Gyvųjų numirėlių metas (I)

Simona savo kambaryje sėdėjo ant lovos krašto bei žiūrėjo pro langą. Nuo pat ryto buvo apsiniaukę ir į palangę kapsėjo pavieniai lietaus lašai. Mergaitė nejudėjo ir iš tiesų apie nieko negalvojo. Tiesiog sėdėjo įsistebeilijusi į kažin kokį tašką lauke.
  Netrukus į duris pasibeldė mergaitės brolis Arūnas.
  – Simona, jau laikas į mokyklą. Eime, pavalgysime pusryčius.
  Mergaitė neatsakė nieko, tiesiog atsistojo ir nuėjo paskui savo brolį.
  Nusileidę laiptais žemyn, vaikai pamatė savo mamą, sėdinčią ant sofos bei žiūrinčią televizorių.
  – Turbūt čia ant sofos ir miegojo, – pagalvojo Arūnas.
  Berniukas paėmė tabletes nuo virtuvės stalo, į stiklinę įpylė vandens ir nunešė tai savo mamai.
  – Štai, mama, išgerk vaistus.
  Mama regis visai nesureagavo, o tik toliau spoksojo į televizorių. Galiausiai tarsi nubudusi lėtai pažvelgė į Arūną, tada į tabletes, ir paėmusi jas iš berniuko rankų, įsidėjo jas į burną bei užgėrė vandeniu.
  Palikęs mamą ant sofos, Arūnas iš šaldytuvo išėmė vakar vakare pirkto pieno. Pusryčiams šiandien, kaip ir beveik kasdien, – sausi dribsniai su pienu. Vaikams bepusryčiaujant iš televizoriaus garsiakalbių pasigirdo svarbus pranešimas:
  – „Nauji eksperimentiniai vaistai teikia daug vilčių“ – praneša sveikatos apsaugos ministerija. – Po pirminių bandymų su gyvūnais, naujieji vaistai pavadinimu „serum vitae“ pereina į sekančią bandymų stadiją, – raportavo televizijos žurnalistas.
  Tai buvo niekuo neišsiskiriantis pranešimas. Tokių pranešimų, pastaruoju metu, išgirsdavai vos ne kas antrą dieną. Įvairios kompanijos varžosi kaip įmanydamos stengdamosi atrasti naują vaistą, kuris išgelbės pasaulį. Kiekviena iš jų, regis, bando sugalvoti kuo išradingesnį pavadinimą tiems vaistams. Tačiau visi iš jų, bent jau kol kas, tų skambių pavadinimų nepateisina.
  Pasaulį pastarąjį penkmetį kankinanti liga buvo pavadinta – „Ašano virusu“. Tokį pavadinimą lėmė ukrainiečių mokslininkas Petras Ašanas, kuris pirmasis aprašė tariamą ligą savo moksliniame darbe.
  Viruso kilmė kol kas nėra aiški ir šiaip apie jį žinoma nėra daug, nepaisant milžiniškų resursų, kurie buvo mesti šiai problemai išspręsti, kiekio. Iš pradžių manyta, kad tai tiesiog tam tikra depresijos forma, tačiau antidepresantai susirgusiesiems visiškai nepadėjo. Ilgainiui suvokta, kad tai visgi kažkoks virusas, kuris patekęs į organizmą sugeba užsimaskuoti ir nerodo jokių infekcijos pėdsakų. Visgi organizmui nusilpus, net paprasčiausio peršalimo atveju, virusas naudodamasis situacija atakuoja ir visiškai paralyžiuoja žmogaus sąmonę. Nelaimėlis visiškai praranda bet kokį norą egzistuoti materialiame pasaulyje; nustoja savanoriškai valgyti, nesirūpina nei savo išvaizda, nei dvasine gerove. Dažniausiai toli pažengusi liga baigiasi ligonio savižudybe. Dėl visų šitų faktorių, iš pradžių liga ir buvo tapatinama su depresija.
  Savižudybių kiekiui pasiekus iki tol neregėtas aukštumas, – daugelis pasaulio valstybių ėmėsi kardinalių veiksmų; dauguma daugiaaukščių pastatų buvo apjuosti tam tikrais apsauginiai tinklais, norint apsaugoti vadinamus „šuoklius“. Taip pat stipriai apriboti ginklų bei kitų, galimai gyvybei grėsmingų daiktų, įsigijimo įstatymai. Valstybėms šis virusas jau kainavo daugiau, nei visi kiti paskutinio šimtmečio virusai kartu sudėjus. Nedarbingumo lygis buvo nepaprastai aukštas. Tėvams pasitraukus iš gyvenimo, tūkstančiai vaikų likdavo be namų.
  Iš pradžių, virusas paveikdavo tik suaugusius, bet ilgainiui amžiaus riba vis mažėjo ir dabar pasitaiko net mažamečių vaikų, kurie praranda imunitetą šiam virusui. Dėl to mokslininkai spėja, kad virusas vis dar evoliucionuoja ir tai daro ypatingai greitai. Nežinia kas žmonijos laukia netolimoje ateityje.