Baltutis ir Skaltutis

Išaušo dar vienas gražus vasaros rytas. Kur ne kur ant žolės dar laikėsi rasos lašeliai, kurie jau buvo pasiruošę atsikabinti ir prisijungti prie besiformuojančių debesėlių.
- Diena turėtu būti karšta - pagalvojo Baltutis, ir toliau kaitinosi kylančios saulės spinduliuose.
Baltutis gyveno šalia daugiabučio namo ir buvo padėtas piktosios kaimynės prižiūrimame gėlių darželyje. Jis buvo visas baltas kaip kreida, ovalios formos, glotnaus ir švelnaus paviršiaus, mažo svorio ir šiek tiek tepus. Vardą jam sugalvojo kiemo vaikai, kuriems jis buvo tiesiog akmuo ir kuriuo galėdavo perbraukus per kiemo plyteles taip palikdami savo sugalvotus  paslaptingus ir suaugusiems neatpažįstamus informacinius ženklus. Vaikai klausdavo viens kito, - kur Baltutis? Kas matė Baltutį? Taip ir prilipo baltam akmeniui vardas - Baltutis.
Piktoji kaimynė, kuri gyveno daugiabučio pirmajame aukšte, dažnai išeidavo į savo balkoną ir užtraukdama cigaretės dūmą apžiūrėdavo savo gėlių darželį. Jos žvilgsnis prabėgdavo per visą kiemą ir pamačiusi jos darželyje numestą šiukšlę, puldavo garsiai keiktis ir paimta pykčio išlėkusi į kiemą tuoj pat šveisdavo tai kas dergė jos gėlių darželį po mašinų ratais. O jai  ryte pamatydavo jog iš po nakties nuskintos kelios žydinčios gėlės, pasiimdavo žirkles ir  nukirpdavo likusias, kad tik niekam neatitektu.
Besikaitindamas kylančios saulės spinduliuose, Baltutis prisiminė, kaip vakar buvo vėl reikalingas jo šonas, kad galėtu kiemo vaikai suteikti kiemo takelio plytelėms naujų neregėtų simbolių. Vaikai jį paėmė kaip ir visada iš tos pačios vietos kur piktoji kaimynė, iš pirmojo aukšto, padėdavo šalia žydinčių nasturtų. Baltučiui šioje vietoje nelabai patiko, nes kylančios saulės spindulius sugerdavo žydinčios darželio gėlės ir jam atitekdavo tik šaltas šešėlis. Bet nieko negalėdavo padaryti, nes piktoji kaimynė manė, jog akmeniui ši vieta yra puiki ir jam tinkama. Baltutis svajojo, jog vieną kartą jis paliks šitą gėlių darželį ir piktąją kaimynę, bei iškeliaus ten, kur bus naudingas žaidžiantiems vaikams.
Piktoji kaimynė išėjo į savo balkoną ir užsitraukusį cigaretės dūmą, nužvelgė savo teritoriją ir kaip visą laiką atliko savo procedūrą: suskaičiavo gėles, pasižiūrėjo ar nėra šiukšlių ir ar viskas yra savo vietose. Jos žvilgsnis slinko nuo vieno darželio galo iki kito, kol jos tamsios akys nesustojo ten, kur turėjo būti padėtas jos baltasis akmuo.
- Kur tas akmuo? - suriaumojo piktoji kaimynė, ir su cigaretę burnoje išlėkė į kiemą.
Baltutis besikaitindamas saulutėje išgirdo piktosios kaimynės balsą ir pagalvojo, - ir vėl tą piktoji suras mane ir padės ten, kur niekas nenorėtu atsidurti.
- Ir vėl kažkas paėmė mano akmenį, ną ir gyvuliai tie žmonės, kaip jie gali taip daryti? - eidama ir murmėdama, bei burnoje kramtydama cigaretę, piktoji kaimynė apžiūrinėja visus kiemo  darželius.
- Verčiau aš likčiau čia ir bučiau naudingas vaikams ir man tuo pačiu maloniau čia kaitintis prieš saulutę. - Jai piktoji kaimynė suras mane, aš  neatlaikysiu jos pykčio ir gobšumo - pagalvojo Baltutis. Aš sprogsiu pusiau ir tegul mano nors viena dalis bus laisvėje nei aš visas priklausysiu tai piktajai kaimynei. Mes akmenys ir mes niekam nepriklausome!!! - norėjo sušukti Baltutis.
- Štai kur tu - pamačiusi prie kitos laiptinės ant žolyno besikaitinantį akmenį. - Ir kas per velnias tave čia atnešė? - lyg kažko klausdama pakėlė akmenį.
Kai tik piktoji kaimynė pakėlė akmenį, Baltutis pajuto skausmą per visą savo kūną. Jo kūnas pasidalino į dvi dalis. - Koks turi būti žmogaus gobšumas ir pyktis, ir kas per širdis yra pas žmogų, kad net aš perskilau? -  pagalvojo Baltutis.
Piktoji kaimynė nešė savo akmenį į senąją vietą ir net nepastebėjo, jog akmuo skilęs. Kai tik padėjo ant žemės, Baltutis skilo pusiau.
- Na ir gyvuliai, net akmuo jiems užkliuvo - garsiai pareiškė piktoji kaimynė. - Na ir kam tu man reikalingas dabar toks? - tarsi šnekėdama su akmeniu paklausė.
Paėmusi suskilusį į dvi dalis baltąjį akmenį, piktoji kaimynė išnešė į priešais esančią pievą ir numetė į žolyną. Abu akmens gabalai krisdami susimušė vienas su kitu ir nuriedėjo skirtingomis kryptimis. Grįžusi į savo darželį, dar ilgai bumbėjo ir kiekvienam sutiktam kaimynui papasakojo apie savo akmenį ir kas su juo nutiko.
Abu akmenys pragulėjo keletą dienų apšviečiami saulės ir mėgavosi jos teikiamą šilumą. Baltutis ir toliau galvojo, - kaip malonu būti naudingu kiemo  vaikams, kurie ne tik suteikia įvairovę šiam kiemui, bet ir nėra prisirišę prie  daiktų.
Baltučio svajonė išsipildė. Bežaisdami ir belakstydami kiemo vaikai, aptiko pievoje gulinčius du baltus akmenis. Jie surado Baltutį ir šalia atskilusį jo dvynį brolį, kurį bežaisdami pavadino Skaltutis.
Dar ilgai Baltutis ir Skaltutis buvo geriausi vaikų draugai. O kai vaikams jų neprireikdavo, jie abu leisdavosi į saulės kaitinimosi vonias iki sekančio susitikimo su jaunaisiais kiemo naujųjų simbolių kūrėjais, kuriems dar laisvi daiktai netapo jų nuosavybėmis.