Almė

Almė, niūniuodama dar mamos išmokytą dainą, stovėjo prie ežero ir stebėjo medžių tankmę priešais. Merginai visuomet atrodydavo, kad iš miško kažkas taip pat į ją žiūri. Kažkas, ką ji vis girdi vaikštant mažomis nematomomis kojytėmis, kas mindo samanas, virš galvos šlamina šakas. Kažkas nematomas, bet tikrai esantis. Ji visuomet tikėjo mamos pasakojimais apie maumus, laumes, žiburinį, slogučius ir kaukus. Tai dėl to bijodavo eiti palei paskutinį rugių pėdą, vengdavo tamsos vaikystėje ir kalbėdavo maldeles Samanėliui prieš žengdama į mišką. Tačiau dabar, žiūrint į vakaro saulės nutviekstą mišką, nebeatrodė, kad jame galėtų gyventi kažkas negero.

Išgirdusi jau pažįstamus žingsnius, pasisuko. Nuo kaimo pusės ežero link ėjo Vainius. Sutikusi jo žvilgsnį, Almė nusišypsojo. Vainius buvo pats gražiausias vyras, kokį jai kada teko matyti: tvirtas, plačiapetis, ilgais banguotais plaukais, trumpa tvarkingai apkirpta barzda ir linksmomis pilkomis akimis. Anksčiau Almė nė nebuvo tikra, kad jis prisimena jos vardą: ji juk tik neturtingo dėdės ūkininko priglausta našlaitėlė, o Vainius... Vainių pažinojo visi, jis buvo šauniausias karys visame krašte, jis buvo kiekvienos šventės pažiba, vyras, su kuriuo bent pašokti norėjo kiekviena mergina. Almė vis dar nežinojo, kuriam dievui dėkoti, jog jis vis tik pasirinko ją. Jau trečią kartą jiedu susitinka prie šio miškų apsupto ežero, tolėliau nuo kaimo.

– Ir kaip mano gražioji dainorėlė? – paklausė jis, pabučiuodamas jos skruostą. Almės veidas ėmė degti.
– Nesigūžk taip, – dar labiau pralinksmėjęs pasakė. – Netiki, kad esi graži?
– Manai? – sušnibždėjo, nedrįsdama pažvelgti tiesiai į jį.
– Žinoma, – Vainius palinko arčiau ir didelė šiurkšti ranka paglostė jos plaukus. – Geltonkasė, raudonskruostė, mėlynakė. Nei perkarus, nei per stora.

Vyro delnas beveik žaismingai bakstelėjo į jos pilvą ir ant jo pasiliko. Almės kūnu perėjo maloni šiluma. Vainius atsistojo arčiau. Taip arti, kad ji jau užuodė odos kvapą. Ne tik odinės liemenės, kurios nenusiimdavo bent keletą dienų po mūšio, bet ir jo kūno kvapą. Vainiaus veidas surimtėjo. Ranka pakilo aukščiau ir sustojo ant merginos krūtinės. Almė nepasitraukė.

– Einam pasivaikščioti, – ištarė vyras, tebežiūrėdamas jai į akis.
Ji neprieštaravo ir jie patraukė per miško samanas. Kiek kartų šiais, tik žvėrių pėdomis pažymėtais takais, ji vaikščiojo viena, svajodama apie tai, kaip kada nors ištekės, mylės ir bus mylima, turės šeimą, vaikų. Kaip bus laiminga. Iš padilbų pažvelgė į Vainių. Jei tik ištekėtų už jo, tikrai būtų laiminga. Ne, ne tik laiminga – būtų pati laimingiausia iš visų žmonių. Jei galėtų būti šalia jo, nieko daugiau nebereikėtų. Galėtų dirbti juodžiausius darbus, alkti, trokšti, bet jei būtų šalia jo...

Pamažu medžių šakos užstojo ir tolimą vandens blizgesį. Tankmėje liko tik jie ir medžių šlamėjimas, besileidžiančios saulės mirgėjimas pro šakas, vabzdžių dūzgimas, paukščių čiulbėjimas ir nematomi, bet šalia esantys dievai. Vainiaus akys tapo lyg dar tamsesnės.

– Tu tikra gražuolė.

Vainiaus rankos apglėbė jos liemenį ir tvirtas kūnas prisiglaudė. Vyro veidas dabar buvo taip arti, kad jam pravėrus lūpas, Almė pajuto karštą iškvepiamą šilumą ant savo skruosto. Sustingo. Pati, rodės, prisipildė nerimo ir viltingo laukimo. Niekuomet nebuvo mačiusi Vainiaus iš taip arti: tankių antakių, įdegusios odos, tamsių šerių ant smakro, nedidelio rando ant kaktos. Jis užsimerkė, palinko dar arčiau ir storos lūpos prisispaudė prie jos burnos. Taip stipriai, kad net trukdė įkvėpti. Dantis palietė liežuvis. Almė aiktelėjo pajutusi, kaip stiprios rankos kilsteli jos kūną, kaip susisuka galva ir nugara atsiduria ant minkšto samanų pakloto. Dabar mergina jautė viską: jo sunkų kūną, tai pakylantį, tai vėl prisiglaudžiantį, sausas šakeles belūžtančias po jos šonais, pušies spyglius beduriančius į petį, jo barzdą braižančią odą, lūpas vis dar trukdančias kvėpuoti ir šiltas šiurkščias rankas traukiančias aukštyn jos marškinius ir sijoną. Staiga tapo baisu ir Almė ėmė muistytis. Ne, jie neturėtų to daryti, ne dabar.

Lūpos trumpam atsitraukė.
– Šš, nebijok, juk aš myliu tave, Alme.

Šiluma tarsi užpildė visą jos esybę. Taip, o taip! Juk ji irgi mylėjo Vainių. Seniai mylėjo ir visada visada mylės. Almė pasidavė ir jo rankos surado kelią tarp drabužių klosčių iki jos nuogo kūno.

ꚚꚚꚚ

Senasis žvejas jau buvo namie. Besileidžiančios saulės nutviekstame kieme ji išvydo didelę purviną lentą paremtą tarp dviejų akmenų, ant kurios gulėjo žuvis, jau pusiau nuskustais žvynais. Toliau prie tvoros džiuvo didelis tinklas. Dvelkė puvėsiais ir drėgme. Almės dėdė ir žvejas dažnai mainydavosi savo gėrybėmis – žuvis už kiaušinius. Apšepęs senis išsliūkino iš savo trobos ir pamatęs merginą kieme nemaloniai nustebo. Išsitiesęs, kiek leido kupra, susiraukė.

– Ko?

Žvejas niekuomet nebuvo draugiškas. Gyveno vienas ir pyko ant visų, kuriuos sutikdavo. Almė spėjo, kad vienišumas ir buvo pykčio priežastis. Tačiau pati juk niekad taip nepykdavo, nors dar neseniai jautėsi tokia pat vieniša.

– Gal reikia kiaušinių? – paklausė.
Senis atsikrenkštė ir nusispjovė.
– Ko?! – sugargė tarsi nesuprasdamas ir sukdamas geresniąją ausį jos link.

Ji kilstelėjo pintinę. Žvejo lūpos sujudėjo taip, kad merginai pasirodė, jog jos tapo dviem storais rausvais šliužais. Ji nesulaikė pasibjaurėjimo grimasos. Kažkodėl prisiminė motiną. Ši nekentė visų vyrų – net ir to, kurio dėka pagimdė Almę. To, iš tiesų, nekentė labiausiai. Motina sakydavo, kad visa vyrų giminė – niekšai gyvenantys tik tam, kad skriaustų moteris, bet Almė... Ne, Almė tuo netikėjo. Tokių vyrų iš tiesų buvo: jos dėdė, šitas žvejas, kaimynas už tvoros – jie nebuvo malonūs žmonės, tačiau juk buvo ir kitokių. Pavyzdžiui, Vainius.

Vainius buvo nuostabus, ir dabar ji vėl suvokė kaip jo pasiilgo. Pastarosiomis dienomis matydavo retai. Buvo užsiminęs, kad laukia daugybė darbų ir reikalų, ir mergina su tuo susitaikė, tačiau taip trūko jo rankų, žodžių, buvimo šalia. Dabar, po to vakaro miške buvo įsitikinusi – jų ryšys tapo nebenutraukiamas, nebeatšaukiamas. Dabar ji iš tiesų priklausė jam, o jis buvo jos. Galbūt dar ne tuojau pat, galbūt Vainius iškeliaus į dar vieną karo žygį, tačiau po to, jis tikrai pasiųs piršlius pas jos dėdę ir dėdė sutiks – buvo tikra, niekas nesugalvotų nesutikti su tuo, kad į jų šeimą ateitų Vainius. Mergina vis negalėdavo sulaikyti šypsenos vien apie tai pagalvojusi: jiedu gyvens ilgai ir laimingai, jie turės savo namus, savo vaikus ir Almė daugiau niekada niekada nebebus vieniša.

Tuo metu senasis žvejys įkišo ranką į medinį kubilą ir, ištraukęs nedidelę lydeką, atkišo jai. Almė pravėrė lūpas, bet staiga, lyg pasikeitus vėjui, iš už senio sodybos atsklido balsai, muzika ir juokas.
Už sodybos buvo slėnis, šilas, šaltinis. Ten žmonės švęsdavo, aukodavo dievams ir degindavo laužus – tai buvo įprasta, bet dabar tie garsai ją sudomino labiau nei žuvis.

– Kas ten?

Žvejas pasikasė papilvę. Prie kažkada baltų jo marškinių prilipo dar keletas žalsvų žvynų.

– Kas man darbo? Vestuvės kiba.

Almė kilstelėjo antakius. Vestuvės? Negirdėjo, kad kas dabar ruoštųsi tuoktis. Paprastai tokios naujienos pasklisdavo po kaimą gerokai iki pačios šventės. Padėjusi pintinę su kiaušiniais ant žemės ir jau pamiršusi žuvį, pasuko slėnio link.

Nors saulė dar nebuvo nusileidusi, slėnyje jau degė laužas. Aplinkui Almė matė būriuojantis žmones: dalis dainavo, dalis šoko, kiti puotavo prie valgiais ir gėrimais nukrautų stalų. Per žmonių balsus girdėjo skambant dūdelių garsus ir dainuojamus žodžius. Pažino vestuvių dainą. Senis buvo teisus.

Paprastai Almė nesikišdavo į svetimus reikalus ir nebandydavo nekviesta ateiti į šventes, tačiau šį sykį kažkoks nenugalimas smalsumas ragino prieiti arčiau. Bandydama apsimesti ta, kuriai čia būti priklauso, nusileido žemyn prie laužo. Čia, šalia ką tik savo dainą pabaigusių mergaičių, stovėjo kaip niekad graži ir pasipuošusi Eidilė – vyriausioji turtingiausio kaimo gyventojo dukra. Almė šyptelėjo – tai štai kas toji nuotaka. Eidilė jai visuomet patiko – jos bendraamžė, miela, rami, gera. Anksčiau, kai buvo ypač riesta, mergina netgi padėjo Almei ir dėdei išsiversti per žiemą.

O kažin kam pasisekė tapti jos vyru?
Vos tik apie tai pagalvojusi, pamatė, kaip prie raustančios Eidilės prieina Vainius. Šį vakarą jis buvo be odinės kario liemenės. Dėvėjo baltais šventiniais marškiniais, jo barzda buvo dailiai pakirpta, ant liemens spindėjo sidabrinė diržo sagtis, o lūpose ir akyse – džiaugsminga šypsena. Vainius apglėbė Eidilę ir pabučiavo ją į lūpas. Keletas balsų linksmai šūktelėjo.

Almės viduje kažkas irgi ėmė šaukti. Gilus, griausmingas balsas tarsi trupino ją iš vidaus, liejo akis siaubo, pykčio, skausmo migla. Ne! Vainius buvo jos! Ne Eidilės, ne kurios nors kitos, o jos! Ar jis galėjo pamiršti tą pavakarį miške, tai, kaip sakė mylintis ją? Juk taip negalėjo būti! Jis negalėjo mylėti Almės ir vesti Eidilės!

Visas pasaulis tapo tik vienu šviesiu koridoriumi iki Vainiaus. Visa kita buvo tamsa, visa kita buvo nesvarbu. Nežinia kaip ji atsirado prie jaunikio ir sugriebė jo laisvą ranką – tą, kuri nebuvo apkabinusi nuotakos.

– Ką tai reiškia? – išspiegė vienintelius žodžius, kuriuos sugebėjo prisiminti.

Vainius sustingo. Baimė grybštelėjo per kojas. Staiga jis prisiminė merginą priešais ir suvokė, kas gali nutikti. Tikėdamasis stebuklo, skubiai apžvelgė susirinkusius, bet nustebinti Almės riksmo, nutilo visi. Net dūdelės nustojo groti. Visos akys stebėjo tik ją ir jį.

– Alme... – prabilo negarsiai, ramindamasis bent tuo, kad dar atsimena jos vardą. - Jei nori, mes galime ramiai pasikalbėti. Nerėkauk taip. Negąsdink žmonių.

Vainius kalbėjo pačiu lipšniausiu ir maloniausiu balsu, kokiu tik sugebėjo, tačiau Almė netilo.

- Tu vedi ją? Dar ką tik sakei, kad myli mane, o dabar vedi ją? Aš maniau...

Vainius žvilgtelėjo į Eidilę – ji stovėjo šalia net pravėrusi burną iš nuostabos. Tačiau nuotaka nebuvo blogiausią lemiantis vaizdas – jos tėvas jau žengė artyn ir jo veidas buvo net perkreiptas pykčio. Vainius turėjo kuo greičiau ją nutildyti.

- Ne mano reikalas, ką tu išsigalvoji! – suriko. – Nieko tau nesakiau, nedrįsk šitaip meluoti! Niekada tavęs nemylėjau, ir tikrai nemylėsiu!
Vyras išvydo, kaip tie žodžiai privertė merginą susigūžti, ir akimirką pasidarė lengviau - galbūt ji neberėks. Tačiau tuojau pat pastebėjo kitus Eidilės šeimynykščių veidus ir besišaipančią Arino išraišką – jis juk nuolat pranašavo, kad kuri iš Vainiaus meilužių, kada iškrės jam tokią šunybę. Vyras suprato: net jei Almė nebepasakys nieko, ji jau viską sugadino. Kaip žiūrės į jį Eidilė, dar ką tik tikėjusi kiekvienu jo žodžiu; kaip žiūrės jos turtingas tėvelis, dar ką tik viešai besidžiaugęs savo būsimo žento drąsa ir sąžiningumu? Pyktis kaupėsi kario krūtinėje, beveik visai taip pat, kaip kaupdavosi sugriebus kovos kirvį, žiūrint į artėjantį priešą. Ji viską sugadino, šita nuskurusi kvaiša!

Žengęs dar žingsnį artyn jis sušnibždėjo taip tyliai, kad išgirstų tik ji:

- Tu kvailesnė nei maniau, jei galvojai, kad tarp mūsų galėtų būti kas nors rimto. Tu tinkama tik būti šliundra, nors ir čia esi apgailėtina. Nori, kad ir tai visi sužinotų, ką?

Vainius dar norėjo jai liepti jai nešdintis į savo suklypusią trobą, norėjo pasakyti tai, ką žmonės apie ją seniausiai kalba, norėjo lyg kirvio kirčiais išlieti savo pyktį, tačiau nebespėjo. Almė atsitraukė. Ji atrodė taip, kaip tie, kuriems mūšio metu jis paleisdavo žarnas: nustebę, išsigandę, pilni skausmo ir panikos, suprantantys, kad tuojau pat suklups ir mirs, kad nebėra jokios vilties.

Tik Almė nesuklupo. Ji apsisuko ir pasileido bėgti. Ir tą akimirką Vainius beveik ėmė gailėtis – gal be reikalo buvo toks grubus?


Almė sustojo tik prie ežero. Širdis trankėsi taip stipriai, kad rodės, išsiverš iš krūtinės, kūne, rodės, trūko oro, ji kvėpavo greitai, tankiai, bet jos siela... Siela skilinėjo, plyšo į smulkiausius skutelius, kraujavo iš daugybės įtrūkimų, kaip dūžtantis ąsotis. Taip skaudėjo! Vainius, jos mylimasis Vainius, veda kitą, myli kitą, kai... Juk tai buvo jos ateitis. Jos, o ne Eidilės! Niekada dar nebuvo taip skaudu. Net tada, kai mirė mama, ar kai pirmą kartą ją primušė dėdė, ar kai kaimo vaikai apmėtė ją ožkos spiromis. Kiek šaltų naktų ji šildė save mintimi, kad jau neilgai trukus ji ir Vainius bus kartu, kaip džiaugėsi pagaliau turinti ką mylėti, o svarbiausia – kas myli ją, žmogų, kuris apkabintų, sušildytų...
Melas. Almė niekada to neturėjo ir neturės. Jis išnaudojo ją, niekada nemylėjo, o ji tebuvo naivi kvailelė, kuri patikėjo. Be skausmo, liūdesio dabar pajuto ir gėdą. Akis temdė ašaros, gerklę smaugė rauda. Žmonės turbūt nė nepatikėjo, kad ji ir Vainius... Vargšė našlaitė ir žavingiausias karys? Ne, turbūt galvojo, kad ji visiška beprotė, kad pati prisigalvojo nesąmoningų svajonių ir save jomis įtikino. O jei žmonės patikėjo...  Jei taip, tuomet dar blogiau – Vainius iš tiesų padarys taip, kaip pasakė – papasakos visiems apie tą vakarą miške. Ką apie ją galvos? Kad ji pasileidusi merga, besikarianti ant kaklo kiekvienam vyrui? Ne, Almė nebuvo tokia, tačiau ką reiškė jos žodis prieš Vainiaus?

Viskas buvo baigta. Baigta ne tik su tuo, kurį manė visada mylėsianti, bet ir su gyvenimu. Dėdė išvys ją iš savo namų, niekas kitas niekuomet nebesugalvos jos paimti į žmonas. Kam reikalinga tokia beprotė, tokia...
Atrodė, kad pati siela kraujuoja ir niekada anksčiau taip neskaudėjo. Ji vis aiškiau suprato, kad gyvenimas baigėsi. Jos prakeiktas gyvenimas baigėsi.

Ir pamažu visa pasidarė aišku.

Mergina nusivalė ašaras. Priešais ją tik tylus, tamsus ežeras, mėnulis besisūpuojantis ant ramių bangų ir nežinomas gyvybes slepiantis miškas. Atrodė, kad gelmė ją kviečia. Juk kitos išeities tiesiog nebebuvo. Basos kojos palietė vandenį. Šalta. Nebesvarbu. Žengė gilyn. Almė taip ir neišmoko plaukti. Gal ir gerai. Tamsus vanduo apkabino jos blauzdas, šlaunis, pilvą. Šaltis suspaudė krūtinę.

Ji žengė dar vieną žingsnį ir tuomet staiga paniro. Duobė. Nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai. Kai tamsa ir šaltis apgaubė ją visą, Almė pajuto baimę. Ne, kai po kojomis nebesijautė žemės, kai gelmė ėmė traukti vis gilyn į juodą bedugnę, į paviršių išlindo ne baimė, o siaubas. Tarsi tik dabar supratusi, ji ėmė gailėtis. Beprotiškai gailėtis. Ne, ji juk nenorėjo mirti. Iš tiesų nenorėjo. Prieš akis prabėgo gyvenimo vaizdai – stikliniai mamos karoliai tarp jos mažų pirščiukų ir vaikiškas juokas, nedidelis pilkapis po kuriuo ilsėjosi motinos kaulai, dėdės diržas su kuriuo ją bausdavo, kaimo mergaičių patyčios, Vainiaus šypsena. Almė ėmė kastis rankomis, kojomis, bet nebesuprato kur dugnas, o kur dangus. Visa tebuvo juodas šaltas vanduo. Ėmė trūkti oro. Ne, ne, ji nenori mirti, nenori. Ji troško oro, troško šviesos, šilumos. Dabar, tučtuojau. Nepaisant visko, ji nenorėjo mirti. Nebenorėjo. Bet oro buvo per mažai. Almė pravėrė burną ir į jos plaučius ėmė tekėti šaltas vanduo. Baimė pasiekė aukštumas ir tuomet viskas išnyko.

Tai, ką ji atsiminė po to, tebuvo keista šviesa. Šviesa, kuri žaižaravo, pleveno priešais, vilnijo tarsi dūmas, tarsi stora didelė gyvatė. Ji neturėjo burnos, neskleidė garsų, bet savo galvoje Almė girdėjo jos balsą.

– Kvėpuok. Vanduo tau nepakenks.
Ji dar kartą įkvėpė. Vanduo tekėjo gerkle žemyn, krūtinė plėtėsi, bet mergina nebesijautė skęstanti. Oro užteko. Gal oro nė nebereikėjo.
– Tu nemirsi. Aš tave išgelbėjau.
– Ačiū, – pabandė ištarti, bet garsai ištirpo.
– Nuo šiol gyvensi čia. Tu saugosi ežerą ir jo gyventojus.

ꚚꚚꚚ

Almė sėdėjo ant akmens, iškilusio virš ežero paviršiaus, ir nuoga koja braukė vandenį. Gyvenant gelmėje drabužiai nebuvo reikalingi – jie nesuteikė nei šilumos, nei grožio. Tuo labiau, kad jai nebereikėjo atrodyti gražiai. Ežere gyveno tik žuvys ir vėžiai. Dvasios, pavertusios ją undine, ji daugiau niekuomet nebematė. Čia, prie kranto, Almė bent jau pamatydavo miško gyventojus.

Dabar ji matė daug. Pirmiausia sutiko laumę. Ji buvo miela ir nei kiek nebaisi, tačiau gana greitai pasišalino, vėliau – kauką – mažo vaikučio vėlę įsikūnijusią į padarėlį žmogaus kūnu ir paukščio snapu, keletą kartų kalbėjosi su barzdukais, netoliese saugančiais požeminius turtus, tačiau ir čia, taip pat kaip anksčiau savo kaime, ji jautėsi beprotiškai vieniša. Visi jie gyveno ant žemės, ir nei jiems, nei žmonėms, rodos, nerūpėjo ežeras. Pati Almė negalėjo iš jo išlipti. Daugybę kartų bandė pirmosiomis dienomis, tačiau miškas nuo jos buvo tarsi atitvertas nematoma, deginančia, dusinančia siena.

Almė dabar buvo undinė sauganti ežerą, tačiau atrodė, kad saugoti nėra nuo ko. Diena iš dienos ji tik snaudė dugne, plaukiojo paskui ešerius ir sėdėdama ant pakrantės akmenų, dainavo dainas. Dainavo ir galvojo apie praeitį ir apie tai, ko jau niekada nebebus. Nepaisant to, kad liko gyva, jau niekuomet neturės šeimos, niekuomet neturės nieko, kas ją mylėtų. Kartais pyko ant savęs dėl savo minčių – juk galop motina pasirodė teisi: visi vyrai – apgaudinėjantys, skaudinantys niekšai, bet... Vanduo buvo šaltas. Jos kūnas, išbalęs, nuolat drėgnas kūnas, taip pat buvo šaltas ir jai kartais taip trūkdavo šilumos. Kartais ji prisimindavo Vainiaus kūno karštį tuomet miške ant žemės. Nors iš visos širdies nekentė jo, nors svajodavo apie tai, kaip jį sudraskytų, nuskandintų, pasmaugtų, tačiau ta šiluma...

Į vandenį kažkas pliumptelėjo. Pažadinta iš apmąstymų, Almė atsisuko į kranto pusę ir pažvelgė pro nulinkusias gluosnio šakas. Ant smėlėtos žemės stovėjo žmogus. Arinas – pažino, Vainiaus draugas. Jo rankose – ilga, iš lanksčios šakos padirbta meškerė.

Undinė atsargiai nulipo nuo akmens ir panėrė. Štai, atėjo kažkas, kas siekia pakenkti ežerui. Minkštu, dumblėtu dugnu ji pasiekė meškerės virvelę. Tereikėjo jį išgąsdinti, todėl, atsargiai parišusi skenduolio žandikaulio kaulą, timptelėjo. Arinas sureagavo ir ištraukė. Undinė įsiklausė – vanduo gerai perduodavo krantu bėgančio žingsnius. Tačiau niekas nebėgo. Po kelių akimirkų plūdė vėl tekštelėjo netoli nuo tos vietos, kur tykojo Almė. Žandikaulio nebebuvo. Nustebinta ji ėmėsi kitos veiklos: mėtė akmenėlius, burbuliavo po vandeniu, ūkavo, bet nors Arinas įtariai žvalgėsi aplink ir čiupinėjo kartu atsineštą lanką, žvejybos nutraukti, panašu, neketino. Beveik praradusi kantrybę Almė vėl iškilo ir įsitaisė ant pamėgto akmens po gluosnio uždanga. Nežinia ko tikėdamasi, greičiau tiesiog pasidavusi akimirkos įgeidžiui, uždainavo.
Ir tuomet nutiko kai kas labai keisto. Arinas atsisuko į balso pusę ir jo veidas sustingo tarsi kaukė. Palikęs meškerę jis žengė ežero link, įlipo į vandenį ir ėmė bristi ten, iš kur girdėjo dainuojant. Neatrodė, kad jį veda smalsumas, ar ryžtas pakenkti, jis ėjo artyn lyg apkerėtas, lyg žmogus, vaikštantis per miegus. Almė tikrai nustebo. Jau pamiršusi atsargumą, išplaukė iš slaptavietės. Karys išvydo ją ir nusišypsojo pilna laimės šypsena. Undinė taip apstulbo, kad liovėsi dainuoti. Ir tada šypsena dingo. Arinas, lyg vaikydamas miegus, pasipurtė.

- Kas po galais…

Jo veide dabar maišėsi baimė ir pasibjaurėjimas – Almė žinojo kaip dabar atrodo: nuoga, balta it šmėkla, nuo ežero dumblių jau pažaliavusiais plaukais, būtybė ežero gilumoje. Lyg pagaliau apsisprendęs bėgti, Arinas ėmė suktis atgal.

Tuomet Almė vėl uždainavo. Kerai suveikė. Šį kartą nelaukė. Priplaukė pasitikti ir jauno vyro pirštai palietė ją, jam nespėjus nutolti per saugų atstumą nuo kranto. Iš pradžių pirštai, o tuomet rankos, lūpos ėmė glamonėti jos odą lyg didžiausią brangenybę, ir Almei tapo taip gera. Šiluma tekėjo gilyn, tamsiu tirštu krauju tiesiai į lėtai tvinksinčią širdį, plito po kūną, smelkėsi nuo kaktos iki pirštų galiukų. Ji net užsimerkė iš malonumo ir tada Arinas pabučiavo jos lūpas. Daina įstrigo bučinyje. Arinas atšlijo.

Almė atsimerkė ir išvydo jo akyse siaubą.
- Pabaisa! - suriko jis.
Pabaisa? Per akimirką šiluma virto ledu ir Almės širdį vėl užliejo pyktis. Nebegalvodama čiupo vyrą už rankų ir truktelėjo duobės link.

ꚚꚚꚚ

Ne, ji nebuvo pabaisa. Pabaisos buvo jie. Jie nusipelnė mirti. Visi tie, kuriuos per ateinančius metus ji nusiviliojo į gelmę, buvo nusipelnę mirti. Ji žinojo jų kaltes. Puikiai prisiminė, kaip graudžiai verkė kaimyno dukra, palikta Arino dėl kitos, kaip jo brolis mušė savo žmoną. Nebuvo tikra ką padarė Daugvaras, tačiau ir jis buvo jaunas ir gražus, jis turėjo galimybę sudaužyti kurios nors merginos širdį.

Išgirdę jos dainas, jie ėjo jos link, nekreipdami dėmesio į laukiančia mirtį. Ji traukė juo labiau nei širšes traukė medus, nei saulės šviesa traukė saulėgrąžos žiedą. Ji jiems buvo viskas. Tai, kas anuomet jai buvo Vainius. Almė tarėsi suradusi savo tikslą. Ji ne tik turėjo apsaugoti ežerą nuo žvejų, ji norėjo apsaugoti ir kitas galimas almes, nuo tokių kaip Vainius. Nuo vyrų, kurie gyvena tik tam, kad skaudintų, kad daužytų, kad tryptų merginų širdis ir maišytų jų garbę su žemėmis. Ji nekentė jų visa širdimi.

Ir vis tik, prieš paskandindama, ji prieidavo arčiau. Ji leisdavo jiems bučiuoti, glėbesčiuoti jos nuogą kūną, leisdavo jiems alsuoti iš laimės, šypsotis. Jie visuomet buvo tylūs, jie nemeluodavo, nesakydavo, kad ją myli, tačiau undinė žinojo – jei jie tai ištartų dabar, tai būtų tiesa. Ji buvo gera – leisdavo jiems paskutinį kartą pabūti laimingiems. Ir tomis akimirkomis laiminga būdavo pati.

Tą vakarą Almė ir vėl prie ežero išvydo žmogų. Net iš toliau tas vyras pasirodė pažįstamas. Platūs pečiai, banguoti žilstelėję plaukai, pilkos akys. Šiurpas nusliuogė nugara. Vainius? Ar iš tiesų praėjo jau tiek laiko? Ji viską prisiminė taip ryškiai, tarsi būtų nutikę vakar. Ji nors ir kraupi, atrodė tokia pat jauna, kaip tuomet kai atėjo čia skandintis, o jis buvo suvargęs, susenęs, nelaimingas. Almė šyptelėjo, bet jos krūtinėje ir vėl užsidegė pyktis. Štai jis, tas, kuris buvo kaltas dėl visko – dėl jos skausmo, mirties, vienatvės, dėl jos troškimų neišsipildymo, dėl to, kad jau niekuomet niekas jos iš tiesų nebemylės.

Jai liko tik ta vienintelė svajonė. Almė ėmė dainuoti. Dar garsiau ir švelniau negu anksčiau. Vainius sustojo, atsisuko į ežerą. Pajudėjo jos link. Undinė plaukė arčiau, vis arčiau, kol iškilo ir atsistojo priešais, iki pusės pridengta tyliai banguojančio vandens. Dabar, po viso to laiko, ji jau iš arti matė tas pilkas akis, tą nekenčiamą veidą, tačiau... Veidas dabar nudžiugo, pilkose akyse užsižiebė laimė.

Ne! Tapo taip skaudu. Kiek naktų ežero dugne ji svajojo apie tai, kaip jį paskandins, kaip jam atkeršys, kaip išraus iš širdies tą nuolat duriančią rakštį, tačiau dabar... Dabar jis buvo laimingas, jis laimingas ir numirs. Tokia mirtis nebeatrodė kaip kerštas, tokia mirtis tebuvo malonė. Vainius nenusipelnė malonės. Jis nesigailėjo jos, ir ji nesiruošė galėtis jo.

Šalti žalsvi pirštai apsivijo vyro kaklą, kojos atsispyrė nuo dumblu užkloto dugno ir undinė nutempė jį tolyn į ežerą. Daina jos lūpose nutilo, tik tada, kai jiedu jau buvo beveik telkinio viduryje. Jos pirštai tebelaikė jo galvą virš vandens. Tapo tylu ir šypsena Vainiaus veide išnyko. Jis tarsi dar sykį atsimerkė ir staiga pilkose akyse užsižiebė panika. Jis pažino ją, Almė puikiausiai tai pamatė. Jo gyvybė dabar priklausė tai pačiai Almei, kurią jis anuomet išdavė. Undinė kraupiai nusišypsojo ir jos pirštai atsileido. Vyro galva niurktelėjo po vandeniu, tačiau tuojau pat jis ėmė irtis ir iškilo. Nebežiūrėjo į ją, tiesiog stengėsi nuo jos pabėgti. Almė taip pat paniro. Po vandeniu matė jo sunkų kūną, nerangiai besimalantį vandenyje ir ištiesusi rankas sugavo jo koją. Buvęs karys ėmė rėkti, tačiau vanduo jo riksmą greitai nuslopino ir undinės akys vėl susitiko jo išgąsdintą žvilgsnį. Almė nusišypsojo ir vėl jį paleido. Jis nekovojo, nesipriešino, tiesiog plaukė kuo greičiau tolyn. Ji sekė iš paskos. Sekė būdama visai šalia, žinodama, kad jis tai jaučia, kad bėga tikėdamasis būti greitesnis, bet suprasdamas, kad ne nuo jo paties, o nuo undinės priklauso ar pabėgti pavyks. Jis buvo jos malonėje ir turėjo tai suprasti. Ir dar kartą ji įtraukė jį dugnan. Ir dar kartą jos siela salo stebėdama jo baimę, stebėdama jo būsimus košmarus ir džiaugdamasi savo galia tam, kuris kažkada ją laikė niekuo. Dabar ji buvo viskas. Dabar ji buvo jo mirtis arba gyvenimas.

Almės pirštai paskutinį sykį atsileido. Iškilusi į paviršių ji stebėjo kaip dusdamas, griūdamas, taškydamas ežero vandenį Vainius pasiekia krantą, kaip puola bėgti kaimo link ir vis dar negalėjo liautis šypsojusis. Vainius jau niekuomet nebebus žavingas narsuolis. Sugrįžęs ir paklaikęs ims pasakoti apie ją, bet niekas juo nepatikės. Jis vis kartos tai ir kartos, ir kuo daugiau, tuo labiau tai panašės į pasaką, kuo toliau tuo dažniau žmonės ims šnabždėtis, kad jis išprotėjo. Jis purtysis, sakys, kad tai tiesa ir galop jam nebeliks nieko kito, tik garsiai pripažinti savo kaltes. Bet ir tada žmonės tuo nepatikės, nes Almė niekam daugiau nesirodys. Jos nematys niekas daugiau tik Vainius. Tas, kuris kasnakt regės ją savo košmaruose, tas, kuris tebus beprotis, niekšas, tas, kurio jau niekuomet niekuomet niekas nebemylės.