Aukštyn į Žemės centrą! (I dalis)

Sveiki, visos Lietuvos fantastai:)
Mėgdžioju savo kūrinio pagrindinę heroję... Šis darbas gimė dvikovos su St. Sebastianu metu. Dvikova buvo nutraukta, bet kūrinys tebebuvo tęsiamas, tad nusprendžiau neiššvaistyti progos. Juolab kad tai vienas mano retų darbų, kurie yra sci-fi tematikos.

Dvikovos sąlygos buvo:
* Alternatyvus pasaulis;
* Gilyn į Žemės centrą;
* Į siužeto liniją netikėtai įsipainioja trikdanti meilės istorija;

Kadangi mano oponentas dingo, nusprendžiau neriboti kūrinio ir išpildyti jį šiek tiek plačiau. Taigi, bus antra dalis.




* * *
* * *



Ahoi, Paranojos tinklaraščio skaitytojai!
Ne, aš nesijaučiu tokia laiminga, kaip būtų galima spręsti iš šauktuko. Ar to idiotiško „ahoi“... Net nežinau, ką jis reiškia. Šiuo metu mes kybome penkiasdešimt trijų kilometrų aukštyje, virš... berods, Europos Didžiojo Klasterio. Sunku pasakyti – man prastai su geografija. Aukštai virš mūsų styro Maršalo kalvos. Kraupus vaizdas. Kitą kartą nusiųsiu nuotrauką. Veslis minėjo, jog Marianų Kanjonas turėtų sutapti su mūsų kilimo trajektoriją po vienuolikos dienų ir penkiolikos valandų.
VIENUOLIKOS *PYPT* dienų ir PENKIOLIKOS *PYPT* valandų! Jūs bent įsivaizduojate, kaip čia nuobodu?! Laura Barkroft netgi siūlė pašaudyti iš savo „Desert Eagle“ pro iliuminatorių. Nesutikau tik todėl, kad šūvio metu bijau gauti į nosį. Bet ačiū tau, Laura! Tu „mieliausia“ būtybė šioje būdoje su „Space-X“ logotipu. Ir jums ačiū, mieli skaitytojai, kurie pagyvinsite mano egzistenciją savo kraupiais komentarais. Laukite manęs grįžtančios, tik nepersistenkite su žurnalistais. Perduokite mano motinai, kad jos nekenčiu.
Ciao! (Kad ir ką tai reikštų).

Nora Paranoja.
1596, kovo 21 d. 17: 22

* * *

Atsidususi išsitiesiau lovoje ir pramankštinau kaulus. Suskaičiavau iki dvidešimties, tada spustelėjau „refresh“ naršyklės lange.
Du šimtai aštuoniasdešimt penki komentarai. Man ėmė drebėti rankos. Beveik trys šimtai idiotų, dykaduonių, nolaiferių ir šiaip – gyvenimo nuskriaustų žmonių neturėjo ką daugiau veikti, tik tikrinti mano tinklaraštį? Rimtai, kas su jais negerai?
Mano nuotaika... Ne, geriau nekalbėkime apie ją – neturiu savo žodyne tiek keiksmažodžių, o ir šiaip būtų pats metas nusiraminti ir pradėti dėlioti viską į savo vietas.

Taigi, sveiki. Mano vardas Nora Paranoja ir šiuo metu esu viena iš šešių „Aukštyn į Žemės Centrą! “ ekspedicijos narių.
Kaip aš čia patekau, turėdama TIK filologinį išsilavinimą be jokios doktorantūros? Dėl visko galiu kaltinti tik savo fantaziją.
Matote, kai buvau dvylikos metų, aš turėjau tokį idiotišką įprotį – vėlais vakarais atsidarydavau kambario langą, išlipdavau ant prieangio stogo ir gulėdama stebėdavau danguje besisukančią Žemę. Manau, daugelis vaikų daro tą patį. Bet aš buvau viena iš nedaugelio, kuri dar fantazuodavo apie tai, kas būtų, jei mūsų planeta būtų tuščiavidurė, o joje gyventų visokie fantastiški padarai bei želtų neįsivaizduojamo grožio džiunglės. Visas panašias fantazijas rašiau į savo „Paranojos“ tinklaraštį. Tie, kurie visa tai skaitė... tarkime, jie dažnokai palikdavo man komentarus, kuriuose įrodinėjo, kodėl tai neįmanoma. Arba išvadindavo mane priedurne. Arba berašte. Ar blogiau.
„Matai, maža mergaite“ - rašydavo jie - „Egzistuoja toks dalykas, kaip Gravitacija. Pasimokyk fizikos, sužinosi. Gravitacija – tai jėga, kuri stumia objektus nuo planetos į kosmosą. Taigi, planetos viduje atmosferos slėgis turėtų būti toks žemas, kad jame neturėtų egzistuoti jokie stambūs padarai. Tai gal liaukis pagaliau svaigusi, uždaryk savo blog'ą ir nebejuokink mūsų! “
Ne, aš neperlenkiu lazdos. Šitaip jie komentavo dvylikametės fantazijas. Tuos komentarus aš ir dabar turiu išsisaugojusi, su visais IP adresais ir WHOIS užklausomis. Maža kas...
Taigi, metai bėgo, mano vaikiškos fantazijos virto paaugliškomis, gerbėjų ratas taip pat pamažu plėtėsi (turėjau jų apie septyniasdešimt) ir man teliko nekreipti dėmesio į tuos, kurie trolino. Tipiškas apsifantazavusios paauglės gyvenimas.

Taip tesėsi tol, kol vieną gražią dieną iš dangaus nukrito dramblys.
Nukrito jis, žinoma, ne vienas. Pirmiausiai nusileido 522 tonas svėręs bazalto luitas, kuris smogė į Naujosios Zelandijos žemyną su tokia jėga, jog atskėlė aštuoniasdešimt kvadratinių kilometrų dydžio salą, sėkmingai papildžiusią Tasmanijos salų klasterį.  Dramblys nukrito už pusės kilometro į šalį, tikriausiai nupūstas nuo trajektorijos stiprių termosferos vėjų. Iš jo liko... ai, geriau patylėsiu.
Faktas, jog iki to laiko Naujojoje Zelandijoje dramblių nebūta nė vieno. Specialiosios tarnybos patikrino dirižablių grafikus – ne, nė vienas tuo metu virš avarijos vietos neskrido ir dramblio nepametė. Tai iš kur tas dramblys iš viso atsirado?
Iš kur atskriejo pats bazalto luitas, niekam klausimų nekilo. Ne pirmas kartas istorijoje, kai nuo Žemės koks nors akmenėlis atplyšta ir lekia žemyn, kol bumpteli kam nors į galvą. Pavyzdžiui, Merlyn Monro, amžiną jai atilsį...
Visi daug įdėmiau galvas užvertė po to, kai mokslininkai paėmė dramblio mėginius, jo skrandžio turinį ir atrado per dvi dešimtis naujų, dar niekam nežinomų apvirškintų augalų bei šiaip visokių parazitų. Štai tada visiems išsprogo akys ir ėmė drebėti rankos. Geografai nusprendė įdėmiau suderinti avarijos vietą, akmens skrydžio trajektoriją bei Žemės paviršiaus žemėlapį. Atsukus laiką atgal, kryželis buvo padėtas ties Marianų kanjonu Filipinų Dykroje - pačiu giliausiu plyšiu planetos paviršiuje. Palaukite, ar gali būti taip, kad ten egzistuoja gyvybė, apie kurią mes nežinome?! Gal ten tvyro didžiulės atviros erdvės, apie kurias niekas nepagalvojo? Sukvieskite žurnalistus, mes turime mokslinę sensaciją!
Štai tokios masinės sumaišties fone kažkas prisiminė, jog viena maža mergaitė pusę savo gyvenimo trolino apie tuščiavidurę planetą ir jos paslaptingus gyventojus. Taip, jūs atspėjote. Tai buvau aš, tuo metu sėkmingai įstojusi į filologiją. Reikėjo gi kažkaip pasitobulinti gramatiką ir keiksmažodžius...
Kai septyniolikmetę Norą Paranoją (t. y. - mane) netikėtai užgriuvo pulkas ypač keistų žmogystų, turiu pripažinti, sprukau kaip įmanydama. Jie mane rimtai išgąsdino! Maniau, išprievartaus su tais keistais, pūkuotais daiktais, panašiais į pimpalus (jie visi laikė po vieną!)
Parbėgusi namo iškviečiau policiją, nes visi tie pedofilai su pimpalais susirinko prie paradinių durų. Vidury baltos dienos! Policija atlėkė su švyturėliais – pilni trys ekipažai – ir pasibeldė į duris lyg niekur nieko. Pedofilai tebesisukiojo netoliese... ir aš tik tada atpažinau, jog tai buvo būrys žurnalistų su mikrofonais rankose.
Buvo taip gėda, jog turėjau ištrinti paskutinius du savo tinklaraščio įrašus, kuriuose paskelbiau apie „pedofilus kitapus durų“. Nesijuokite – buvau tikrai persigandusi. Nepaisant mano pastangų, kelios dešimtys ištikimų gerbėjų nukopijavo tuos du įrašus ir paskelbė juos Feisbuke.
Trys dienos – mano gerbėjų ratas iš 70 pavirto į 102 000. Kraupu? Na, kai dauguma jų pradeda girti už lakią fantaziją, palieka netgi malonu. Tačiau kai vienas iš dvidešimties mano svaigalais rimtai patiki ir ima klausinėti, KADA ir KAIP aš buvau pasiekusi Žemės centrą bei ar turiu dar niekur nepaskelbtos, slaptos medžiagos... tada tai malonu nebūna.
Metai po metų, naivi mergaitė Nora greitai pavirto į sarkastišką Paranoją, kuri nepraleisdavo progos įkąsti kiekvienam, kuris uždavinėjo durnus klausimus.
Ar aš tikiu, jog Žemė gali būti tuščiavidurė? Gal jūs durni? Pažiūrėkite į datą, kada mano fantazijos buvo patalpintos. Man tada buvo DVYLIKA, Kristau aukštielninkas! Kas dėl paties klausimo – neturiu nuomonės.
Ką aš tokiu atveju galvoju apie nukritusį dramblį? Na... dramblys kaip dramblys. Nenorėčiau būti jo vietoje.
Ką aš galvoju apie nukritusį akmens luitą?.. Kodėl turėčiau apie jį galvoti? Esu tikra, jis ten kažkur sukasi, pakibęs netoli Naujosios Zelandijos. O ką?
Ar aš turiu meilužį? Eikit jūs *********, ne jūsų reikalas!

Tikėjausi, jog išvydę mano nešvankius bei nepagarbius komentarus, žmonės pasipiktins ir galų gale paliks mane ramybėje. Matyt, persistengiau.
Kai sulaukiau dvidešimties metų, mano gerbėjų skaičius siekė du su puse milijono, o „Paranojos“ tinklaraštis ne tik kad buvo perkeltas į atskirą, greitesnį serverį, jį netgi ėmė komentuoti visur kitur, tarsi aš būčiau ypač garsi ir dar protinga. Debilų planeta...

1590-aisiais privati kompanija Space-X ėmė organizuoti pirmąsias ekspedicijas į Marianų kanjoną. Dramblio pėdsakais, taip sakant. Tam buvo sukurti specialūs oro balionai, turėję atlaikyti ypač žemą atmosferos slėgį planetos paviršiuje. Aš tegalėjau visa tai stebėti kompiuterio ekrane ar pamojuoti per langą - viskas šiaip ar taip vyko netoliese, Šiaurės Amerikos klasterio AM-14 žemyne. Taigi, kaimynai.
Pirmosios dvi ekspedicijos sėkmingai pakilo, pasiekė Marianų kanjoną, įlindo vidun ir... pradingo be žinios. Niekas nežinojo, kas nutiko.
Trečioji ekspedicija sužlugo, kai įvyko avarija pačioje Space-X kapsulėje. Oro balioną išlaikantys trosai ėmė trūkinėti vienas po kito, stipriai krito slėgis ir pati kapsulė vos neįsirėžė į Šv. Elenos salas. Pralėkė pro šalį vos už kelių dešimčių metrų. Tada pasiekė magnetosferą ir ėmė stabdyti. Prireikė dviejų savaičių, kol kapsulės svyravimai išsilygino ir ši lėtai sugrįžo į mažają Goldiloko zoną – tą pačią, kurioje sukosi visi 425 žemynai  su nesuskaičiuojama gausybe salų. Kai dirižablių pilotai pagaliau parskraidino nelaimėlius namo, visi jie buvo netekę po 10 kilogramų svorio – nuo streso. Pamenu, tada svajojau, jog man pačiai nepakenktų panaši dieta, mat buvau priaugusi porą nereikalingų kilų...
Ketvirtoji ir visos kitos misijos – iki pat šešioliktosios – buvo paaukotos oro balionų tyrimo programoms. Space-X vadovas Elonas Muskas pažadėjo, jog sulig septynioliktąja misija vėl bus grįžta prie tikrojo tikslo – Marianų įdubos tyrimo. Ir jie jau pradėjo rinkti šešių žmonių komandą.
Būsimai misijai reikėjo: biologo, geologo, geografo, inžinieriaus, apsaugos specialisto ir kompiuteristo - tinklaraštininko – pageidautina, kad visi būtų bent su dviem aukštaisiais.
Jep, aš jau žinau, ką jūs galvojate. Išgraužkite. Neturėjau dviejų aukštųjų ir buvau besikeikianti interneto padauža, kuri panašiai misijai netiko. Ne, niekaip.
Antra vertus, mano gerbėjai nusprendė kitaip. Jų nuomone, aš buvau tikra viso reikalo „specialistė“ - tą liudijo mano pačios fantazijų kupinas tinklaraštis. Į mane bei mano tėvus kreipėsi įvairiausių medijų atstovai, siūlydami mums vis didesnes sumas, keliones į prabangiausius kurortus, vakarėlius, nemokamus narkotikus bei visokį kitokį šūdą – kad tik aš sutikčiau dalyvauti programoje. Kuomet grįšiu, būsiu tokia didelė žvaigždė... tikra raudonoji milžinė, Betelgeizė joptararai...
Aš pasakiau griežtą NE.
Mano mama pagrasino, kad jei nedalyvausiu ir ji negaus savo premijos dalies bei skrydžio į kurortą su garsenybių vakarėliu bei narkotikais, ji mane išmes į gatvę ir pasikeis pavardę. Pats metas man būtų atsilyginti jai už tai, kad mane pagimdė.
Tėvas paantrino, jog jam pačiam būtų ne pro šalį pasikeisti dvidešimt septynerių metų senumo „Fordą“ į šiek tiek naujesnį „Hummer“ su kažkokiu ten ypač navarotnu varikliu. Gal dar nusipirktų šimto metrų ilgio jachtą...
Kai pasakiau, kad mūsų žemyne nėra jūrų, kur jis galėtų plaukioti su savo jachta, tėvas nusprendė pirkti dirižablį. Gimdytojų nuomone, man reikėjo neerzinti savo gerbėjų ir užsirašyti į prakeiktą misiją.
Paverkusi porą dienų, nusprendžiau taip ir padaryti. Man buvo žadama nereali suma, jei grįžčiau iš misijos gyva. Jei grįžčiau su įrodymais, jog Žemėje egzistuoja vidiniai žemynai, ši suma turėjo išaugti bene dvigubai – visi du šimtai penkiasdešimt milijonų eurų į vargšelės Noros kišenę. Man tereikėjo keliauti su kitais penkiais ir rašyti savo tinklaraštį, kol sieks interneto signalas. NASA ir Space-X pažadėjo, jog šį kartą su ryšiu problemų nebus. Naujoji kapsulė su oro balionu buvo pagaminti iš ypač lengvų bei atsparių kompozicinių medžiagų, visos sistemos turėjo po dvi ar tris avarines subsistemas, tad jokių rimtų gedimų nebuvo tikimasi. Be to, mes su savimi gabenomės rimtą inžinierių.
Jei rimtai, visos tos technologijos ir paruošiamieji darbai mane mažai jaudino. Daug blogiau atrodė kiti penki, kurie per sekančias kelias savaites buvo surinkti į komandą.

Išgirdusi, jog su mumis keliaus žymioji Laura Barkroft, pirmas kelias valandas klykiau iš džiaugsmo. Pagaliau – bent vienas šviesus spindulys šioje šūdų padangėje!
Matote, Laura Barkroft yra garsi nuotykių ieškotoja, kapų plėšikė ir šiaip labai didelė įžymybė, kuriai nėra lygių. Pastaruosius metus buvau tapusi nerealia jos gerbėja ir tai tęsėsi tol, kol... susitikau ją akis į akį.
Tada visos iliuzijos sprogo it muilo burbulas.
Taip, Laura buvo žymi. Taip, ji buvo kilminga ir labai sportiška. Gražuolė kokių reta ir dar sugebėjo šaudyti iš savo abiejų „Desert Eagle“, neišsidaužydama dantų. Vos tik mudvi paspaudėme viena kitai rankas ir apsikeitėme pirmosiomis frazėmis, man kilo stiprus įtarimas, jog su Lauros Barkroft galva kažkas SMARKIAI negerai.
Ji nesuprato pusės mano žodžių.
Na gerai, pripažįstu – esu tinklaraštininkė, todėl GALBŪT kai kurios mano frazės nėra suvokiamos eiliniams mirtingiesiems. Kam nepasitaiko. Suvokusi tokią savo klaidą, pamėginau iš naujo – paprastais žodžiais ir lėtesniu tempu.
Laura Barkroft ir vėl liko nesupratusi. Ji nemirksėdama žiūrėjo į mane didelėmis, angeliškomis akimis, kuriose intelekto buvo tiek pat, kiek ir mano dviratyje. O tada prie manęs prisiartino vienas iš jos agentų, pasivedė į šalį ir pagrasino, kad nedrįsčiau su panele Laura kalbėtis apie sudėtingesnius už maistą ir miegą reikalus. Ir kad nė žodeliu neužsiminčiau savo tinklaraštyje, jog jai truputį negerai su galva. Laura vis dar sugebėjo šaudyti iš savo „Desert Eagle“ ir netgi pataikydavo į taikinius. Dubleriai atlikdavo visas scenas, kur jai reikėdavo kalbėti prieš kamerą. Ji bus mūsų apsaugos specialistė ir pagelbės bėdai ištikus. O jei nelaikysiu liežuvio už dantų, man grės visokio plauko teisinė atsakomybė.
Jomajo, čia tai bent! Beliko draugiškai nusišypsoti Laurai Barkroft ir palaidoti iki šiol puoselėtą jos įvaizdį. Mano širdis verkė – visas trisdešimt sekundžių.

Kenas Kelsis Bekingemas turėjo tapti mūsų geologu. Dvidešimt septynerių metų, be galo žavus, dailaus kūno, ypač rimtų akių ir... ar jau sakiau, kad jis buvo žavus? Gerai, pradedu kartotis... Žodžiu, šis žavus individas man sukėlė labai prieštaringus jausmus. Jau buvau nusprendusi palaidoti visą savo vedybinį gyvenimą, nes kas žino, ar mes iš viso sugrįšime iš to Žemės centro? Ir čia lyg iš dangaus – toks kandidatas. Taip – aš buvau sutrikusi. Susitikusi spaudžiau jo ranką ir varvinau seilę tol, kol pastebėjau, kaip nuožmiai į mane spokso Laura Barkroft. Tada mano įsimylėjusios smegenys atliko nesudėtingą aritmetiką – dvi 45 kalibro patrankos tūpos blondinės rankose... mano vedybinis gyvenimas tuoj nudardės anapilin, jei nepaleisiu Keno rankos.
Šiaip ne taip paleidau.
Rolis Faundlendas tikriausiai buvo mūsų grupės Frankenšteinas. Dar nepasiekęs trisdešimties, jis jau turėjo penkis aukštuosius išsilavinimus chemijos bei biologijos srityse. Kaip ir aš, jis nešiojo akinius ir tikėjosi, kad dėl šios veido puošmenos mudu tapsime ypač gerais, intymiais draugais. Jis taip ir pasakė. Spėjau, jog į tuos penkis aukštuosius bendravimas su moterimis neįėjo. Jis ne tik kad buvo... ypač nedailus, švelniai kalbant - jis dargi turėjo nepavydėtiną humoro jausmą. Kas nors pasako pokštą, visi baigia juoktis, o tada...
- Zuzuzuzuzuzuzuzuzuuuu...
Taip skambėjo pavėluotas Rolio Faundlendo juokas. Net Laura Barkroft, nepaisant ypač žemo IQ, atrodė susinepatoginusi.

Veslis Bernelė tikriausiai buvo vienintelis normaliausias šioje grupėje. Ne ypač dailus, bet ir ne pabaisa. Jis buvo geografijos bei navigacijos specialistas, taip pat savo laiku tarnavo spec. tarnybose – todėl šiek tiek dubliavo Lauros Barkroft pareigas, kas tikrai nemaišė. Vos tik susitikusi jį kaipmat nusprendžiau, jog ištikus bėdai slėpsiuosi Vesliui už nugaros ir patikėsiu visus sprendimus jo medžiokliniam dvivamzdžiui. Mudu apsikeitėme mandagiomis, draugiškomis frazėmis – jokios ypatingos chemijos, kaip Keno atveju.
Nepaisant to, Laura Barkroft vis dar stebėjo mane primerkusi akis, tarsi svarstytų žmogžudystę. Kas su ta blondine negerai? Gal ji planavo dulkintis su visais ekspedicijos vyrais ir aš jai trukdžiau?

Dvidešimt šešerių metų Aurora Tromp mūsų kompanijoje buvo šiek tiek netikėta viešnia. Galbūt tokia pat netikėta, kaip ir aš, be savo dvigubo aukštojo.
Žinoma, aukštąjį išsilavinimą ji turėjo - inžinerinį. Ji netgi turėjo pusę Nobelio premijos ir viso Izraelio nuoširdžią padėką – mat padėjo atskelti jį nuo Jordanijos bei Sirijos. Kaip ji tą padarė? Ogi apskaičiavo, kokio gylio gręžinių bei kiek tonų TNT reikėtų, kad ARP-4 žemynas būtų perskeltas pusiau – ir dar tiksliai palei valstybių sienas. Žydams beliko pasinaudoti jos paskaičiavimais ir atlikti juodą darbą. Tada jie brūkštelėjo degtuką ir...
Žodžiu, nei sirai nei jordaniečiai nesitikėjo nieko panašaus, tad buvo užklupti nuleistomis kelnėmis. Sprogimas gerokai pamėtėjo abu žemyno gabalus vieną nuo kito ir tik iš anksto paruoštos priemonės sustabdė Izraelio dalį nuo nevaldomo dreifavimo bei sukimosi. Sirams pasisekė kur kas mažiau. Kadangi operacija vyko vidurnaktį, pastarieji buvo pažadinti įnirtingo žemės drebėjimo ir kaipmat sumetė, jog kaimynai juos apšaudo. Tokiai minčiai jie turėjo rimtą priežastį - jau daugybę metų abi šalys pleškino viena į kitą; sirai iš azarto, o izraelitai – nes jiems šiaip nepatiko, kad kaimynai į juos pleškina.
Taigi, sirai ištraukė iš po lovų bazukas ir išbėgo duoti atkirčio. Kaip tik tada ir pastebėjo, jog:
a) kaimynai jau nutolę per 600 kilometrų Pietų Europos klasterio kryptimi.
b) jų pačių žemynas dreifuoja link Irako salų atolo, sukdamasis aplink naują ašį 12aps/min greičiu. O kai dangus ir Žemė aplink tave šitaip lekia... žodžiu, sirams tai buvo ypač sunkus paleistų vidurių bei sutrikusių vestibiuliarinių aparatų mėnuo. Vėliau jie paskelbė dviejų milijonų eurų premiją už Auroros Tromp galvą. Ši moteris ne tik kad buvo garsi – ji taip pat buvo ieškoma įvairių teroristų bei šiaip negerų žmonių. Kaip ją priėmė į Space-X programą, buvo didelė, riebi mįslė.

Ir kaip galų gale reikėjo jaustis MAN pačiai, tokių spalvingų asmenybių draugijoje? Žinoma, buvau išsigandusi. O kai aš esu išsigandusi, mano rankos ima drebėti ir sarkazmas pagilėja trigubai. Kai šimtatūkstantinės žiūrovų minios mojavo mums, lipantiems į kapsulę, jaučiausi per plauką pakylėta... bet tik tiek. Iš VIP'ams sukaltų tribūnų man taip pat mojavo motina su tėvu. Norėjau atimti iš Lauros bent vieną „Desert Eagle“ ir pykštelėti.
Kai prakeikta kapsulė buvo išlaisvinta iš gnybtų ir šovė aukštyn į Žemę, man jau buvo nusispjaut.

* * *

9 misijos diena, 988 kilometrai virš mažosios Goldiloko zonos, 415 kilometrų iki Žemės paviršiaus. Vėjo greitis: 12 m/s, oro temperatūra: -65 C, išorinis atmosferos slėgis: 841 hPa

Sveiki, turistai!
Ha ha, juokauju. Bet jei visiškai rimtai, man nejuokinga. Iš tokio aukščio atrodo, jog tai mes nuolat stovime vietoje, o visa Goldiloko sfera sukasi aplink mus. Ir nors man visiškai prastai su geografija, vakar netgi atpažinau savo gimtąjį žemyną. Atrodė visiškai liūdnai... Šniurkšt. Jūs ten apačioje dar neapsiverkėte?
Gerai, prie reikalo. Elonas Muskas man prigrasino, jog turėsiu aprašyti savo bei komandos kasdienybę, mūsų nuotaikas bei visa kita. Nes iš manęs daugiau nėr ko tikėtis (jo paties žodžiai). Tai va, vykdau savo misiją.
Vos prieš 2 valandas papusryčiavome ir pakakojome. Tualeto balastą ištuštinome Jums tiesiai ant galvų, taigi, dabar kylame 0, 005 procento greičiau. Kadangi nėr ką veikti, miegame. Laukiame pietų ir sekančio pakakojimo... jums dar nenusibodo visas šis tualeto humoras? Nes prisiekiu, aš galiu liautis nors ir dabar.  Perduokite Elonui Muskui, kad kitą kartą į kapsulę įmontuotų Playstation 2 ar X-Cube, nes EINA ŠIKT kaip nėr ką veikti!
Bučiuoju tave, Elonai.
XOXOXOXOXO
Nora Paranoja
1596, kovo 30 d. 09: 14


* * *

Buvau ne visiškai nuoširdi – mes TURĖJOME ką veikti. Jei tiksliau, Aurora Tromp sugalvojo mums veiklos iš nuobodulio. Žaidėme nuotykių RPG. Tai toks vaidmenų žaidimas, kai Aurora įtikinėja mus, jog egzistuojame fantazijų pasaulyje ir ji mus stengiasi nužudyti.
Miriau trečia iš eilės – po Lauros Barkroft ir Rolio Faundlendo. Laura apskritai nesugebėjo įsivaizduoti, kas vyksta, o Rolis visas Auroros fantazijas stengėsi paaiškinti iš mokslinio taško – kol pastaroji neteko kantrybės ir tiesiog pribaigė jį, užsiundžiusi mėsėdžiais triušiukais.
Netgi dabar, žaidimui seniausiai pasibaigus, Rolis vis dar įrodinėjo, jog Darvino evoliucijoje mėsėdžiams triušiukams nebūtų vietos. Aš tuo tarpu buvau pernelyg užsiėmusi, stengdamasi palaikyti lengvą dialogą su gražuoliu Kenu. Tiesa, man dar reikėjo tuo pačiu išlikti nematoma Lauros akyse – ši imdavo niauktis vos užmačiusi mane ir Keną besikalbančius. Vis dar nenutuokiau, kas su ja negerai. Kenas Kelsis... panašu, jog jis pats buvo užsiėmęs, akies krašteliu sekdamas Lauros grožį. Tai pastebėjusi, nusprendžiau liautis. Aš didelė mergaitė, ištversiu vieną misiją ir be gražių vyrų. Kaip nors. Gal...
Netrukus Kenas pats nuėjo pasižmonėti su Laura. Tyliai palinkėjau jam, kad būtų bent suprastas, o tada...
Tada likau pati su savimi. Šniurkšt.
Ta proga leiskite jums papasakoti apie pačią Space-X kapsulę, kurioje visi sėdime. Ji visa dažyta žaviai balta spalva, keturių aukštų, maždaug 6 metrų skersmens ir vienuolikos metrų aukščio (tokia milžiniška APAP piliulė, pakabinta po dar didesniu oro balionu). Pirmasis aukštas (skaičiuojant nuo apačios) – sandėlis su maisto, kuro, vandens bei deguonies atsargomis. Ten pat įrengtas mažas tualetas ir dušo kabina. Antrasis aukštas – virtuvė bei šiaip bendras plotas. Trečias suskirstytas į du miegamuosius – vyrų ir moterų. Ir ketvirtajame aukšte įrengtas valdymo bei stebėjimų centras su visa kita būtina įranga. Taip pat ten yra sudėti skafandrai ir įrengtas šliuzas į išorę.
Visi mes privalėjome praeiti ilgą ir nuobodų instruktažą, kaip naudoti visą čia esančią įrangą, kad netgi likęs vienas žmogus sugebėtų perreguliuoti aparatą grįžimui namo. Tiesą sakant, visos tos pamokos jau baigė išdulkėti iš galvos. Kol kas mūsų pastangų nereikėjo – skrydžio korekciją nuotoliniu būdu atliko Space X inžinieriai.  Po kelių dienų kapsulės trajektorija turėjo sutapti ne tik su Žemės sukimosi greičiu, bet ir su Marianų kanjono vieta. Štai tą paskutinį žingsnį – kelią į planetos gelmes - turėjome atlikti patys.
Pernelyg nesuklydau, rašydama dienoraščio įrašą. Mums liko dar keturios valgymo ir kakojimo dienos. Turbūt metas grįžti prie tinklaraščio ir patikrinti, kokius atsiliepimus bus palikę tie 4, 5 milijono gerbėjų.

* * *

11 misijos diena, 1183 kilmetrai virš mažosios Goldiloko zonos, 225 kilometrai iki Žemės paviršiaus. Vėjo greitis: 22 m/s, oro temperatūra: -77C, išorinis atmosferos slėgis: 722 hPa

Elonas Muskas nebuvo patenkintas mano darbu. O ką jis galėjo padaryti? Apsukti kapsulę, nuleisti mus visus atgal į skrydžių centrą ir iškaršti man kailį? Ha ha, jaučiausi visiškai patenkinta savimi. Taip jiems ir reikia.
Na gerai, nepaisant Elono bambėjimų ir gausaus gerbėjų palaikymo, visgi nusprendžiau į savo darbą pasižiūrėti rimtai. Tai yra – rimtai parašyti bent vieną dienoraščio įrašą, kuriame vaizdžiai atsispindėtų septynioliktosios misijos narių pasiruošimas ir nusiteikimas nežinomybei. Galvokite ką norite, bet aš visiškai rimta tinklaraštininkė, kai aplinkybės pareikalauja.
Pasirodo, Laura Barkroft turėjo vieną įgimtą talentą ir tai nebuvo šaudymas dviem patrankomis iš karto. Ne. Vos tik į ją nukreipdavau fotoaparatą, jos putnios lūpos pačios pasipūsdavo į tikrų tikriausią „duckface“. Iš pradžių pamaniau, jog ji šiaip sau išsidirbinėja. Kai paprašiau nesimaivyti, Laura nuoširdžiai nustebo. Mano klaida – pasirodo, ji nežinojo ir to žodžio. O „duckface“ reakcija, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ištreniruota nuo ankstyvos vaikystės bei įsitvirtinusi merginos DNR. Netgi paprašyta TYČIA nepūsti lūpų, ji nesusilaikydavo devyniais atvejais iš dešimties. Teko ištrinti daugiau nei pusę nuotraukų.
Kenas Kelsis Bekingemas dienas leido daugiausiai valdymo centre, kartu su Roliu ir Vesliu. Beje, jis vienintelis ten atrodė ne savo rogėse, ilgesingai prilipęs prie iliuminatoriaus. Iš pradžių galvojau, jog jis iš nuobodulio skaičiuoja apačioje pasilikusius žemynus ir debesis, tačiau netrukus tapo aišku, jog jis „krovėsi savo čakras, plačiai išplėtęs akis į Saulę“. Jo paties žodžiai.
Tuo pat metu Rolis Faundlendas nusprendė prisiartinti prie manęs ir parodyti, kokį juokingą pokštą jis surado viename iš savo komiksų. Batmanas pagaliau susirado sau merginą ir netgi pasipiršo jai! Juokinga, tiesa, Nora?
- Zuzuzuzuzuzuzuzuzu...
Tai išgirdusi, nesusilaikiau ir nubėgau ieškoti Auroros Tromp, nes mane aplankė siaubinga mintis, jog šioje kapsulėje bus vos dvi sveiko proto būtybės – ji ir aš. Galbūt dar Veslis, tačiau šis nebuvo linkęs daug kalbėti.
Dienai einant į pabaigą supratau, jog Elonui Muskui vėl teks nusivilti. Apie Lauros Barkroft keistenybes negalėjau net užsiminti – antraip mane gyvą suvalgys jos agentai. Rašyti apie tai, kad daugiau nei pusė įgulos yra linkę į beprotybę? Šią dalį galėjau atlikti ir juokaudama, jiems nebuvo būtina tuo patikėti. Taigi, kas man beliko? Anot naujausio įrašo, paskutines dvi dienas mes vėlgi valgėme, kakojome ir miegojome. Gero tau apetito, Elonai.

* * *

13 misijos diena, 2 kilometrai iki Žemės paviršiaus, 1 kilometras iki Marianų kanjono. Vėjo greitis: 8 m/s, oro temperatūra: -10C, išorinis atmosferos slėgis: 708 hPa

Sveiki, skruzdėliukai!
Jei rimtai, turėčiau jus visus vadinti blusomis, nes netgi jūrų su upėmis iš čia nebesimato. Vieni debesys ir pilki, neišvaizdūs žemynai. Tai tiek poezijos iš manęs.
Mokslinės naujienos – Veslis su Roliu tvirtina, jog oro slėgis tokiame aukštyje vis dar tinkamas gyventi – per plauką.  Jei Marianų kanjone šis parametras pasikeis bent per 10 hPa, privalėsime vilkėti skafandrus. Turiu pripažinti – manęs niekas ir varu be skafandro neišvarys. Kaip sau norite, tačiau aš planuoju grįžti gyva ir pasakyti Elonui tiesiai į veidą, ką galvoju apie jį ir jo programą. Bet apie tai vėliau.
Kita gera naujiena – pas mus ŠILTA! Žinoma, oro temperatūra svyruoja tarp -10 ir -20 laipsnių Celsijaus, na bet teko regėti ir blogiau. Kenas Kelsis štai jau trečią dieną nuogas prieš iliuminatorių deginasi ir čakras krauna, tikras rojus! Tiesa, fotografuoti neleidžia. Jis labai drovus. Laura Barkroft irgi... šauni būtybė. Pastaruoju metu man kyla nenumaldomas noras išsakyti viską, ką apie ją galvoju, tačiau palieku tai spaudos konferencijai, kai grįšime. Manau, iki to laiko suspėsiu pakeisti nuomonę apie ją ne vieną kartą. Ar žinojote, kad jos ginklų kalibras – keturiasdešimt penktas? Aš nežinau, ką tai reiškia. Vakar išsiaiškinau, jog ir ji pati nežino. Na bet kam nepasitaiko.
Šiandien vėl visi valgėme, kakojome ir žaidėme tokį RPG žaidimą. Nepaisant to, jog Aurora Tromp mus visus nužudė po kelis kartus, nuotaikos neišpasakytai geros ir teigiamos.
Anot Rolio, po 45 minučių nersime į Marianų kanjoną. Palinkėkite mums sėkmės. Ir Elonai – nesupyk, jei netyčia įvairuosime į kanjono sieną. Žinau, kad ši APAP piliulė kainuoja beveik pusę milijardo eurų, bet mes ją vairuoti mokėmės TIK du mėnesius. Rolis beveik pamiršo, kaip tas daroma.
Juokauju, jis nepamiršo. Nepasprink pusryčiais, Elonai!
XOXOXOXOXO
Nora Paranoja
1596, Balandžio 2 d. 08: 26

* * *

Mūsų nuotaikos iš tiesų nebuvo tokios geros. Dėl to buvo kaltas Kenas Kelsis Bekingemas. Pagaliau supratau, kodėl jis visą laiką buvo šitaip prilipęs prie iliuminatoriaus – bičas velniškai bijojo tamsos. Jis mėgavosi kiekviena sekunde, kai tik Saulė išlįsdavo iš už planetos krašto. Tačiau dabar, kai Space-X kapsulė kybojo visai arti paviršiaus, mus beveik nuolat dengė planetos šešėlis, o Saulė pasirodydavo vos porai valandų – kad vėl pasislėptų už debesų bei žemynų. Kenas tarsi tik dabar suprato, jog mes netrukus nersime į visišką Marianų kanjono tamsą, kur vienintelis šviesos šaltinis bus kapsulės žibintai, bei dienos metu pro kanjono žiotis atkeliaujantys saulės šviesos likučiai.
Paskutines tris valandas jis praleido virtuvėje, uždegęs visas šviesas, apsikabinęs kelius ir murmėdamas kažkokius burtažodžius. Ar bereikia sakyti, kaip tai veikė visų kitų nuotaiką? Pamėginau jį nuraminti, tačiau Laura Barkroft taip piktai pasižiūrėjo – maniau, nušaus vietoje. Kažin, ar blondinė bent kiek nutuokia, jog šaudyti kapsulės viduje būtų savižudybė?

Pakeliui į vairinę nugirdau besikalbančius Rolį ir Veslį:
- Žinai, nesu tikras dėl Kelsio... Gal rimtai mažinam slėgį ir leidžiamės, kol ne vėlu?
Tai buvo Rolis, garsiai besiseilėjantis sulig kas antru žodžiu.
- Išdurnėjai? - atsiduso Veslis. - Nori netekti visos premijos su komisiniais? Nekreipk į tą Keną dėmesio, tegu sau gaišta. Mums daugiau mergų liks.
- Zuzu... Zuzuzuzu!
- Ką? Ko čia žvengi? Sakysi, nežiūrėjai vakar į Paranojos kumpius?
- Zu... Nuu... Galbūt akys ir nuklydo šiek tiek...
- Jo akys mat nuklydo, - bambėjo Veslis, tarškindamas kažkokiais įrankiais. - Žinai, nesuprantu aš tavo orientacijos kartais. Tu geriau į mergas dairykis, bo kai gausi iš liniuotės! Tik Lauros pernelyg neapseilėk – ana mano.
- Uu... Kaip suprast „tavo“?
- Pamatysi, - Veslio balse girdėjau neišsakytą pasitenkinimą savimi. - Aš čia tokių... vaistukų iš namų paėmiau. Į arbatą įlašini ir po to panos kelias valandas neatsimena, kas su jomis nutiko. Jei nekliudysi, duosiu ir tau. Galėsi Paranojai pakišt. Juk nori, tiesa?
- Fuu... nu nežinau. Kažkaip tai...
- Jei nenori, aš viską suprantu. Tik man netrukdyk, sutarėm? Persigalvosi - tik pasakyk, duosiu. Panos atsiduoda lyg niekur nieko, net įtikinėti nereikia, kapiš? Du lašai į gėrimą, nei skonio, nei kvapo nesijaučia. O tada...
- Zu! - prunkštelėjo Rolis. - Zuzuzuzuzu! Rimtai?
- Uhu, - dudeno Voslis.
- Zuzu! Aš galėčiau... galėčiau Paranoją... tiesa?
- Tai tau visgi moterys patinka?
- Huuu... aš galėčiau Paranoją su oro slėgio matuokliu... ir jinai nieko neprisimintų, tiesa?
Tyla.
- Bičas, su tavo galva kažkas smarkiai negerai, - galop burbtelėjo Voslis. - Bet iš esmės – taip. Galėtum ją ir su slėgio matuokliu, ir su termometrais, ir su geologiniu grąžtu, jei geresnių dalykų nebesugalvoji...

Daugiau nebesiklausiau. Tyliai it pelė grįžau savo pėdsakais atgal, tada nusileidau į pirmą aukštą ir užsirakinau tualete. Mano rankos drebėjo – iš baimės ir pykčio.
Būk prakeiktas, Elonai. Su kokiais psichopatais tu mane pasiuntei į Marianų skylę?! Ką man dabar daryti, kai du ekspedicijos nariai Molotovo – Ribentropo paktą pasirašinėja ir ruošiasi jį aplaistyti mano sąskaita?
Parašyti apie tai dienoraštyje? Voslis pats visai neseniai komentavo mano įrašus. Vadinasi, skaito juos. Viskas, ką aš galiu – tai pagūglinti jį patį ir pasitikrinti, su kuo turiu reikalą.
Ir man reikėjo sąjungininkų. Trečias komandos narys su Y chromosoma vis dar meditavo virtuvėje, užsidegęs visas šviesas. Iš jo nebuvo jokios naudos. Laura Barkroft... Turėjau įtarimą, jog paslaptingieji Voslio lašiukai jos nepaveiktų. Argi galima numušti intelektą žemiau dugno?
Taigi, liko vienintelė Aurora Tromp.

* * *

- Mes turime rimtą bėdą! - uždariau miegamojo duris. Aurora pakėlė galvą nuo planšetės ir sužiuro į mane iš viršutinio gulto. - Veslis Bernelė... jis... jis...
Velnias, kaip man jai paaiškinti švelnesniais žodžiais, kad pernelyg neišgąsdinčiau?
- Ak, suprantu, - plačiai nusišypsojo Aurora. - Jau anksčiau nujaučiau! Įtariau jog tavo simpatijos krypsta ta linkme. Taigi, Veslis? Ne Kenas?
- Ką? - nesupratau.
- Nesijaudink, aš tikrai suprantu, - sukikeno ji, mesdama planšetę į šalį bei siekdama savo kosmetikos krepšelio. - Manau, mudvi galėtume susitarti.
- Ne, palauk, tu nesupranti... - atsitokėjau.
- Žinoma, suprantu, - nutildė ji mane. - Dešimt dienų tarp baltų sienų, be jokių stimuliatorių. Aš pati jau pradedu sienomis laipioti. Štai, čia tau.
Ji nuleido ranką ir perdavė man dvi balsvas tabletes.
- Čia kas dabar? - nustebau.
- Hmm... tu paslaptis saugoti moki?
- Priklausytų nuo... Na taip, moku.
- Įmaišyk tai Vesliui į kavą. Palauk dešimt minučių, tada paimk jį už rankos ir nusivesk kur nors. Pavyzdžiui, į vairinę. Pažadu, jis po to dvi valandas nieko neatsimins.
Aurora suokalbiškai pamerkė akį... ir aš beveik supratau, ką turėjo jausti Rolis, išgirdęs Veslio panašų pasiūlymą. Beveik. Skirtumas tarp mūsų buvo tas, jog aš nenorėjau Veslio barškinti nei su termometru, nei... Ir iš viso – WTF???
- Tu rimtai?!  - atsitokėjau.
- Laikyk tik liežuvį už dantų, - pranyko šypsena iš Auroros veido. - Nes prisiekiu, sulaužysiu tavo kompiuterį. Neketini naudoti – tai bent netrukdyk man su Kenu, okėj?

Į virtuvę sugrįžau medinėmis kojomis. Koks šėtonas vyksta šioje kapsulėje?!

* * *

Ketinau „pažadinti“ Keną Kelsį iš meditacijos, tačiau laiku pastebėjau Lauros pavojingai žėrinčias akis. Ji ramstė sieną tolimiausiame virtuvės kampe, matuodama mudu neįskaitomu žvilgsniu. Man trūko kantrybė. Kiek gi galima, po galais?
- Kas su tavimi negerai? - pareikalavau prisiartinusi.
Laura tankiai sumirksėjo, tikriausiai stengdamasi iššifruoti mano klausimą į daug primityvesnę kalbą.
- A... ką?
- Tu visą laiką žiūri į mane, - pasakiau. - Ką aš tau blogo padariau? Vos tik pradedu artintis prie kurio nors kito komandos nario, tu žiūri į mane... net nežinau. Lyg norėdama nušauti.
- Aš? - ji ėmė rausti lyg maža mergaitė.
- Taip, tu. Norėtum man ką nors pasakyti? Aš dabar įdėmiai klausau, visa tavo...
- Ach... - ji dar smarkiau sutriko. - Visa... tikrai?
- Hm? - dabar jau aš nesupratau.
- Oi... - Laura skubiai apsidairė, prisidengdama lūpas delnu. - Žiū... žiūrėk, dryžuotas zebras!
Tada, mano didžiausiai nuostabai, ji spruko link kopėčių ir pradingo trečiame aukšte. Šaunu. Dabar likau viena, be jokių sąjungininkų. Nebent Kenas atsipeikėtų iš savo prieblandos zonos.
- Kenai, tu gyvas?
- Mano čakros... - išgirdau mieguistą murmesį. - Nora... Mano kūno fotosintezė šioje vietoje vos veikia. Saulė vos bešviečia, supranti? Kada leisimės?
- Mes tuoj kilsime į kanjoną, Kenai. Po dešimties minučių.
- Tryliktą dieną... - vieniša ašara nusirito Keno skruostu ir jo balsas ėmė virpėti, - …jie šešiese pasislėpė nuo Dievo pragaro šešėliuose ir jų sielos bei čakros ėmė šauktis visagalio malonės. Bet Dievas jau buvo nusisukęs nuo jų, nes visi iki vieno maudėsi siaubingose nuodėmėsEEEEECH?!
Kenas užbliovė nesavu balsu, nes neapsikentusi nutvėriau sulankstomą aliuminę kėdutę ir ėmiau jį lupti iš visų jėgų. Kenas Kelsis Bekingemas raitėsi it ant kabliuko pakliuvęs sliekas ir panašu, jog energijos turėjo daugiau nei pats tikėjosi.
- Kokio velnio, Nora?!
- Tau čakros užsikišusios, ar ne?! - siutau, darbuodamasi kėdute. - Nieko tokio, tuoj pravalysiu tau jas, snargly sumautas! Tu tik pasakyk, kai jos pradės vertis!
- Nee-eee, palauk!..
- Tuo pačiu ir pragaro šešėlius pravaikysime, Kenai! Kad mažiau norėtum pranašą vaizduoti, Nostradamas, blet!..
Mane pastvėrė stiprios rankos ir buvau grubiai patraukta tolyn nuo besiraitančios aukos.
- Išdurnėjai, Nora? - tai buvo Veslis. Aš vos sulaikiau grimasą suvokusi, jog mane laiko potencialus prievartautojas. - Ką judu čia darot?
- Ai, nieko, - nusipurčiau jo rankas. - Kenui fotosintezę atstatau. Jam mat šviesos trūksta!
- Fotosintezė tik augalų lapuose veikia... - pamėgino aiškinti kitas potencialus prievartautojas, Rolis Faundlendas.
- Jam šitą paaiškinkite, - parodžiau į gražuolį. - Be to, mano metodai veikia, matote? Jau atsigavo ir va koks energingas! Tegu tik pamėgina medituoti ir šauktis dievo – kaipmat apsireikšiu su kėdute, Kenai! Girdi?!
- Tu buvai tokia miela mergina, Nora! - kūkčiojo jis.
- Užsikišk, blet!
Iš miegamojo nusileidusi Aurora Tromp žiūrėjo į mane neslėpdama neapykantos. Matyt todėl, kad prilupau jos nusižiūrėtą auką... Jomajo, šioje vietoje potencialių prievartautojų - nors vežimu vežk. Ir aš net negalėjau jų garsiai apkaltinti.
O ypač keisčiausia tokioje situacijoje atrodė tai, jog Laura Barkroft pagaliau žiūrėjo į mane su keista pagarba, tarsi sulankstoma kėdutė mano rankose būtų šventas samurajų ginklas. Dar nežinojau, ar turėčiau dėl to ypač džiaugtis.
- Mes turėtume sukti namo dabar pat! - galop neišlaikė Kenas. - Šita misija jau pasmerkta, suprantate?! Mes visi nudvėsime toje tamsoje! Todėl geriausia apsukti šitą laivą jau dabar, kol ne per vėlu!
- Niekas toje tamsoje nenudvės, - atsiduso Aurora, purtydama galvą. - Bet kai Kenas šitaip kraustosi iš proto, gal mums tikrai būtų geriau nutraukti misiją. Marianų kanjonas – tai daugiau nei septyni kilometrai visiškos tamsos!
- Ir ką, dėl jo vieno atsisakysime visų savo pinigų? - suburbėjo Voslis.
- Bet... septyni kilometrai isterijos... - sumurmėjo Rolis.
- Nieko tokio, - pamojavau kėdute. - Galime tęsti. Turiu vaistus Keno Kelsio problemai išspręsti.
- Kodėl tu man tokia žiauri? - sukūkčiojo jis.
- Ką tu sakai, brangusis? Aš tik iš didelės meilės šitaip. Tu dar nematei manęs žiaurios, patikėk, - nusišypsojau jam.
Bekingemas nuropojo grindimis iki kriauklės ir įsitaisęs kampe ėmė čiulpti nykštį.

* * *

13 misijos diena, 2 kilometrai po Žemės paviršiumi. Vėjo greitis: 0, 3 m/s, oro temperatūra: +2C, išorinis atmosferos slėgis: 706 hPa

Sekančios kelios valandos buvo kupinos įtampos ir tylos. Ne, ne dėl Keno. Rolis įvairavo kapsulę į kanjoną ir mus prarijo prieblanda, kurią savo ruožtu netrukus prarijo tamsa. Voslis įjungė visus išorinius žibintus. Aurora ėmė skenuoti aplinką echolokatoriumi bei sudarinėti detalų kanjono sienų žemėlapį. Aš ilsėjausi įsitaisiusi prie iliuminatoriaus su išmaniuoju telefonu – kažkas juk turėjo visa tai įamžinti. Vėliau mano privati video kolekcija galbūt kainuos milijonus, che che...
Dabar kilome sraigės greičiu – kad nepražiopsotume ko nors svarbaus. Netgi Kenas vėliau pasirodė ketvirtame aukšte, visas išblyškęs ir nervingas. Supratęs, kad meditacija ir ašaros paguodos jam nepelnys, jis nusprendė imtis darbo.
Vienintelė Laura Barkroft sėdėjo prie liuko angos ir, išardžiusi vieną „Desert Eagle“, kruopščiai valė jo vamzdį, retsykiais mesdama buką žvilgsnį į kurį nors komandos narį. Dažniausiai į mane. Ir ji netgi neatrodė pikta. Rimtai, neturėjau nė menkiausio supratimo, kas vyko jos durnoje, dailioje galvelėje.

* * *

Lėtas kilimas ir nuolatinė žvalgyba greitai išvargino. Vakarop oro balionas buvo sustabdytas ir mes susirinkome virtuvėje trumpam pasitarimui bei arbatėlei. Kanjonas driekėsi kelis šimtus kilometrų ir išžvalgyti visą jo perimetrą būtų prireikę mažų mažiausiai kelių mėnesių. Tiek laiko mes neturėjome, todėl vienbalsiai nusprendėme, jog seksime pirmų dviejų misijų maršrutą ir ieškosime vietos, kurioje galėjo atskilti bazalto luitas, taranavęs Naująją Zelandiją. Žiū, gal nusišypsos laimė ir surasime dar vieną dramblį?
Viso pasitarimo metu nepaleidau iš akių Veslio ir Auroros, ypač kai šie sukiojosi prie arbatinuko. Jiedu abu elgėsi visiškai neįtartinai… iš pirmo žvilgsnio. Aš apsimečiau, jog telefonu rašau savo tinklaraščio įrašą, tačiau iš tiesų stebėjau visus fotoaparato programos lange. Vos tik Rolis kostelėjo ir komandos dėmesys akimirkai nukrypo į jį, Voslis siektelėjo Lauros ir mano puodelių. Po lašelį į kiekvieną... Jomajo, bet ir šunsnukis!
Kol patyliukais svarsčiau, kaip turėsiu išvengti toksiškos arbatytės, Voslis grįžo prie stalo. Tada Aurora patraukė prie arbatinio, kažką gniauždama pirštuose. Rimtai?..
Ji laukė, kol Voslis su Roliu pažvelgs kur nors kitur, bet šie du buvo suinvestavę į arbatą tiek emocijų, jog negalėjo atitraukti pastiklėjusių žvilgsnių. Galop net man pačiai tapo nejauku stebėti visą šį cirką. Kostelėjau.
Rolis su Vesliu dirstelėjo į mane ir Aurora sprigtelėjo savo narkotikus… į visų puodelius, išskyrus savo. Dabar nė už ką neketinau liesti savojo - velnias žino, kokio efekto sulaukčiau. Ir man dar reikėjo kažkaip išgelbėti Laurą su Kenu, neišsiduodant abiejoms potencialių prievartautojų komandoms.

Galop pasitarimo medžiaga išseko, arbata puodeliuose“pritraukė” ir Aurora nuėjo jų atnešti.
- Bet aš norėjau kavos, - sureagavau, tarsi tik dabar pamačiusi. Aurora piktai dėbtelėjo man tiesiai į akis - tipo tylėk, antraip…
Tiesą sakant, tą akimirką buvau nusprendusi paaukoti Keną. Jis nervingai hiperventiliavosi didžiąją laiko dalį ir lengva narkotinė užmarštis jam būtų tik į naudą. Galų gale, Aurora planavo jį TIK išprievartauti, ne nužudyti. Vyrams fizinė prievarta beveik negalioja, tiesa?..
Ne, tokiu metu man labiau rūpėjo nekalta vištelė Laura. Tik kaip ją sulaikyti, nesukėlus Veslio įtarimo?..
- Oo! Aa!.. Aš taip pat, - ūmai sureagavo pastaroji. - Taip pat norėčiau kavos…
- Duok savo, padarysiu ir tau, - siektelėjau jos puodelio, stebėdamasi Lauros iniciatyva. Gal ji taip pat stebėjo Veslį ir viską matė? Bet ne, neįmanoma. Jei Laura ir būtų pamačiusi, ji veikiausiai net nesuprastų, ką mato. Turbūt tik sutapimas.
Kad Veslis su Roliu liktų visiškoje nežinioje, pakeliui apsimečiau nugerianti iš savojo. Tada išpyliau abu į kriauklę ir ėmiausi gaminti kavą.

Vakarienė baigėsi tuo, jog visi trys vyrai sugulė miegoti tiesiog ant virtuvės grindų, kas Laurai pasirodė labai juokinga. Ji vis baksnojo trūkčiojančią Voslio nosį pistoleto vamzdžiu, kol galop pakviečiau ją eiti miegoti. Turėjau juk suteikti Aurorai Tromp progą, kol ta rimtai ant manęs nesupyko.

* * *

Keturioliktą misijos dieną pusė įgulos pradėjo skaudančiomis galvomis ir aptirpusiomis galūnėmis. Kiti šeši kavos puodeliai buvo išvirti stebint visiems - jokių triukų šį kartą. Aurora atrodė neįtikėtinai patenkinta savimi, o Kenas nuolat kasėsi užpakalį ir murmėjo panosėje, trumpam pamiršęs savo fobijas. Veslis šaudė į Lauros pusę geidulingu žvilgsniu, nužiūrinėdamas šios kojas bei užpakalį. Rolis kaip tik buvo grįžęs iš vairinės su slėgio matuokliu rankoje ir dabar įsitaisė kamputyje su kavos puodeliu, mąsliai stebėdamas prietaisą. Tikriausiai svajojo, ką pajėgtų su juo iškrėsti, jei gulėčiau be sąmonės. Dingtelėjo, jog tokioje situacijoje man velniškai praverstų skaistybės diržas – titaninis ir su skaitmeniniu užraktu. Kodą tyčia pamirščiau, kad net kankinama nesugebėčiau išduoti.

Retos ramybės bei gilių minčių akimirką sudrumstė netikėtas krebždesys kitapus kapsulės sienų. Grindys po mūsų kojomis virptelėjo ir po akimirkos visi šeši pamiršome mieguistumą bei pašalines mintis, dairydamiesi į iliuminatorius. Už stiklo buvo tamsu nors į akį durk. Išoriniai žibintai neveikė, kol ilsėjomės - Veslis taupė vandenilio jonų baterijas. Nepaisant to, mažytę akimirką ten kažkas krustelėjo... o gal tik man iš baimės audringa vaizduotė suveikė?
Tada visi aiškiai išgirdome pratisą, nemechanišką krankimą bei šnypštimą, sklindantį iš išorės.
Neišsigando turbūt vienintelė Laura Barkroft. Veslis ir Rolis it įkirpti puolė prie kopėčių, tikriausiai ketindami įjungti apšvietimą. Aurora Tromp įžiebė LED savo telefone ir pridėjo šį prie stiklo, ketindama pasižiūrėti įdėmiau.
Kenas Kelsis Bekingemas garsiai įkvėpė pilnus plaučius oro ir nėrė man už nugaros, stipriai nutverdamas pečius.
- Jau veržiasi, taip?! Pragaro demonai veržiasi iš tamsos mūsų nusidėjėlių pasiimti, tiesa?! Nora... Nora, tu tik nebijok, ge... gerai? - kaleno dantimis. - P... prisiekiu, aš tave ap... ap... apsaugosiu!
Po akimirkos jis jau skriejo atbulas į kapsulės sieną, nublokštas ne tik mano, bet ir Lauros Barkroft smūgio. Kažkokiu nenuspėjamu būdu mūsų merginų mintys sinchronizavosi – Kenui Kelsiui buvo pats metas pailsėti. Dėkui Elonui Muskui – kapsulės sienos atlaikė smūgį.
- Kodėl jūs man tokios žiaurios?! - rietėsi į embriono pozą Kenas.
- Tu ten gulėk ir kad nė garso! - griežtai nurodžiau.
- Aš? - žvilgtelėjo į mane nustebusi Laura.
- Ne, aš jam sakau.
- Ak... O man ką daryti? - dairėsi ginkluota blondinė.
- O tu... laikykis šalia manęs ir klausykis mano komandų, - skubiai sugalvojau.
Laurai prireikė visų septynių sekundžių, kol jos vienintelė sinapsė praleido informacijos srautą į atsakingą už sprendimus smegenų sritį. Ji linktelėjo, kažko nudžiugusi. Prisiekiu, šios blondinės man niekada nesuprast.

Įjungiau savo telefono LED ir prislinkau prie kito iliuminatoriaus. Netrukus išorėje užsiplieskė visi aštuoni kapsulės žibintai ir mes sužiurome į pliką kanjono šlaitą, iki kurio buvo apytiksliai keturiasdešimt metrų. Kitas šlaitas buvo pasilikęs bemaž už kilometro – spoksok nespoksojęs. Visur kitur tvyrojo neįžvelgiama tamsa, kurioje retsykiais suplevendavo viena kita dulkė. Niekas nekrustelėjo tame peizaže, kad ir kiek dairėmės išpūtusios akis.
- Nieko, - su aiškiu nusivylimu murmtelėjo Aurora, išjungdama mobiliako apšvietimą. - Tačiau garsas neabejotinai biologinės kilmės. Sprendžiant iš virpesių, tai turėjo būti itin stambus padaras...
- Kad tik nesuplėšytų baliono, - išreiškiau rūpestį.
- Ne taip paprasta jį suplėšyti, - papurtė galvą moteris. - Be to, kapsulė turi keturis avarinius parašiutus blogiausiam atvejui. Mes saugūs.

Netrukus Veslis šūktelėjo iš vairinės klausdamas, ar mes ką nors pamatėme. Atsakėme neigiamai ir jis šūktelėjo atgal, kad pradedame vėl kilti. Anot sonaro, iki kanjono lubų dar liko visi penki su puse kilometro.
Visą tą laiką Kenas Kelsis supo save apsikabinęs kelius ir murmėjo kažkokius vudu poterius. Nusprendžiau palaikyti abiejų mokslininkų kompaniją, nes likti vienoje vietoje su gražuoliu atrodė it sveiko proto švaistymas.

* * *

Sekantis kilometras buvo įveiktas mirtinoje tyloje. Laura Barkroft klausėsi mano komandos beveik paraidžiui ir neatsiliko nuo manęs nė per žingsnį – kad ir ką tai galėtų reikšti. Kol ji ilsėjosi šalia manęs, dusyk atnaujinau savo Paranojos tinklaraštį, surašydama visus paskutinius nuotykius. Įskaitant Keno Kelsio protrūkį, mano darbą su aliumine kėdute bei jo polinkį į vudu. Nieko nuostabaus, jog netrukus gavau kalną neigiamų komentarų nuo Keno gerbėjų. Žinoma, moterų. Anot jų, buvau tikra beširdė, šitaip išniekinusi gražuolį pačią sunkiausią akimirką. Juk galėjau jį paguosti. Ar, galų gale, atsiduoti jam it tikra patriotė.
Atsikirtau joms dar vienu įrašu, kuriame išdėjau Eloną Muską į šuns dienas. Tegu kitą kartą atidžiau žiūri, ką renka į komandą. Mums čia, matai, tik ir tetrūko mamyčiukų...
Sukėlusi internete masinę pasipiktinimo bangą, lengva širdimi užvėriau nešiojamą kompiuterį ir prisidėjau prie Rolio Faundlendo – šis dairėsi po apylinkes, valdydamas ypač jautrią išorinę kamerą. Vis dar nieko. Veslis skenavo kanjono šlaito reljefą, ieškodamas atskilusio bazalto luito formų atitikmens. Kol kas neradome nė vieno ankstesniųjų ekspedicijų pėdsako. Nieko nuostabaus. Per šitiek metų net ir silpni kanjono vėjai būtų nunešę balionus kur nors kitur. Arba šie būtų pradilę, išleidę helį ir nukritę kur nors į mažai lankomą Goldiloko sferos regioną. Kas naktį tokius pastebėtų?

Bebaigdami trečią Marianų kanjono kilometrą, aptikome šį bei tą naujo. Skeneris pagaliau užfiksavo dvi atskiras nedideles formas, kurios nepriklausė uolų masyvui. Abi buvo nutolusios gerokai į šalį nuo mūsų pasirinkto kurso ir per tokį atstumą skeneris nepajėgė pateikti tikslesnių formų.
Antra vertus, dvi „APAP“ piliulės grubiame uolų reljefo fone – mums neprireikė ypač lakios vaizduotės, kad suvoktume, ką matome. Pirmosios ir antrosios ekspedicijų kapsulės laikėsi viena nuo kitos per pusantro kilometro. Veslis spėjo, jog antroji ekspedicija veikiausiai elgėsi panašiai kaip ir mes – sekė pirmosios pėdsakais, kol jiems kažkas nutiko. Mūsų laimei, mes turėjome nepalyginamai tobulesnius žaisliukus, kurie ne tik leido aiškiau matyti aplinką, tačiau ir pačią kapsulę pavertė bemaž neįveikiama. Mes turėjome daugiau šansų susisprogdinti iš vidaus, nei sulaukti įsiveržimo iš išorės.
Bent jau šitaip aš save guodžiau.

- Tai? Ką manot, broliai mokslinykai? - paklausė Veslis, kai pietų pasitarimo metu vėl susirinkome aptarti strategijos. Rupūžė ir vėl stengėsi pakišti mums savo „vaistukus“ - šį kartą tiesiai į geriamą vandenį. Aurora Tromp jau buvo patenkinusi savo geidulius, taigi – nepavojinga.
- Tai buvo tik įspėjimas, - murmėjo Kenas Kelsis. - Demonai mus įspėjo, jog nedrįstume daugiau artintis. Turėtume dabar sukti namo...
Pastebėjęs, jog siekiu laisvos aliuminės kėdutės, jis kaipmat užsičiaupė ir žengė patikrinti tualeto.
- Aš stengiuosi tave apsaugoti, Nora! - pasigirdo graudus šūksnis iš apačios.
Užuot atsakiusi, čiupau savo bei Lauros puodelius ir ištuštinau jų turinį tiesiai į liuko angą, iš kurios tuojau pat pasigirdo garsus aiktelėjimas. Nuėjau daryti arbatos – šį kartą be Veslio narkotikų.
- Tai... taigi, - krenkštelėjo Veslis, varstydamas mane šiek tiek piktoku žvilgsniu, - ką darome? Sekame senąjį maršrutą, ar sukame link pirmųjų dviejų ekspedicijų? Abu keliai yra visiškai skirtingi. Galbūt surasime uolos skilimo vietą, o galbūt sužinosime, kas nutiko pirmosioms dviem misijoms. Mane asmeniškai domina antra.
- Nu, - linktelėjo Rolis Faundlendas. - Man irgi būtų įdomu pamatyti, kas iš jų liko. Gal tie dvylika žmonių dar gyvi?
- Tačiau mūsų misija turi visai kitą paskirtį, - priminė Aurora Tromp. - Jei mes kokiu nors būdu susimausime ir tesužinosime, kas nutiko mūsų pirmtakams, vargu ar Space-X tebenorės finansuoti mus už tokius „tyrimus“. Mes turime surasti įrodymus apie čia esančią gyvybę. Nepamirškite to.
- Sutinku, - linktelėjau šiek tiek pagalvojusi. - Jei surasime gyvybės įrodymus - kuo aš beveik neabejoju po anksčiau girdėtų garsų - manau, jog tuo pačiu nesunkiai išsiaiškinsime, kas galėjo nutikti su pirmųjų misijų nariais.
- Gerai, - linktelėjo Veslis. - Kiti ką galvoja?
- Mes turėtume leistis namo! - kiauktelėjo Kenas iš tualeto.
- Darysiu tai, ką ji daro, - parodė į mane Laura Barkroft. Suraukiau antakius. Kas aš jai, nauja mamytė?
- Trys prieš du ir vienas ne į temą. Tuomet maršruto nekeičiame, nebent nerastume nieko vertingo, - linktelėjo Veslis.
- Tai mes nesileidžiame? - atsklido iš apačios.
- Jei taip nori, galiu duoti skafandrą ir parašiutą! - neteko kantrybės Veslis. - Bet jokių garantijų, kad pataikysi ten, kur reikia.

Įsižeidęs Kenas nutylėjo ir mes netrukus išsiskirstėme kiekvienas savo reikalais.

* * *

Maždaug ties penktojo kilometro pusiauju manęs vos iš odos neišnėrė tie patys keisti garsai – kažkas kitapus kapsulės korpuso šnypštė bei krankė, retsykiais užkliudydamas mūsų transportą. Šį kartą padarų buvo keli ir trauktis jie taip lengvai neketino. Gal buvo pavilioti šviesų?
- Matau juos! - patvirtino Veslis, stebėdamas išorinės kameros monitorių. - Greitai juda, šlykštynės. Pažiūrėkite, nieko neprimena?
Jis sustabdė kadrą ir mes sužiurome į milžinišką šikšnosparnį krauju pasruvusiomis akimis.
- Na ir išsigimėlis, - papurčiau galvą, kraupdama nuo aštrių garsų kitapus kapsulės korpuso.
- Panašus į mano katiną... - sumurmėjo Laura.
- Tai pats tikriausias demonas iš septinto Dantės pragaro rato, - atlikinėjo pirštais kažkokius vudu ženklus Kenas Kelsis.
- Pažiūrėkite į jo ausis, - garsiai nurijo seiles Rolis Faundlendas. - Galbūt tas padaras netgi girdi, ką mes apie jį sakome.
- Tai reiškia, jog mes galime nesunkiai juos nuvyti, panaudoję tam tikrą garso dažnį, - linktelėjo patenkinta Aurora Tromp.
- Palaukite, kol nusiųsiu keletą fotkių Elonui Muskui, - susigriebiau. - Ne drambliai, bet visgi...
Į korpusą kažkas tankiai sukapsėjo ir mes užvertėme galvas į lubas. Žinoma, nieko ten nepamatėme.
- Kas per... - kilstelėjo balsą Veslis. - Jie tuštinasi ant mūsų laivo!
Išties, kamera parodė, kaip kažkoks „sniegelis“ linksmai tekštelėjo į kapsulės korpusą. Dar vienas ir dar trečias...
- Jie ką, žymi mus kaip savo teritoriją? - nusijuokiau.
- Gal tikrai išgirdo, ką mes apie juos pasakėme? - susirūpino Laura Barkroft. Ji užvertė galvą ir šūktelėjo daug garsiau:
- Atleiskite, aš nenorėjau jūsų įžeisti! Jūs visai nepanašūs į mano katiną! Veslis taip pat atsiprašo, kad išvadino jus šlykštynėmis!
- Nemanau, kad jiems užtenka smegenų suprasti visa tai, - prunkštelėjo Veslis.
Sulig tais žodžiais į jo ypač didelės raiškos kamerą tekštelėjo šikšnosparnio kakas, visiškai užlipindamas vaizdą.
- Ot šikniai! - pratrūko Veslis. Tarsi atsakydamas jam, sutartinis triukšmas išorėje trumpam išaugo. Krykšt!
- Gerai, papozavote, dabar nešdinkitės!
Krykšt!
- Niekas jūsų neklausia, blet!
Krykšt!
- Pyderai!
Krykšt!

- Dabar tikrai aišku, kad jie mus girdi ir bent jau Veslis su jais susikalba, - pakomentavo Aurora, darbuodamasi prie kompiuterio. Ji entuziastingai spustelėjo Enter ir mes aiškiai išgirdome, kaip išoriniai garsiakalbiai išspjovė labai nemalonaus dažnio aukštą garsą. Gigantiški šikšnosparniai kaipmat nėrė į visas puses ir netrukus pranyko aklinoje tamsoje, kur nepasiekė kapsulės žibintai. Pagaliau, tyla. Tik Kenas Kelsis tebeužsiiminėjo vudu, įsivaizduodamas, jog tai jo maldos nuvijo demonus šalin.