Prasilenkimai.1

Įžanga

Vieni kitų gyvenimuose atsirandame netikėtai. Gyvenimas kaip Vilniaus Gedimino prospektas ar kita judri kito miesto gatvė: žmonės susiduria, prasilenkia, pasuka į kitą pusę nei einame mes, o kartais stabteli ten, kur mes greitiname žingsnį. Kažkas mus aplenkia ir niekada nebeatsisuka, kažkas eina šalia ir į jo ranką įsikimbame nusprendę, kad taip eiti bus jaukiau. Bet kartais ten sutinkame žmonių, kurie eina ta pačia kryptimi ir judviejų žingsnių ritmas lyg atliepia širdies dūžius, bet einate judu skirtingomis gatvės pusėmis tik akies krašteliu nuolat sekdami vienas kitą. Niekada nekertate kelio, nes bijote, kad kol vienas apsižvalgys norėdamas saugiau pereiti gatvę, kitas pralėks, paspartinęs žingsnį, ir dings minioje. Taip ir einate – kartu, bet atskirai.

1.

-          Išeini?
-          Taip, man susitikimas.
Elena pakelia akis, nulydi žvilgsniu beišeinantį sutuoktinį ir vėl įninka skaityti. Durys užsitrenkia. Knyga nelabai įdomi ir šiaip Elena nėra literatūros gerbėja, ji akimis paliečia kiekviena eilutę, tačiau kelio į jos širdį ar protą šie žodžiai neranda, bet ji toliau skaito. Verčia vieną puslapį po kito greičiau nei žvilgsnis pasiekia paskutinė puslapio eilutę.
Temsta. Ji stovi prieš veidrodį kambarinės lempos šviesoje ir priekaištingai nagrinėja savo veidą lengvu teptuko judesiu bandydama grįžti dešimčia metų atgal. Akis paryškina juoda kontūro strėle, o lūpoms leidžia mėgautis vaiskia raudona. Prie kūno subtiliai glunda kelius dengianti balta suknutė, o pavargusios kojos vėl prisijaukina elegantiškus juodus aukštakulnius.
Elena užtrenkia namų duris ir sėda į taxi.
Baras pustuštis: barmenas kalbina senyvo amžiaus moteriškę, išsakančią parbėgusio gyvenimo negandas, kurių vis daugėja priklausomai nuo to, kaip greitai tuštėja antrasis jos vyno butelis; vidury salės jaukiai įsitaisiusi jaunuolių pora beria žodžius vienas per kitą ir švelniai glosto vienas kito ranką, dešinėje pusėje, prie pat sceninio pakilimo sėdi trys vyrai ir pora laisvo elgesio merginų. Ant scenos lipa Paskalis. Elena  prisipildo taurę viskio ir įsitaiso salės gale.
Pianistas švelniai paliečia klavišus ir paskandina barą džiazo ritme. Jaunuolių pora pakyla šokti o moteris prie baro atsidaro trečiąjį vyno butelį – apsiverkia.
Elena gurkšnoja antrą viskio taurę. Vaiski raudona palieka jos lūpas ir nugula ant stiklo. Paskalis groja jaudinančią melodiją, bet Elena išlieka šalta. Vienas iš dešiniajame kampe prie scenos sėdinčių vyrų pabando ją užkalbinti, bet išdidus moters atsisakymas net leistis į kalbas leidžia jam suprasti, kad draugijos ji neieško. Vyras šiek tiek įsižeidžia, lyg būtų pamintas jo pasitikėjimas savimi, bet nuotaiką jam greitai praskaidrina ant kelių atsisėdusi jauna dama, mačiusi nesėkmingą pokalbį ir bandanti gelbėti jo vyriškumą.
Elenos ir Paskalio žvilgsniai kartais susitinka. Po trečios viskio taurės ir laikrodžiui lyg staiga stabtelėjus ties pirma valanda nakties Elena pakyla, atsisveikina su barmenu, mirktelki Paskaliui ir palieka barą. Lauke lyja, ankstyvo rudens lietus, dar šiltas.
Ji grįžta į tuščius namus. Nusivalo makiažą ir atsigula į plačią lovą antrame namo aukšte. Namie labai tylu, nėra net tiksinčio laikrodžio.  Ji žiūri į gatvės žibintų šviesos nutviekstas lubas ir klausosi savo kvėpavimo, galva šiek tiek svaigsta, ji užmiega.
Prabunda švintant. Kažkas rakina duris. Ji neatsimerkia, ramiai klausosi tylių, jos nepažadinti besistengiančių žingsnių. Sutuoktinis numeta drabužius ant sofos ir gulasi į lovą. Elena apsimeta mieganti, bet Areto ranka grubiai nukrinta jai ant krūtinės:
-          Miegi?
-          Miegojau.
-          Užtrūkau. Nepyk. Ką veikei tu?
-          Nieko.
-          Buvai kažkur išėjusi?
-          Ne, - nukerta Elena ir nusisuka nuo Areto, demonstratyviai leisdama suprasti, kad pokalbio tęsti ji nenori.
-          Nuo tavęs trenkia alkoholiu, - bando papriekaištauti, bet Elena tyli. Aretas pakyla iš lovos, susigraibo nuo sofos savo švarką ir iš kišenės išsitraukia pakelį cigarečių. Prisidega vieną ir pasisuka eiti  pro duris iš miegamojo vedančias į terasą.
-          Man nepatinka kai rūkai kambaryje, - ramiu tonu, tyliai ištaria moteris Aretui beperžengiant durų slenkstį. Jis sustoja. - nekenčiu to kvapo, - po keleto sekundžių taria Elena. Vyras užgesina cigaretę į palangę ir tylėdamas grįžta į lovą.  Abu užmiega.