Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) VII

Atėjo laikas perstatyti ir bažnyčias

  Ir štai atėjo laikas,  kai galiu manyti (ko gero, ir kitiems pasakyti), kad man nerūpi  atversti kalendoriaus lapelius. Tai, kas dar neseniai taip būdinga, taip būtina, kad atrodė, jog  neįmanoma, kad galėtų būti kitaip, dabar žiūriu į kovo 10 –osios ir pradedu baimintis, kad nekaip būtų, jeigu ir vienas šis lapelis nebus išmoktas, jeigu, pavertęs jį laiku, negebėsiu įeiti ir pasižvalgyti, kaip iš tikrųjų jis atrodo iš vidaus, koks  jis savo gyvenimu, savo publika.  Ė, varduvininkai, negi manote, kad man labai rūpi jūsų vardai? Normalu, kad jie mažutėmis raidėmis užrašyti,  betgi pasirodykite, kaip patys  atrodote? Kad ir taip, kaip Alfonsas ir Jadvygą Žiliai..
– Pratrūko? Viduje? Ar kaip kitaip tai įvardinti? –atsiliepė Poe, išgirdus mane prašnekusį  į kalendoriaus lapelį. Ir lyg sau, bet kartu su manimi žiūrėdama į kalendoriaus lapelį: – Kažin, kiek žolelių yra šieno kupetoje?
– Žolelių?
– Nežinau, kiek ten jų, bet ir nesiruošiu skaičiuoti dėl to, kad sužinočiau.
  – Na, taip. Dėl to tikrai neverta. Geriau tą laiką  sunaudoti šilinių dzūkų žemėlapiui nupiešti.
  – Arba pasiklausyti geros muzikos. Girdi? 
  – Na taip, – vėl atsišaukiau pritarimu, nors nei  muzikantų, nei muzikos nebuvo. Užtat buvo Alfonsas ir Jadvyga Žiliai ir jų kalba kaip muzika. Nuostabu girdėti nuoširdaus žmogaus kalbą. Ji man prilygsta gerai muzikai. Ir jausmas vis toks, lyg karietoje kaip tada, prieš dvidešimt ar daugiau metų. Jaučiuosi kaip istorijoje, kaip žmogau dalioje.
– Va! va! va! Kaip žmogaus dalioje. Šito reikalo ir neišleisk iš  galvos. „Kaip žmogaus dalioje“, – dar  paskambino pažįstamas balsas, o aš sužiurau į Alfonsą ir Jadvygą.
  Kažin, ar kada buvome  išsiskyrę? – pagalvojau, bet gal atsitikę netgi kitaip – susikuria priežastys, kurios kaip mintį mesteli mane ten, kur kažkada buvęs. Ir šit sveikintis iš naujo su Alfonsu Žiliu nereikia ir girdžiu jį ne kitaip, o kaip pirmą kartą:
– Keturias klases baigiau. Mane mokytojai taip jau pavertė, kad tikras buvau patriotas. Neklausiau, nepaisiau šitų visų...  Ir paskui, kai antrąkart rusai užėjo, pradėjo vežti ir mano mokytojus. Į vagonus mėtė vaikus. Ir išvežė mano mokytojus. Mano akyse išvežė ir  Černeckį  su Černeckienę...
 
  Kaip anuomet prie Černeckio Černeckienė, taip  dabar prie Žilio Žilienė:
– Medicina mane labai viliojo. Lietuvių kalbos  egzaminą laikiau: gavau 5 raštu, žodžiu – 4. Kitą dieną mandatų komisijoje pasakė: mes  turim  savo mokinių. Tavęs negalim priimti. Esi buožės vaikas. Nors buvo 26 hektarai žemės  Nu, mano tėvelis dar buvo Amerikoj kažkada. Tai irgi  gal šiokia tokia priežastis.
  – Nepamanyk, kad Vaidinimą matai ar girdi.  Anie yra – anie,  o aš irgi – aš, Bladukas, – pradėjo kažkiek netikėtą kalbą Bladukas iš Šklėrių, – Stebiu ir  suprantu, kad  visa tai, ką  dabar girdžiu, kažkada  reikės vaidinti. O kaip kitaip? Kaip kitaip? Kitaip negalima, Pranuci. Ir žinok, kad tai, ką dabar tau sakau, tai sakau, kuomet  jau ir aš netikiu  scenomis. Spektakliai ten dažniau, o kad va taip.. Prisimeni Vidinį?  Kur jis dabar?  Gerai, kad yra  Poe (poezija), gerai, kad  yra Pro (proza), o kur Vidinis? Būdavo, kad ir jis užtrukdavo  sugrįžti, betgi viskam saikas yra.  Ar ne per ilgai  užtruko? Pasimetė  tarp  kalendoriaus  lapelių,  pasimetė  laikuose.
– Šit kaip! – nustebo Bladuką  išgirdusi Poe – Tu  man šiandieną labiausiai tinki į porą. Tikrai, tikrai, – patikino. Padėjo ranką ant peties, prisiglaudė prie  šono ir tai  buvo nemenkas akcentas jos sakymui.
Atrodė, jai nepatiko, kad  ją marytume kaip deklamuojančią Poe. Atkakliau tuo nesikratė, tačiau neužmiršdavo priminti, kad, girdi, tai jos  sakymai, kuriems ji pranašauja išliekamą vertę.  Dabar, šalia Bladuko, jos sakymai atrodė įtaigūs, ne iš lubų nurašyti ir reikalingi. Nebuvo paprašyta dėmesio, bet jis atsirado tuoj pat vos prasidėjus „sakymą“.

Jau  pamanau, kad būna taip,
Kuomet po žiupsnį, po kažkiek
Visi laikai į vieną susilieja.
Na, gal nereik sakyti, kad VISI,
Bet iš tiesų sakau,
Kad šitiek  jų nesumatuosi –
Beprasmiška juos šitokius rikiuoti
Į laikrodžius,
              į laikmečius,
                            į kalendorius.
Juolab tuomet, kai prireikia
Ant klupsčių skaudžiai atsiklaupus
Kalbėt maldas, išėjusiems negrįžti
Ir patikėti, kad tik pasakose šitaip gali būti –
Nėra kelių, nėra, nebus, vežėjau,
kuriais atgal sugrįžti negalėtum.
O jeigu dar aiškiau –
Atėjo  laikas perstatyti ir bažnyčias
Ir iš delnų, iš prakaito žinoti –
Dievas su mumis.. 

Kas atsitiko, Poe?

Negi  manai,
Kad pasikliaut galėčiau lemtimi tokia –
Nenori  Dievas, kad į talką eičiau jam?
Esą, visagalybėje mažam – nėra ką veikti?.
Štai poteris, prie jo –  bažnytinė giesmė
Giedok, vežėjau, Pro, Poe
Ir, žinoma, Bladukai.
Ne suokalbį, ne sąmokslą  rengiu --
Ir pasakos te  lieka, kaip išmokę būti
Mes gi,  rupūžkės, vis dėlto
Po savo  nosimis  aukštesnį dangų turim.
Ir  Dievas su mumis..

  – Tai jau  taip, tai jau taip, – atsiliepė Jadvyga  netgi iš  tolimesnio laiko, kai ji dar ne Žilienė, kai ji su Žiliu dar iki rusų.
  – Dar kada vakaruškas suruošdavo, ateidavo ir Alfonsas Tai jau žvilgčiodavo. Kartais šokt išvesdavo.  Pašokdavom,  bet taip jau labai mes nedraugavom.
  Bet laikas  greitas, o rusai greiti ir pirmą, ir antrą kartą...
– Jo tėvukas mirė gal už dviejų metų, kai Alfonsą paėmė, o mama, mat, dar pagyveno. Tai jinai, būdavo, labai dažnai ateina pas mus.  Tada dirbau jau mokykloje – parvažiavusi buvau. Šeštadienis buvo. Ir atbėgo kaimynai, kur jau visai arti prie jo mamos gyveno, ir prašė mirties aktą surašyti... jau turtą surašyti Tai jau tada nuėjau to turto surašyti ir jo mama mane apkabinusi prašė: būk tu, gera, vaikeli. Neapleisk Alponsiuko. Jeigu jau grįš, tu jį kaip nors globok.  Ir aš pasižadėjau beveik  mirštančiam  žmogui, kur už kelių (už trijų, rodos,) dienų tada  mirė. Nu tai aš visąlaik taip jo ir laukiau. Ir Dievas buvo su mumis
  Atsikvepiu. O ką man pasakyti? Buvo karieta, bet, deja, buvo. Kaip pasakyti, kad Dievas su manimi? Štai klausia, kur dingo Vidinis?  O Kandžius?  Atverstas lapelis skaudžiai žiūri į akis. Tai jau aš dairausi ir klausiu: kur jis, Kandžius. Ilgą laiką buvo su manimi,  o  kur – dabar? Sakykit, kiek reikia įvardinti stebuklų, kad jo vardas  atsirastų bent tarp Kovo 10 d. varduvininkų?
– Aš jau, Pranuci, netikiu scenomis, – vėl nelinksmai kažkiek kartojasi Bladukas. – Kad ir kaip gražiai jos įrengtos, sumontuotos. Spektakliai ten dažniau. O žmogus? Yra, yra, kur jam dingti, kai spektaklyje, bet tik iš išvaizdos. O iš vidaus? Negi ir jis su Vidiniu išėjo? O juk suprantu, kad  visa tai, ką dabar girdžiu, matau, jaučiu kažkada reikės vaidinti. Kaip vaidinti, kai be scenos? Na, kaip? Gal panašiai, kaip... Karietos gi  nėra, o atrodo, kad važiuojam. Iš kur tai atsiranda, a? Kalbėk  vežėjau, arba –  ne. Aš už tave. Neduok Dieve, kad ir šitą tavo dovaną prarasčiau. Iš ko tuomet duoną  valgysiu.
  Nespėju geriau susivokti, o  jis jau:
  – Prašom, prašom, vežėjau. Ateik, – kviečia Bladukas  į viešumą  ir jau pats save pertvarko į vežėjo personažą.  Bladuko nėra. Bladukas pranyko. Atsirado jo vietoje  Vaidinimas.

  Mokėjo jis  mane vaidinti. Ir man neretai atrodydavo, kad Bladuko vaidinamas Pranucis vertas, kad ir aš iš jo pasimokyčiau. Dabar vėlgi  girdžiu, kad, girdi, jo netrumpame ir keistokame gyvenime būta nemažai  bandymų parašyti puikių dalykų.
  – Nesakau, kad tai turėjo būti romanai, novelės. Kalbu apie  rašymą ir tik apie jį, tačiau sunki Dievo galia įslėgdavo į krūtinę nykumą ir viskas baigdavosi nepradėjus įsibėgėti. Dabar pradėjau žegnotis, bet  bijodamas, kad nepamatytų aplinkiniai ir ypatingai artimiausi žmonės. Šitai Dievui irgi nepatiks, bet man atrodo, kad pasaulyje vis dėlto bus mažiau  nuodėmių, jeigu neduosiu žmonėms progos pašiepti sugrįžtantį pas Dievą.
  Kalba net nežvilgterėjęs į mane, o aš žinau, kad ir toliau taip išliks...
  – Šiandien vėl stoviu prie Pradžios, – kalba Vaidinimas lyg visą mano  gyvenimo  patirtį surinkęs, – Nemanau, kad pragyventi metai atmeta  galimybę būti Pradžioje. Metai čia neturėtų  būti kliūtis, tik bėda, kad sieloje prigriozta, prišiukšlinta, ten didžiuliai sąvartynai, kad reikia gigantiškos  stiprybės ir Dangaus palaimos...  išsimėžti. Antraip, be tokių pastangų ir lūkesčių  išsipildymo, neužteks  ir tų metų, kurie dar likę. O tuomet, ką tarti? Ką pažadėti? Kam  pasiryžti? Teisybei žiūrint į  akis, vis tik priverstas tarti: kad turėdamas Pradžią, nesu įsitikinęs, jog pavyks  bent  kiek toliau nueiti už  jos. Tačiau viltis, tas nedrąsus tikėjimas „o GAL“, ima už rankos ir  kviečia..

Perkūnas,  perplėšęs dangų
Švytruoja  žaibais. 
Jau ir vasara  baigiasi.
O viltis, ačiū Die,  dar vis – ne..
            ačiū Die, dar vis –  ne;
Į pavasarį kviečia išeiti