„jei nematai, tai nereiškia, jog nėra...“

į dangų savo žvilgsnį įsmeigus niūniuoju
taip greitai temsta 
ir už langų it lietus
sustingsta žmonės praeinantys,
kaip nupasakot vasaros pabaigą,
kai vienintelė, kurios ranką
liesti norėčiau - išeina.
nepažįstama jam, todėl sunkiai nupasakos
jausmą, kuris artimui mirštant ateina.
po truputį maišos su oru
jos alsavimas protrūkiais blėstantis
ir tampa lengvesnė,
kaip skrajojimas paukščio,
kaip rudenio paskutinės prinokusios
saulėj paletės, jomis nuteplios
medžius ir begęstančius vakarus.
mano žiūrėjimas tolin,
tai gylis tavųjų akių,
kaip nupasakot skausmą,
kai kiekvienas kampas namų
man primena tavo tylėjimą.
ji, kaip dienos prabėgusių
metų manų. kaip samanos
gilėms nukristi. sėdžiu ir laukiu,
kol kada nors ir aš po truputį
numirsiu ir ateisiu stipriai
apkabinti, o kol kas, tik Sudie
pasakysiu, kai delno
šešėlis it kalno nusės
ant regėjimų tavo