andromedos ūkas

kai sutemos nusidriekia palaukėm
ir virkdo smuiką vieniši svirpliai
kai mėnuo žemei šypsos blausiai
ir nerandi savęs, kur palikai

kada tyla suspaudžia plieno gniaužtuos
tavin panyra nepasiekiamai giliai
kai nežinia, ko siela šaukia
prisimenu tave. Tik tu žinai

kokiu vardu šviesaus žvaigždyno
mane nubudęs švelniai vadinai
aš tau buvau tas Andromedos ūkas
kuris pranykdavo nuraudusiais rytais

aš sudaryta iš trapių jausmų skeveldrų
kiekvieną savo saujoje laikei
norėdamas mane vėl sudėlioti
su išmone, nors ir netobulai

kantriais delnais aštrias briaunas nuglostei
lyg deimantą mane nušlifavai
kraujo takelis bėga tau nuo pirštų
nejau tau šito skausmo per mažai?
                  ------------
kraujo spalva užlieja dangaus akį
(karštas aukas pasiima dievai)
skliauto gelmėj nušvinta Paukščių takas
žvaigždėm pažyra išberti jausmai ---

--- jais tolin brenda vėl klajūnė Andromeda –         
jos nesulaiko tavo sužeisti delnai