Eilėraščio skaitymas

Eilėraštis – akimirkos portretas,
kur bruožas retas, neturėtas,
ryškesnis matant profilį. Kairėj tas
buvimas jo liūdnesnis nei
atostogos pas tėvą dešinėj.

O kartais jis toks natiurmortas –
taurė, truputis maisto, kortos
po pasianso, debesų kohortos
fone už lango, tos pačios taurės
norėtųsi, ji dugno neturės.

Peizažas, kur eilėraštis tasai –
kalnai, miške paparčiai, pataisai,
vanduo, skaidrumas ištisai,
lėtumas valandų įsimenąs
voratinklių ramybe per šalnas.

Eilėraštis tuo pat metu ir aktas.
Nuogumas.., ak tas
vidinis gryno aukščio faktas,
kai šaltiniu versmė platės
ir plauks upe link vingio paslapties.

Eilėraštis – dar ir koliažas,
kur linijai gerai, o spalvai lažas,
reljefui reikalingas tirštas dažas,
už juos visus daug svarbesni daiktai,
kurie lyg pelkėn susiurbti į tai.

Jis ir abstrakcija. Lyg sijos,
lyg bangos, įlankos iš Debesijos,
lyg sumaištis, kada visi jos
norėtų kitokios, o ji tokia yra,
tokia, ir tai atsakymų sausra.

Eilėraštis – toks pakraštys
žinojimo, įsidėmėjimo rakštis,
rūgštis vyne, kuri ištįs
į begalybę, bet gi begalybė – kas tai,
kai perskaitai ir užsitrenkia spąstai.