...

Gyveni, kad įkaltumei vinį,
smūgis vienas – lenta jai tėvynė,
smūgį antrąjį, pirmojo dvynį,
sulaikai, nes ir pirmo gana.

Pagalvok apie raganą dieną –
ji saulėtekio jauną skerdieną
padalina po spindulį vieną,
o po to jau ir vėl dargana.

Pagalvok apie naktį princesę,
ir užmiršk, jų dar bus, dar suspėsi,
iki ryto gyvensi pavėsy,
kai pabusi pavėsio nebus.

Rytas, tavo nužemintas vergas,
nežinos, tie vergai grynas vargas,
kad tave pasiglemžęs letargas
ne kažkoks, o, dangau, nuostabus.

Gyveni, kad sugautum sekundę,
kuri mintį iššauti sugundė,
šimtą kartų ją buvo įskundę,
o ji šaudė vis tiek ne tuščiais.

Gyveni, kad praeitum pro šalį,
o numiršti palikdamas šalį,
kad pavytum šešėlio veršelį
su auksiniais ragų pakraščiais.