Miniatiūra

Negailestingas gailestingosios mergelės Marijos žvilgsnis. Ar ir ji mane apleis? Tos šaltos akys... O gal čia kaltas tik nesiliaujantis lietus ir dargana? Meluoju... Meluoju pati sau. Ir ką gi aš apgausiu? Šalto lietaus stiklinės ašaros raižo mano veidą. Aš ir Ji. Abi šalia, o kartu taip toli. Tolima, vos matoma šypsena... Tūkstančiai... Milijonai paslapčių. Gyvenimas... Žiaurus ir negailestingas. Kaip ir gailestingosios mergelės Marijos žvilgsnis iš seno apdulkėjusio paveikslo. Ar Ji smerkia? Ne! Ji gailestinga!.. Tik dailininkas suklydo tepdamas tamsias spalvas...
  Vėsios bažnyčios sienos. Aš glaudžiuosi, ieškodama šilumos, o gal tik norėdama pasislėpti nuo tų baisių akių... ”Aš myliu! ” Sušunku į tuščia erdvę. Ir nutylu. Viskas... Tai paskutinis kartas, kai tariu šiuos žodžius Tau. Laikas pamiršti. Pamiršti šią baisią vietą ir negailestingą gailestingosios mergelės Marijos žvilgsnį.