Kaip grybavo... Grybai

Kaip grybavo... Grybai

  Atėjo ruduo, ir grybai, sulaukę sodraus lietučio, ėmė ruoštis... grybautei. Mat grybų miškuose ėmė rastis gausybės.
  Tai va, sušaukė grybų karalius Baravykas visus grybus pas save ir kiekvienam tyliai (kad grybautojai neišgirstų) liepė taip pasislėpti, kad net žymūs grybautojai nepastebėtų.
  O Raudonajai Musmirei toks patarimas nepatiko: „Va, kokia aš graži: su raudona kepuraite baltais taškučiais ir dar su žiedu ant koto – visai kaip jaunamartė! “
  Ir ji, neišklausiusi Baravyko patarimo, dangstydamasi už kitų grybų pasišalino iš susirinkimo vietos. Niekas jos dingimo nepastebėjo, tik Žalioji Musmirė ir kelios Musmirikės. Jos taip pat išskubėjo jai paskui.
  O Raudonoji Musmirė ėmė ir nuėjo į Grybų Miestą pasiskųsti. Betgi kitos musmirės ten nėjo.
  Grybų Miestas buvo miestas kaip miestas, pvz., kaip Anykščių, Zarasų, Šakių ar dar koks kitas visiems gerai žinomas miestas. O tokį pavadinimą Grybų Miestas buvo gavęs dėl to, kad jame gyveno daugiausia žmonės, turintys grybiškas pavardes, kaip antai: Raudonikis, Lepšis, Baravykas, Kazlėkas, Ūmėdė ir kitas.
  Taigi atlėkė Raudonoji Musmirė pas miesto merą Baravyką į meriją ir puolė skambinti ten pakabintu skambučiu.
-   Dzin dzin, dzin dzin! – aidėjo po visą miestą, net šunys pradėjo loti, katės – kniaukti, o žmonės dėl tokio triukšmo pažadinti pyko ir ėmė žvalgytis pro langus, kas čia kelia tokį triukšmą.
  Galiausiai tarpduryje pasirodė ir pats meras Baravykas. Jis buvo užsimiegojęs ir trynė akis, norėdamas išsivalyti graužus.
-   Ko nori, musmire?! – subliuvo jis, išvydęs tą grybą. – Dar tik penkios valandos, o tu mane jau keli iš saldžių miegų!
-   Pone viršininke, aš tik norėjau pasakyti, kad miškas pilnas grybų, ir jau metas grybauti.
-   Tfū! – spjovė piktai meras Baravykas. -  Eik kakot! – ir piktai užtrenkė duris.
  Tačiau likimo Laima mūsų Musmirei buvo maloninga: pro šalį ėjo Voveriškė su krepšeliu grybams.
-   Ar tiesa, kad miškas pilnas grybų? – priėjusi paklausė ji.
-   Taaip, tarsi akmenų kalnuose!
-   Tai skubu eiti ten grybauti, - pasakė Voveriškė.
-   Ir aš grįžtu atgal į mišką.
  Taip abi patraukė į mišką. Grybai tuomet ten šoko rokenrolą, nes jų prižiūrėtojas Senasis Baravykas kietai miegojo po klevo lapais ir nieko negirdėjo.
  Pažadinti triukšmo ir išgirdę, kad miškas pilnas grybų, iš paskos atėjo ir kiti miestiečiai grybų pavardėmis ir puolė ieškoti tikrų grybų. Čia sugužėjo vos ne visas miestas.
  O džiaugsmų, o šauksmų, o krykštavimo kiek būta miške! Labiausiai lalėjo vaikai, nes tiek sveikų, nesukirmijusių grybų prisitutino visas nešmenes: ir krepšius, ir regzčius, ir kibirus, ir pintines. Prisirinkę grybų iki soties Grybų Miesto vaikai džiaugdamiesi lėkė namo, kad parodytų mamytėms, tėveliams, sesutėms ir broliukams, kiek ir kokių gerų grybų radę.
  Ir ta pati mergaitė Voveriškė su pilnu kresčiu grįžo namo bei, priėjusi prie savo buto durų, pabeldė. Mat ji nebuvo pasiėmusi raktų, o duris išeidama tiesiog užtrenkusi. Tačiau niekas neatsiliepė.
  Tada ji pabeldė į lango stiklą, ir pro užuolaidą kažkas pažvelgė į gatvę. Netrukus durys atsidarė, ir Voveriškę apkabino jos tėtis Voveriškis ir mama Voveriškienė. Jie ilgai neatidarė todėl, kad dar miegojo. Voveriškė jiems parodė, kiek daug pririnkusi grybų, kad tėvai net nusistebėjo.
    O kiti vaikai grybautojai? Jie irgi rado daug grybų. Juos parsinešę sudorojo ir skaniai suvalgė.