Gražiai neparašytas

Čia viskas rodos šitaip sava
tas ilgas vakaras prie molo
laivai kurie kasdien kursavo
ir tie kurie kasnakt nutolo

per vieną amžinybės blyksnį
per laikinumo vieną sprindį
jei jau esi tai ir išliksi
vandens paviršiuj atsispindi

geltonos didelės ir ryškios
nunokusios žvaigždynų slyvos
nuo kopų eina moteriškės
jas lydi vakaras vėlyvas

ir girdisi ošimas jūros
tau prie ausies priglaudus delną
tik rašalo lašeliai sūrūs
tik vėjo iškvėpimai švelnus

tenai kur vasara praėjo
ir jau bures rugsėjis kelia
šiurkščias kaip rankos pribuvėjų
kurios nukirpusios virkštelę

mazgelį suriša mažytį
kuris išsyk sujungtų viską
ir nebereiktų nė rašyti
apie akis ir kaip jos tviska