saulėlydžių kalvos, arba tai, kas liko už tvoros

TVORA buvo dažyta, ko gero, prieš dešimtmetį, jei ne daugiau. Pilkas medis skverbėsi pro kadaise buvusių baltų dažų atplaišas tarytum neigdamas bet kokį tobulumą ir teigdamas bet kokio tobulumo laikinumą. Jis nusidėvi. Neprižiūrimas ir neatnaujinamas bet koks tobulumas išnyksta palaipsniui ir jo lieka tik vargani atšvaitai, kaip žvaigždės, kurioms gresia užgesimas, tik šis neplyksteli visu pajėgumu prieš išnykdamas. Jo tiesiog nebelieka.
Toji tvora juosė didelį žemės kvadratą, kuriame nieko nebuvo, tik žolės iki pažastų ir akmenys po jomis. Nebuvo net pamatų, kurie galėtų suteikti tokį pat pamatą žmogaus vaizduotei ir lesiti susikurti galvoje vaizdą, kaip kadaise atrodė šis kiemas. Jeigu tai išvis buvo kiemas.
Ji, kaip ir visi kiti, buvo susigalvojusi savo vaizdinį apie tuščią tvoros juosiamą keturkampį. Manė, kad yra išskirtinė ar kažkaip panašiai, dėl to, kad mąsto apie tokius dalykus. Būtų galėjusi čia pat iškloti visą čia palapinėse gyvenusios šeimos istoriją, su smulkiausiomis detalėmis ir netgi kai kuriais tų žmonių grupės vidiniais juokeliais paįvairinusi pasakojimą. Istorijos niekas nebuvo girdėjęs, todėl ir manė, kad yra vienintelė susigalvojusi kažką panašaus. Nesvarbu, kad tai tebuvo būdas apsaugoti save nuo egzistencinių klausimų, kai ateidavo čia parūkyti.
Jos mamai, kaip ir bet kuriai kitai šio pasaulio mamai, nepatiko, kad dukra rūko. Ji bandė visaip išmušti šį įprotį, paskirti namų areštą (jam pasibaigus, ji nepasikeitė), nebeduoti pinigų (šis būdas greitai pasirodė netinkamas, jai juk reikėjo už kažką valgyti pietus. Nesvarbu, kad jiems skirtų pinigų išleisdavo būtent tiek, kad užtektų cigaretėms ir žiebtuvėliams), uždrausti matytis su vyresniais draugais, iš kurių ji ir gaudavo savo dozę nuodų. Galiausiai pasidavė ir ji pasijautė laimėjusi dar vieną mūšį prieš mamą, kuri jos nesuprato, kuri ją kontroliavo, kuri ją mylėjo ir saugojo kaip tik išgalėdama. Kuriai dukros paauglystė atrodė kaip dar kartą išgyvenama jos pačios.

JI DAUGIAU neberėkaudavo ir beprasmiškai nesiginčydavo. Netrankydavo durų ir neišsliūkindavo naktimis pro terasos duris pasibastyti po sodo žvyrkelius. Neatsisakydavo valgyti ir lankytis prekybos centre su mama. Nesigėdydavo, kai mama nuveždavo į mokyklą rytais. Nebesuprato, kaip galėjo taip elgtis būdama trylikos, dabar, kai jai šešiolika, beveik septyniolika, tai atrodė kvaila. Neaiškiu žvilgsniu nulydėdavo trylikametes mergaites pakeliui namo. Dabar vietoj didelio ir garsaus maišto ji apsiginklavo tyla ir abejonėmis. Nebepasakodavo apie savo savijautą. Nebepasakodavo apie mokyklą. Apie draugus. Daugelio draugų mama nebuvo mačiusi, su senaisiais ji nebebendravo ir paklausta, kada gi ši ar kita ateis pernakvoti, tepažiūrėdavo keistu žvilgsniu ir atsakydavo nežinanti. Susitikinėjo su merginomis ir vaikinais, kurie galbūt galėjo būti potencialūs interesantai, tačiau tai ilgai netrukdavo. Praleisdavo kai kurias pamokas, tačiau kai mama ateidavo į jos kambarį dėl to pasikalbėti, nuleidusi žvilgsnį išklausydavo ir linktelėdavo tose vietose, kur atrodė tinkama. Nieko nepasakydavo. Grįžusi namo leisdavo laiką užsidariusi savo pasaulyje. Tyliai abejodavo pasauliu ir savo mokytojų žodžiais. Savimi.
Mama kartais užeidavo į jos kambarį. Atitraukti užuolaidų. Stebėdavosi nepaklota lova ir popierių šūsnimis ant rašomojo stalo. Švariomis grindimis, ant kurių tegulėjo dvi ar trys knygos, vienintelės visame kambaryje išduodančios apie tai, kas jos dukrai buvo įdomu. Bet apie tai ji jau žinojo. Ant sienų kabėjo tik pasaulio žemėlapis. Jokių plakatų ar piešinių ar priminimų. Popierių šūsnys tebuvo rašto darbai, kažin kodėl ji juos kaupė. Mama visad peržvelgdavo viršutinį, jis kasdien būdavo vis kitas. Toliau nežiūrėdavo. Jei būtų pažiūrėjusi, būtų pamačiusi poeziją. Eilėraščius, apipavidalintus smulkiais grafiniais piešinukais. Bet mamai orumas neleido raustis giliau, nei dukra norėdavo parodyti.
Vienintelis dalykas, apie kurį daugiau ar mažiau atvirai ji kalbėdavo, buvo muzika. Kaskart suradusi ką nors naujo, papasakodavo mamai. Paleisdavo, kad skambėtų namie. Nuoširdžiai džiaugdavosi, jeigu mamai irgi patikdavo. Pranešdavo apie naujas dainas ar albumus. Artėjančius koncertus. Dainuodavo. Ir dėl to jos mama buvo laiminga. Kad bent kažkuo ji dalinasi. Niekad nepagalvodavo apie tai, kad dalinasi su ja tuo, kas atlieka. Kuo negali pasidalinti su niekuo kitu. Tačiau tai netrukdė.

DEIVIS buvo už ją vyresnis vieneriais metais, aukštesnis devyniais centimetrais, turėjo tris vyresnius brolius ir seserį, gyveno su tėvais už dviejų kilometrų ir trisdešimt aštuonių metrų (kartą jie suskaičiavo, vien dėl smalsumo. Kad ir kaip nemėgo matematikos mokykloje, ji gana dažnai skaičiais žaisdavo savo galvoje) nuo jos namo ir, taip pat kaip mama, bandė atkalbėti ją nuo rūkymo. Tik atkalbėti, veiksmų nesiėmė. Deivio plaukai buvo nuobodžios rudos spalvos, stori ir truputėlį banguoti, akys buvo šviesiai pilkos. Jo veidas nebuvo simetriškas, kairysis apatinis žandikaulis kiek labiau atsikišęs už dešinįjį, o nosis su kuprele. Ji niekada nebūtų pavadinusi jo gražiu, galbūt įdomu ar išsiskiriančiu. Gražiais jo veide pavadintų du bruožus: šypseną ir duobutes skruostuose, kurios pasirodo, kai jis šypsosi. Deivio šypsena jai buvo gražiausias dalykas pasaulyje, ir jį patį ji labai mylėjo.
O pats Deivis labai mylėjo ją. Ji buvo jo sesuo, jo artimiausia draugė, žmogus, dėl kurio galėtų gyventi, dėl kurio galėtų mirti. Jų meilė nebuvo tokia, kokia paprastai būna paauglių meilė, nes į ją neįėjo jokie fiziniai prisilietimai, jeigu jie nebūdavo būtini. Jie nesibučiavo, nesilaikė už rankų, nemiegojo vienas su kitu. Ir nė vienam nereikėjo kažko tokio. Jie buvo draugai, ne įsimylėjėliai, o tai buvo dalykas, kurį Deivio tėvams ir jos mamai buvo kartais sunku suprasti. Abu kartu jie sudarė vienas kito pasaulių dalis, ir kiekvienas turėjo atskirą gyvenimą. Deivis kartais eidavo į pasimatymus, ji kartais eidavo į pasimatymus. Abu mylėjo vienas kitą laisva ir nesuvaržyta meile, kurios gali pavydėti bet kas. Ir jie niekada vienas pas kitą nesugrįždavo, nes nuolat ėjo pirmyn.
Ji viską jam pasakojo. Savo baimes, savo džiaugsmus, savo pamąstymus ir savo meiles. Visus nutylėjimus ir visus nusišnekėjimus, abejones. Jis viską jai pasakodavo. Jiedu kalbėdavosi. Vienas kitą palaikė, vienas kitu abejojo, ginčijosi ir pykosi, kartu nekentė ir kartu mylėjo. Ir taip pat visą tai darė kiekvienas sau, su savimi. Buvo dvi pusės vienos tobulos būtybės, kaip kai kurie pasakytų. Ir tai buvo gerai. Ir to užteko.

JI STOVĖJO atsirėmusi į tvorą, o tarp plonų ilgų pirštų smilko cigaretė, ją kartais kilstelėdavo prie lūpų ir įtraukdavo dūmus į plaučiu, paskui juos iškvėpdavo. Stebėjo, kaip dūmų sruogos plaikstosi ore, nupučiamos vėjo ir apie nieką nemąstė. Netrukus pasirodė Deivis, ji stebėjo, kaip jis ateina, o šiam priartėjus šyptelėjo. Jiedu tylėjo, o ji jautė, kad kažkas tuoj bus pasakyta, kažkas svarbaus ir reikalingo. Galbūt suprato iš jo atodūsių.
Jie kalbėjosi. Apie tai, kaip likus metams iki mokyklos baigimo, Deivis išsikrausto gyventi kitur. Jai tai atrodė kaip absoliuti nesąmonė, kodėl jo šeima negalėjo palaukti, kol sūnus baigs mokytis? Arba išnuomoti butą, jis juk tuoj bus pilnametis ir gali laisvai gyventi pats vienas. Tačiau Deivis patikino ją, kad jau kalbėjosi su tėvais apie tokią galimybę. Jų atsakymas, be abejo, buvo neigiamas. Galiausiai jie priėjo išvadą, kad žmonės, auginę Deivį, juo tiesiog nepasitiki, be pagrindo. Ji apsimetė cituojanti ir pašaipiu balsu pareiškė, kad paaugliai yra nestabilūs, jais pasitikėti negalima iš principo. Abu labai gerai suvokė, kad stabilesnių už juos, Deivio tėvai ir jos mama niekada nebuvo sutikę.
Ji baigė rūkyti, Deivis užsiminė, kad jiems reikėtų grįžti į mokyklą. Abu per šlapią žolę, kikendami iš kažkokio vidinio juokelio, paržingsniavo į pamokas. Į pastatą įėjo pro galines duris, kurios mokyklos plane buvo pažymėtos kaip avarinis išėjimas. Jos visada būdavo atrakintos. Koridoriai pamažu pildėsi mokinių kūnais ir kalbomis, juoku, riksmais. Jai buvo anglų kalba, Deiviui dailė. Klasės skirtinguose pastato galuose, tad jie atsisveikino didžiajam hole ir nuėjo kiekvienas į savo pusę. Deivis galvodamas apie išsikraustymo absurdiškumą ir keliamus sunkumus, ji – apie tai, kaip reikės palaikyti ryšį su artimiausiu žmogumi žemėje. Nė vienas nemėgo bendrauti per socialinius tinklus, visada labiau vertino gyvus pokalbius. Matyt, šiuos teks užmiršti ir vienintelis panašus būdas bus tik telefoniniai skambučiai.
Pasibaigus pamokoms, ji negrįžo namo. Parašė mamai žinutę, kad eina į miestą. „Miestu“ buvo vadinamas miestelio centras, prospektas, pagrindinė plati gatvė su plačiais šaligatviais ir parduotuvėmis bei kavinėmis iš šonų. Miestas buvo aikštė, kurioje rinkosi turistų būriai ir klausėsi šaižaus gidų balso, miestas buvo skersgatviai ir gatvelės, išsiraizgiusios tarp namų ir nedideli knygynai bei jaukios arbatinės. Ji patraukė tomis gatvelėmis ir skersgatviais link pamėgtos vietos, nė nežinodama, ką ten veiks. Tiesiog rudenį reikėjo taip daryti – eiti arbatos į arbatinę ir sėdėti minkštam krėsle skęstant per dideliame megztinyje. Spoksoti į vieną ar du taškus. Stebėti žmones.
Tądien nutiko malonus įvykis, dėl kurio tokie apsilankymai arbatinėje gerokai padažnėjo. Ji sutiko Tėją, bendraamžę pilkomis akimis ir rudais plaukais. Ši užgniaužė jos plaučius, išstūmė iš jų orą ir paliko žiopčiojančią kaip žuvį krante. Tėja uždegė smalsumo ir susižavėjimo ugnį jos akyse,  ištiesė nugarą ir išplukdę poetišką kalbėseną iš josios burnos. Jos susitikdavo čia trečiadieniais, savaitę prieš ir tris savaites po, kai Deivis išsikraustė. Ir judviejų pasikalbėjimuose telefonu ar su vaizdu per internetą ji žibančiomis akimis pasakodavo, kuo gi dar Tėja ją nustebino. Deivis nutarė, kad tai panašu į įsimylėjimą, ji apie tai negalvojo. Ir nė vienas negalėjo žinoti, kad pilkaakė arbatinių fėja lygiai taip pat žeria susižavėjimo žodžius savo vyresnei pusseserei.

- AR TU supranti, ar supranti, man neišeina apie ją nebegalvoti. Tarkim, kad ir paprasčiausiai... vaikštau. Ir imu svarstyti, ar ji irgi šiuo metu kur nors eina, gal skuba i ima bėgti, vis greičiau, kol pritrūksta kvapo... Supranti, aš nė nepajuntu, kaip pati imu tankiau kvėpuoti, išvis nepajuntu, kad apie ją galvoju. O namie, mama net pastebėjo, kad keičiasi mano rutina, sakė girdėjusi, kaip kalbuosi su veidrodžiu (su veidrodžiu nesikalbu, kalbu su siena) savo kambaryje, o aš paprasčiausiai nebeišlaikau visų tų galimų pokalbių galvoje, supranti? Viskas taip pakriko, išėjo iš vėžių.... Bet Deivi, aš laiminga, aš kažkokia laiminga jaučiuosi. Aš tau pasakyčiau, kad drugeliai pilve, bet juk tai nesąmonė, tiesiog kažkoks keistas jaudulys kiekvieną kartą apima, kai prisimenu, kaip trečiadienį buvo nuostabu. Ach, Deivi, kas gi man darosi?
- Tu įsimylėjai.
- Tikrai? Deivi, aš tokia laiminga, tokia laiminga, tokia laiminga. Nebesvarbu jau. O kaip tu gyveni?
- Sušiktai. Aš tau sakau, niekas taip nedaro, niekas vidury mokslo metų nepereina į kitą mokyklą. Aš kaip koks autsaideris, visur vienas einu, vienas sėdžiu. Ne tai, kad man nepatinka, bet ima užknisti, nes visi ir žiūri taip tik, kaip į kokį pašalietį, žinai kaip būna fantastiniuose romanuose, į atokų kaimą atvaro koks keliautojas, naujas, su kitokiomis pažiūromis, kitokia pasaulėžiūra ir ima jaukti kaimiečių gyvenimus, prasideda kokios nors negandos, ima vištos dvėsti, degti pastatai. Ir viską ant to vargšo pašaliečio suverčia, visą kaltę. Negaliu sakyt, kad ir man taip, bet jie atrodo tik laukia, kol kas negero nutiks, net kioskeliuose pardavėjos keistai žiūri, aš gi ryškiai ne vietinis. Su-šik-ta viskas, sušikta, aš tau sakau.
- Ar tu bandei kalbėtis su tėvais apie grįžimą, ar kažką? Turiu minty, kad jie turėtų atsižvelgti į tai, negali tiesiog taip būti. Kas ten žino, ims paskui ir užpuls kokiam skersgatvį, šūdą iš tavęs išdaužys. Negalima taip, ryškiai jie gyvatės suktos, tie kaimiečiai.
- Sakiau aš jiems, bet neįdomu, jie tai čia laimingi, į juos gal taip nežiūri, kaip į mane, abu gi jau amžiuj, o mama įsidarbinus gėlių parduotuvėj jau ir draugių susirado. Sakau tau, laimingi jie čia, tai tikrai nesikraustys atgal, neįdomios jiems mano problemos. Kai gerai pagalvoji, niekad nebuvo įdomios, visad pats tvarkiausi. Ir dar tu buvai šalia ir panašiai, vis šis tas. O dėl tų gatvių, tai aš pats suprantu, kad pavojinga, ir jo, gal būtų priežastis grįžti į miestą, bet aš kažkaip nenoriu rizikuoti. Kam, po velniais, rizikuoti savo gyvybe ar dantimis ar šonkauliais dėl grįžimo?
- Nereik dėl tokių dalykų rizikuoti specialiai. Jeigu jie suknisti ignorantai yra, tai ir tegul. Aš atsiprašau, jeigu labai skaudžiai skambės, ar kažką, bet man atrodo, kad jie truputį pavargo nuo tavęs, esi gi ketvirtas sūnus, užauginę tris jie gal įsivaizduoja, kad ketvirtas pats kaip nors užaugs. Man atrodo, kad nusispjauti jiems jau ant tavęs. Atsiprašau, jeigu labai baisiai skamba, bet aš pati taip jausčiausi ko gero. Nenoriu turėti vaikų, jei atvirai.
- Visai gali būti, kad jiems jau neberūpi. Nu ir gerai. Bet aš galvoju, kad kaip nors išgyvensiu tuos metus čia, paskui būtinai grįšiu į miestą, susirasiu darbą, užsidirbsiu pinigų ir ilgai ir laimingai gyvensiu. Norėčiau iš šalies išvažiuoti, sakiau jau gal milijoną kartų, kad noriu į kitą vandenyno pusę. Šiaip nežinau, kaip ten iš tiesų, bet mano galvoj yra vaizdas, kad ten viskas milijoną kartų geriau. Bet kažkodėl abejoju, ar išeis kada taip. Tokie užmojai daug kainuoja.
- Tu tik nenustok svajoti, gerai? Svajonės pildosi. Ir tu būtinai grįžk į miestą, būtinai. Kad ir metai, man sunku jau ir mėnesį tavęs nemačius. Aš tikiuosi, tu atvažiuosi per atostogas? Būtinai atvažiuok, tave su Tėja supažindinsiu, tu gi jos nematęs net. Ar pasakojau, kaip ji atrodo?
- Nepasakojai.
- Papasakoti?
- Jo.
- Ji truputį aukštesnė už mane, kokiais trimis centimetrais. Velnias, ji nerealiai graži. Jos ilgos kojos, ji pati liekna tokia, siaura, siaurų pečių, siaurų klubų, ir veidas siauras, bet neįtikėtinai proporcinga, nuostabi tiesiog. Akys jos didelės ir pilkos, ne tokios pilkos kaip tavo, tavo akys šviesios ir ramios, kaip pilka jūra. O jos akys pilkos kaip debesys, kaip audros debesys, ir jos tamsios ir gilios ir kartais blizga kažkaip paslaptingai, jos akys nuostabios, sakau. Ir lūpos jos tobulos formos, labai gražios rausvos spalvos, ir oda šviesi, daili tokia, lygi, nežinau... Tobula tiesiog. Skruostikauliai nelabai ryškūs, bet ir nereikia, nes jie vis tiek gražiai matosi. Ir nosis maža ir tiesi. Plaukai šokoladiniai, sodrūs, gal net į kaštoninę spalvą neša. Ne tokie kaip tavo, tavo nuobodžiai rudi, patys paprasčiausi, o jos tamsūs ir sodrūs, kaip šokoladas, kaip tamsi mediena. Neilgi, iki pečių, banguoti truputėlį. Deivi, aš tau sakau, ji be galo graži. Neįsivaizduojamai.
- Klausydamas apie ją imu suvokti, kad ji daug gražesnė negu aš. Ar aš tau išvis gražus?
- Ša, aš girdžiu, kaip tu šypsaisi. Tikrai nori atsakymo į šitą klausimą?
- Šypsausi, tu teisi, bet tai nereiškia, kad aš nerimtai. Noriu atsakymo.
- Deivi, tu man asmeniškai nesi labai gražus, bet žinai, ko ji neturi? Tavo šypsenos ir tavo duobučių. Aš neprisimenu, ar sakiau tau kada, bet tavo šypsena yra pats gražiausias dalykas pasaulyje. Ir tavo duobutės skruostuose.
- Aš jaučiu, kaip raustu.
- Ai, tik nereikia. Bet jo, aš irgi kažkodėl paraudau. Juk komplimentai nėra labai retas dalykas tarp mūsų, ar ne? Be to, čia juk tiesa. Aš sakau tau tiesą apie tavo veidą, myliu tavo šypseną ir tavo duobutes, beveik taip pat, kaip tave patį myliu.
- Aš irgi myliu tave, rūkale. Ir man atrodo, kad mane kviečia žemyn vakarieniauti. Ką gi, bent rūpinasi, kad nemirčiau badu. Ate ate, susiskambinsim rytoj?
- Susiskambinsim. Eik valgyti jau. Myliu tave.
- Ai, palauk.
- Nu?
- Turėtum pasakyti Tėjai, kad ji tau patinka. Kad labai patinka, kad įsimylėjai ją.
- Pažiūrėsim, kaip ten bus. Viskas, adios, amigo. Čiau.
- Myliu tave, iki.