Trimis langais iškando

Trimis langais iškando naktį senis.
Ant kėdės vėso marškiniai ir kelnės.
Kamavos batai, kojinėm užspringę.
Kamavo sielą sapno vingiai.
Žodžius viliodama, lemputė švietė,
Ir ūžė už langų eilučių spiečius,
O senis stengės per miegus suprasti,
Kad rytui jų prigaudytų į raštą,
Ir džiaugėsi apšepusi burna
Kelių eilučių nugirstų darna.
Kieno jos? Žmonės vargtų veltui -
Tokių prie stalo niekad nesukaltų...
Tačiau, kai rytas ėmė bust iš lėto,
Nebeprisiminė senelis nieko.
Aplinkui dairėsi, lyg ką pametęs,
Ant kėdės marškinius ir kelnes matė,
Dar batai buvo, kojinėm užspringę,
O visa kita su naktim pradingo.