Vandenyno gylį

Už ką taip skauda tiems,
kurie nenusipelno šito?

Žiūriu iš ryto ir stebiuosi –
dar krebždena:

širdis rusena –
dar gyva,

nors tam, kas turi ją –
atrodo, lyg ji
būtų jau žila.

Už ką taip skirta jiems,
akis uždengus
eiti labirintų šonais?

Jei tik žinotų jie,
kaip kartais
vietom susikeisti noriu –

ne,
ne dėl to,
kad mano telikui patiktų
melo/dramos –

aš taip sakau,
nes matant iš šalies
išbyra visos natos,
iš dainuotos gamos.

Galiu tylėt –
žiūrėdama iš šono,

bet, ne,
geriau prieisiu,
duosiu ranką –

bus gal
bent kiek lengviau jiems –
nors neklausiu,
nesakysiu
-
ar pakanka?

Net jei laikysiu tik iš šono
tyliai –

kartu mes pereisim
slenksčius,
upes
ir visą
(spjaudančio purslus,
ugninio)
vandenyno gylį.