Rašyk
Eilės (72437)
Fantastika (2183)
Esė (1493)
Proza (10249)
Vaikams (2479)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šviesos užgeso. Miegamajame liko spingsoti tik blausi lemputė, kad jeigu kas nors naktį užsimanytų eiti į tualetą, tai neklaidžiotų patamsyje ir atsitrenkdamas į lovas nežadintų kitų. Supervizorius išeidamas užrakino duris į patalpą ir įjungė signalizaciją.
  Stengiausi gulėti kaip galima tyliau ir nuduoti užmigusį. Svarbiausia sulaukti Sarko, didžiausio mokykloje skundaliaus, ramaus ir tolygaus alsavimo su atsipūtimais. Tačiau tas, kaip tyčia, vartėsi lovoje, nė neketindamas pasinerti į sapnų karalystę. Visgi  buvau kantrus, ir kai galų gale pasigirdo ritmingas pšš iš lovos pačiame patalpos centre, kurioje Mirklaičias lankė Kiaušinis, kaip Sarką pravardžiavo vaikai, atsargiai nusiklojau antklodę, atsikėliau ir tyliai nutapenau prie Minglo lovos. Tas jau laukė.
-   Ką nors turi? – nekantriai ir vos girdimai pačiam sau sušnabždėjau. 
  Užuot atsakęs Minglas atskleidė antklodės kraštelį ir parodė ant paklodės gulintį daiktą. Tai buvo knyga, uždrausta knyga, kurių vaikai parsinešdavo iš Senojo Miesto griuvėsių. Minglas atvertė ją ir pamačiau juodų kraiglių eilutes. Tie juodi keliakojai visaip išsikraipę vabalai, pasirodo, buvo paprasčiausios raidės. Jos kažkodėl nebėgo nei eilute, nei stulpeliu, visos buvo vienodos: jei A, tai A, jei Z, tai Z. Raidės buvo vienspalvės – juodos baltame fone – ir visai ne erdviškos. Tai buvo paprasčiausios raidės, kurios buvo juodos ir keistos, tarsi išsikėtoję vabalai, bei nejudrios. Galėjai žiūrėti, kiek tik nori, tačiau jos nekeitė spalvos ir formos bei nebėgo eilute, tik tiesiog juodavo baltame puslapyje.
-   Kas čia? – paklausiau, gal kiek per garsiai.
-   Ššš! – sušnypštė ant manęs Minglas, o Pentas, kuris taip pat ką tik priėjo, užsiėmė burną.
-   Čia knyga apie vilkų medžioklę, - labai tyliai man į ausį sukuždėjo jis.
  Aš vos iš klumpių neiškritau.
-   Tikrai?! – žymiai tyliau perklausiau.
-   Taip, paskaityk kad ir čia.
„Vilkas – labai gudrus ir protingas padaras, todėl norint jį sumedžioti neužtenka paprastų gabumų, “ – perskaičiau.
      –      Iš kur ji?
-   Mes vėl lankėmės uždraustoje Miesto dalyje ir radome ją po vieno pastato griuvėsiais. Kyšojo tik kampas, bet Pentas iškart suprato, kad tai senovinė knyga. Kaip matai, labai įdomi.
-   Sėskim skaityti, - pasiūliau.
  Minglas perskaitė:
„Vilkas – amžinas žmogaus priešas“...
  Visi susižvalgėme. Žinojome, kad žmogumi vadinamas pats nekenčiamiausias pasaulio padaras. Mums dažnai liepdavo nupiešti žmogaus paveikslą per neapykantos pamokas. Ir kuo baisesnį. Paskui geriausius piešinius atrinkdavo vilkijos vyresnieji ir iškabindavo viešai apžiūrai bausmių kambaryje. Mokslo metų pabaigoje visi paveikslai būdavo viešai sudeginami mokyklos aikštelėje mums giedant ditirambus piktajai dvasiai. Vieną tų ditirambų aš labai gerai prisimenu ir dabar: „Ateik, piktoji dvasia, užgrobk žmogiūkščių sielas, sunaikinki žmoniją, išaukštinki vilkiją! “
  Taip, mes buvome niekingi žmogiūkščiai, verti būti tik pašaru kilniesiems vilkams, mūsų ponams. Todėl nieko nuostabaus, kad perskaičius žodžius žmogaus priešas knyga buvo automatiškai užversta.
  Bet po kelių ilgų akimirkų smalstis nugalėjo.
-   Gal čia žmogus bus keikiamas, kaip ir šv. Aštriadančio „Pamoksle prieš Dievą“? – pasakė dairydamasis į šalis Pentas.
-   Tikrai! – sublizgo Minglo akys. – Skaitykime toliau!
  Knyga vėl buvo atversta.
„Vilkai naikintini visais įmanomais būdais: šaudant, spendžiant spąstus, nuodijant ir kitais. Visus šiuos būdus čia ir aptarsime, “ - perskaitė Minglas ir pažvelgė į mus.
-   Tai iššūkis! – pastebėjo Pentas. – Jei sužinos Jo Aršenybės Žogaro Didžiojo nuolankusis pašaras Micis, tai už šios knygos skaitymą lieps atpjauti kiekvienam iš mūsų po ausį Jo Aršenybės pusryčių stalui!
-   Išmeskime ją kur nors, kad niekas mūsų neįtartų! – nusigandęs suvapėjo Pentas.
-   Gerai, - sutiko Minglas ir jau norėjo kilti su knyga.
-   Palaukit! – pasakiau ir paėmiau iš jo knygą. – Jei dabar eisit pro duris, tai ne tik pažadinsit bendradalius, bet ir sargybą. Išmintingiau būtų palaukti ryto ir tada jos atsikratyti. Per naktį ši erezijų knyga gali pagulėti ir mano spintelės slaptavietėje. Taip bus saugiau!
  Visi sutiko su tuo ir aš paslėpiau knygą. Ta naktis man buvo bemiegė, nes vos bendradaliai užmigo, aš tą tikrąją, žmonių, o ne vilkų parašytą knygą, rastą tarp šiukšlių, pirmąją tokią patekusią man į rankas, skubėjau perskaityti, kol neišaušo.
  Ryte mane pažadino griausmingas papaikusio iš įniršio Jo Aršenybės pašaro Micio griausmingas balsas:
-   Zaro! Kelt, š... gabale! 
  Atsimerkiau ir nustėrau: Micis laikė rankose knygą, kurią aš skaičiau naktį. Iš karto nesusiprotėjau, iš kur jis ją gavo, mat žiauriai norėjau miego, tačiau po to suvokiau, kad skaitydamas užmigau ir nepadėjau jos į slaptavietę.
  Dabar, kai jis užriko ant manęs, jau norėjau kaip visada paklusniai šokti iš lovos ir vienomis trumpikėmis kartu su kitais pusvilkiais atskanduoti:
-   „Mes - puikiausias maistas jam -
            Mūs valdovui - Aršiausiam! “,
            kai suvokiau visą tokio poelgio absurdiškumą. Todėl tam vilkų   
            mazgotei tik atšoviau:
-   Dink iš čia, laukinis šunie!
  Tai buvo pats didžiausias įžeidimas, kada nors bet kurio žmogaus mestas pusvilkiui. Mes visi jį kuo puikiausiai žinojome, nors grobvedžiai apie jį niekada net nebuvo užsiminę.
-   Ką?!!! – sustaugė Nukąstnosis, kaip mes jį jam negirdint pravardžiuodavome. Beje, tokia pravardė atitiko tiesą – jam nosį buvo iš pykčio nukandęs pats Aršenybė. – Kelt iš lovos ir atgailaut prieš Didžiojo Žogaro paveikslą! Po to pasiruošt Jo Aršenybės pietums! Nusimaudyt, prisistatyt į plėšrūniškąją virtuvę, išsirengt nuogam, išsitept garstyčiomis ir imbieru bei lygiai pirmą valandą atsigult ant virtuvės keptuvės, tada visą laiką kartoti: „Kad mano ponas Jo Aršenybė skaniai manimi papietautų! “ Jo Aršenybė mėgsta šviežią žmogieną! Ha ha ha! Kitiems primenu: Jo Aršenybės pietūs - lygiai antrą valandą. Vykdyt!
  Ir sudrožė man rimbu. 
  Taip. Man, žmonių vaikui, o dabar pusvilkiui, t. y. būsimajam vilkui, iškilo grėsmė būti suėstam per Žogaro Didžiojo pietus. Ir tai vien todėl, kad mus buvo užkariavę protingi vilkai iš kitos planetos. Jie mus, žmones, dabar laikė kaip naminius gyvulius, kuriuos galima panaudoti įvairiems darbams atlikti ar sunaudoti savo pašarui, ypač neklusniuosius.
  Nusiminęs išsimaudžiau po dušu, o paskui mane įleido į virtuvę. Čia aš pastebėjau vieną didelį peilį be priežiūros, čiupau jį ir...
    -  Nereikia pasakoti toliau, seneli. Mes viską ir taip žinome. Ir tu žinok: mes iškovosime laisvę ir vėl tapsime žmonėmis.
  Ir taip pasakęs mažasis vilkiukas ištiesė letenėlę ir negrabiai paglostė pasakojusiam seneliui petį. Jo šiurkščiais plaukais apaugusiu snukučiu tarsi pupos ritosi tyros ašaros...
2017-07-30 18:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-12 17:36
Vyšniukė
Pradžia sudomino, bet paskui nuvylė. Piktosios dvasios, neapykantos pamokos, o uždrožti rimbu ir dar kelios scenos, kvepia smurtu."lieps atpjauti kiekvienam iš mūsų po ausį Jo Aršenybės pusryčių stalui!" Tikrai savo vaikui to neduočiau skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą