora, dabar tavo šalme turėtų būti vietinė atmosfera. Gal užuodi ką nors? Kokius nors vietinius kvapus?
- Jaučiu, jog siera smirdi, bet nesu tikra, ar tai ne tavo dezodorantas! - purkštelėjau, mesdama akmenį šalin. - Man tikriausiai reikėtų grįžti ir pasikeisti šalmą...
- Nebūtina, - papurtė galvą Veslis. - Skafandras tau papildys trūkstamą deguonį, o prie slėgio netrukus priprasi. Jei grįši atgal, tau vėl teks pratintis iš naujo. Pirma bent pažiūrėkime, iš kur šviesa sklinda.
Jis paleido dar vieną šūvį į paskutinį nuskrendantį šikšnosparnį ir ryžtingai žengė į priekį – tikras Indiana Džounsas su skafandru.
- Eina šokt! - sustojo, pasiekęs plyšį, iš kurio sklido šviesa. - Ateikite čionai, pažiūrėkite patys!
Rolis nuskubėjo pirmas, bijodamas gauti nuo manęs. Vis dar svaigo galva, tad nusvirduliavau paskutinė.
Iš pradžių nesupratau, ką matau. Šviesa sklido iš plataus plyšio urvo sienoje, kurio kitoje pusėje atsivėrė milžiniška požeminė erdvė. Maždaug keturių - penkių kilometrų skersmens, keistai raižytomis uolų sienomis, tarsi kažkas būtų visa tai išsprogdinęs į šalis ypač seno kataklizmo metu. Seno, nes visi uolų paviršiai spėjo apželti ne tik samanomis, bet ir tankiomis džiunglėmis, kurių kilimas nuo mūsų stebėjimo vietos leidosi žemyn, į grotos dugną, kur žaižaravo ežero vanduo. Net iš čia girdėjome įvairiausių gyvių balsus – paukščių čiulbėjimą, dramblių trimitavimą, kažkokių plėšrūnų irzlų, alkaną grumėjimą.
Grotos lubose smygsojo labai keistas statinys, toks pat paveiktas visagalės floros.
Kad tai nėra gamtos kūrinys, mums nekilo jokių abejonių. Taisyklingų formų, griežtų geometrinių linijų objektas kybojo įsmigęs nežymiu kampu, it koks apverstas Pizos bokštas. Jis buvo gal pusės kilometro ilgio, iki pusės apžėlęs vietine flora. Apatinė jo dalis atrodė gerokai platesnė  ir ten spingsojo kelios ypač ryškios šviesos – tos pačios, kurios apšvietė visą urvą.
- Viešpatėliau stačias... - beveik pagarbiai iškvėpė Rolis Faundlentas. - Ar tai... kosminis laivas?
- Ką? - žvilgtelėjau į jį.
- Na žinai, toks, kokiu Žalieji Žibintai tarp galaktikų skraidė.
- Kas tokie? - nesupratau.
- Na tie, iš Marvel visatos! - jis pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau visiškai tūpa.
- Oi, atleisk man, Roli, - prunkštelėjau. - Fizikos pamokose dažniausiai miegodavau, tad tikrai nežinau kiekvienos visatos pavadinimo, ar kokiais žibintais jos apšviečiamos!..
- Man atrodo, jis turi galvoje savo komiksus, - sududeno Veslis.

Jis užsimetė šautuvą ant peties, žengė į kitą plyšio pusę, žvilgtelėjo sau po kojomis ir nušoko šiek tiek žemiau. Nedrąsiai prisiartinau. Visai prie pat urvo žėlė nuostabiai žalia, puri žolytė. Uola šioje vietoje buvo pakilusi ir išsikišusi į priekį, it balkonas prieš džiunglių masyvą. Veslis išdidžiai suko ratus, it koks karalius, nusiteikęs rėžti kalbą vietiniams aborigenams.
- Jūs bent suprantate šio atradimo reikšmę? - grįžtelėjo į mus, nuteisęs kreivą šypseną. - Nežinomos civilizacijos statinys Žemės gelmėse! Kai pranešime apie tai Elonui... Ne, velniop Eloną! Mes galėtume pasiimti savo premijas ir organizuoti savo ekspediciją! Ką manote?
Jis pergalingai iškėlė rankas.
- Ką? - dabar jau nesuprato Rolis.
- Mes galėtume būti velniškai turtingi ir garsūs! - pakratė ore šautuvą Veslis. - Patys pagalvokite – šitoks atradimas ir mes būtume jo autoriai! Velniop Space-X ir tą Eloną Muską!

Ūmai visą aikštelę uždengė stambus, juodas šešėlis. Kitą akimirką Veslį pastvėrė dvi naguotos paukščio kojos. Ilgas dantytas snapas nurėžė vyro galvą su visu šalmu ir kitas dvi sekundes mudu su Roliu pastėrę klausėmės, kaip didžiulė ryklė stengiasi sudoroti kąsnį.
- Khek! - išspjovė neįveikiamas dalis tiesiai prieš mūsų nosis.
Stambūs sparnai suplakė orą ir netrukus plėšrūnas šovė į viršų, nusinešdamas Veslį su visu šautuvu.
- Kas per... - spėjau išmurmėti pakraupusi. Rolis pradėjo klykti, šokdamas atbulas atgal į tunelio tamsą.
- O viešpatie, jis nusinešė Veslį!! Nora, mūsų Veslio nebėr! Ką mes dabar darysime, Nora?!
- Roli, užsikišk! - neišlaikiau.
Mane pačią krėtė drebulys ir norėjosi nesidairant sprukti atgal į kapsulę. Paranojiška isterija ir visa kita… Deja, šis planas tegyvavo vos akimirką. Iš tunelio tamsos į plyšio kraštą įsitvėrė aštrūs nagai ir šikšnosparnio akutės sužiuro į mudu, lyg svarstydamos, kuris iš mūsų jam pasirodytų skanesnis. Paskui jį išlindo dar vienas, po to ir trečias.  Plačios it lokatoriai ausys klausėsi mūsų padažnėjusio pulso.
- Či... čionai! - Rolis pastvėrė ranką ir trūktelėjo mane į “dienos šviesą”.
Dirstelėjau į viršų - skraidantis dinozauras kaip tik pranyko už uolos krašto su Veslio likučiais naguose. O po akimirkos iš urvo angos į atvirą erdvę pasipylė juoda, krykščianti faunos banga. Užlindome už pirmo surasto akmens.
- Ir... ir ką dabar? - dirstelėjau į Rolį.
- Ką? - šis sukaleno dantimis. - Iš kur man ž... žinot?
- Tu nežinai, kaip išgyventi laukinėje gamtoje? - nepatikėjau.
- Aš biologas! Mes laboratorijose grybus auginame ir peles kankiname, o ne džiunglėse stovyklaujame! Ir iš viso – mane visai ne tokiam darbui nusamdė!
- Žinai ką, mane irgi ne tam nusamdė, kad jums visiems epitafijas rašyčiau! - piktai atrėžiau, dirstelėdama į išspjautą, sumaigytą Veslio šalmą. Mano dėmesį patraukė nulinkusi antena.
- Kenai? - įjungiau savo raciją. - Ar girdi mane, Kenai Kelsi? Aurora? Atsiliepkite!
Tyla eteryje. Užčiuopiau savo anteną ir įsitikinau – ši vis dar buvo tiesi ir nepažeista.
- Jie neatsilieps! - dairėsi į ratus sukančius šikšnosparnius Rolis. - Uolos blokuoja radijo ryšį. Veslis nesuspėjo pastatyti paskutinės retransliavimo stotelės, kai išlindome iš urvo. Ir jo kuprinė pasiliko ten, su visa įranga ir akumuliatoriais!
- Urve?
Jis tankiai palinksėjo.
- Na, šikšnosparniai jau išskrido lauk, - parodžiau. - Tai gal mums būtų pati ta proga grįžti?
- Nesu toks tikras, - murmėjo Rolis. - Mes pirmą kartą susiduriame su tokia rūšimi, niekas nežino, ką jie sugeba, kaip maitinasi ir ko bijo ar nebijo... Kaip man nepatinka man visa tai!
- Aš grįžtu! - apsisprendžiau.
- Palauk, o aš?!
- Leidžiu tau sekti man iš paskos! - pavarčiau akis. - Užsiaugink kiaušus, Roli! Kad ir kas nutvėrė Veslį, jis per didelis, kad patektų į urvą! Ko tu labiau bijai – veršio dydžio šikšnosparnio, ar išnykti turėjusio dinozauro su sparnais?

Pagaliau Rolis nusprendė, kad kur kas pavojingiau būtų sėdėti čia, už akmens. Taigi, mudu patykojome, kol šikšnosparniai atsidūrė tolimiausiame sukamo rato gale ir nėrėme atgal į urvą. Infraraudonųjų spindulių kamera parodė, jog kol kas urvas buvo tuščias. Šį kartą įranga aklai nepasitikėjau – ji ir anksčiau rodė tą patį.

Šiaip ne taip suradome Veslio numestą kuprinę. Rolis ištraukė iš jos retransliacinę stotelę ir pajungė ją prie akumuliatoriaus. Tada ėmėsi žibintų.
- Aurora? - išmėginau radijo ryšį dar kartą. - Aurora, Kenai! Kas nors, atsiliepkite!
- Paranoja? - sukarkė Keno Kelsio balsas. - Kas ten vyksta? Aurora sakė, jog girdėjo šūvius iš urvo!
- Taip, Veslis turėjo į ką šaudyti, - atsidusau su palengvėjimu. - Suradome požeminį pasaulį... ir mes turime blogų naujienų, Kenai.
- Tu juos matei, tiesa? - suvirpėjo Keno balsas.
- Ką?..
- Demonus, Nora. Demonus. Tu juos matei. Prisipažink.

Regis, sugrįžtuvių proga manęs laukė įnirtingas darbas aliumine kėdute. Ne tik Keną nuraminčiau, bet ir savo nervų pusiausvyrą atstatyčiau...

- Ne, Kenai. Nemačiau. Nė vieno sumauto demono, vien senus gerus mirtinguosius! Ar gali surimtėti bent akimirkai?
- (Gilus atodūsis) Nė vienas iš jūsų manęs nesuprantate... Na gerai, sakyk, kokia ta tavo bloga naujiena!
Jo balse galėjau girdėti kažką panašaus: „įrodyk, jog tavo bloga naujiena blogesnė už mano! “.
- Veslio nebėr gyvo, - pasakiau. - Pernelyg drąsus pasijuto, nesisaugojo. Įkliuvo vietiniam plėšrūnui į snapą. Aš savo šalmą suskaldžiau. Dabar su Roliu grįžtame atgal.
Šį kartą pauzė užsitęsė. Tada:
- Jūs čionai neįeisite!
- Kenai Kelsi... - atsidusau. - Tu tuoj užsidirbsi, prisiekiu...
- Tu man melavai, Nora. Ten yra demonai tame urve, tiesa? Tu suskaldei savo šalmą ir jie prasmuko vidun, tiesa? Aš neleisiu, kad atsineštum juos į kapsulę! Tegu tai būna paskutinis geras mano darbas šiame pasaulyje, aš... HAK!
Duslus dunkstelėjimas.
- Nora? - išgirdau Lauros Barkroft balsą.
- Ak, ačiū Dievui! - lengviau iškvėpiau. - Laura, kur tas prakeiktas Bekingemas?
- Kas toks?
- Kenas. Kenas Kelsis.
- Aš... nežinau, kas tas Kelsis, bet Kenas guli ant žemės, prie įrangos, - sąžiningai atraportavo blondinė. - Aurora liepė duoti jam į galvą su pistoleto rankena.
- Šaunuolė! - pagyriau. - Mes su Roliu kaip tik grįžtame atgal. Atrakink šliuzą, kai pabelsime.
- Ką?
- Šliu... Žodžiu, pasakyk Aurorai, kad įleistų mus, kai pabelsime.
- A... gerai.
- Ir pasakyk jai, kad Veslis Bernelė... žodžiu, jo nebėr gyvo.
- Kas tas Bernelė?
- Veslis. Veslis yra Bernelė.
- Jis prieš numirdamas pasikeitė vardą?
- Ne, - atsidusau. - Veslio pavardė yra Bernelė, lygiai taip pat kaip ir tavo pavardė yra Barkroft!
- Ak... ką?
- Jis... Žinai, nieko tokio, nesvarbu. Lauk mūsų.
- Gerai, - atsiliepė ji džiaugsmingai. Tai tiek to liūdesio dėl Veslio mirties. Kartais aš Laurai rimtai pavydėjau.

Rolis pagaliau prijungė du LED žibintus prie akumuliatoriaus ir urvą nušvietė ryški šviesa. Mudu žvilgtelėjome vienas į kitą.
Aš žvilgtelėjau į pustuzinį iki dantų ginkluotų aborigenų Rolio užnugaryje. Jie visi dėvėjo iš žolių pintus maskuojančius apsiaustus ir buvo išsidažę veidus kraupiais, baltais dryžiais. Sprendžiant iš Rolio pastėrusio žvilgsnio, maždaug tiek pat turėjo stovėti ir man už nugaros.

O galbūt mokslininko akys buvo išsprogusios dėl tos ieties, kurios kruvinas smaigalys kyšojo jam iš krūtinės. Kas ten jį supaisys?..