Viešas ilgesys

Grįžau. Jau. Į savo miniatiūrinį pasaulėlį, į save. Atgal. Čia viską mintinai žinau. Čia esu namie. Dideles dvi savaites buvau svečiuose. Toli, toli. Taip toli nuo savo Lietuvos, brangių žmonių, priprastos gamtos ir įprastinio gyvenimo dar niekada nebuvau nutolus. Kilometrais - tai jau antras kartas. Bet jausena - tik pirmas. Supratau, kad lėktuvai šalis priartina, o dardėjimas ratais tolina.
Pačios geriausios mano gyvenime atostogos. Pats geriausias ir vertingiausias nutolimas. Sripriausi ir įvairiausi potyriai, spalvingiausios emocijos, pamokos, vaizdai, garsai, kvapai, spalvos, žmonės... Ir visa tai su didžiuliu pertekliumi. Kuris, tikiuosi, ilgiems ir niūriems lietuviško rudens vakarams taps puikiu mažytės laimės rezervu, gražių dalykų sandėliuku. Iš kurio galėsiu nemokamai vis šį tą išsitraukt. Laimei.
Viešai skalbtis jausmus negalima, nepriimta, gėdinga. Net nežinau kodėl tai darau ir kodėl man to prisireikė. Pasakyti garsiai ir viešai. Užuot tai apdairiai slėpus, kaip daro daugelis.
Šiandien jaučiuosi labai vieniša. Bet... tuo pačiu ir labai laiminga. Keistas ir nepažįstamas dvilypis jausmas. Nauja nostalgijos rūšis. Nejausta ir nepažinta. Gal tai į mane supūtė sterilūs vėjai, laižantys kalnų viršūnes, o gal įnešė vandenys, glostantys tų kalnų kojas. O gal tai padarė žmonės, kurių tvirtų ir patikimų rankų stvėriausi pavojingai paslydus ant lietum apkrapintos stačios uolos. O gal visa tai yra vienis. Nedalomas ir jau niekad neužmirštamas naujo meno naujas kūrinys.
Šiandien savy turiu didžiulį švelnumo ir meilės perteklių. Stiprios, tikros, švarios. Žinau, dalį jos išdalinsiu. Savo vaikams, gyvūnams gyvūnams ir gyvūnams žmonėms, sunkiai sergantiems, nelaimingiems, išeinantiesiems ir jau niekad nebegrįšiantiems, pažįstamiems ir pirmą sykį matomiems, savo šaliai, jos nuostabiai gamtai, metų laikams, kurių nepakeliamai smarkiai ilgėčiausi gyvendama ten, kur vien karšta arba vien labai šalta. Ir kaip nešykščiai bedalinčiau, vis tiek tos meilės ir švelnumo liks labai daug. Nes Žemė - vienišų žmonių planeta. O mano Lietuva - ypač. Nes daugeliui mūsų jau tapo įpročiu gyventi akis panėrus į mažus ekranėlius, akcijinių prekių lentynas, šaligatvių plyteles, įsivaizduojamus didžiuliais rūpesčius ir niekus, nepelnytai tituluojamus didelėmis problemomis ir praradimais. Gal būt, neretai išlipdami iš autobuso ar prekybos centro tarpduryje savo pečiu vos vos paliečiame savo laimės petį. Užuot tai padarytume žvilgsniu, šypsena, išsiilgusiais pirštais... Deja... pirštai tuo metu spaudžia pirkinių krepšio rankenas ar įnirtingai maigo telefono klaviatūrą. Akys tuo metu užimtos svarbiai nesvarbiais dalykais. Mintys - irgi. Taip ir nepajuntam, kaip rūbo kloste paliesta laimė pamažu nutolsta. Visiems laikams. Visam mums likusiam laikui. Ir, matyt, daugiau neturėsim galimybės vėl prie jos prisiliest. Ir kai pagaliau susivoksim, kai labai godžiai ir viltingai dairysimės aplink jos ieškodami, kai sugebėsime į kišenes susigrūst didžiuosius mūsų priešus telefonus, tariamai didelius rūpesčius ir problemas, bus jau smarkiai po laiko. Vėlu. Ir švelniai saulėtą šeštadienio rytą ant stalo vėl stovės vienas kavos puodelis. Tik. Vienas. Ir tik vienam. Sau. Nes gyvenant dviese su vienatve antro puodelio nereikia. Vienatvė kavos negeria. Taip ir nešiosimės už kairio šonkaulių lanko daug niekam neatiduotos, bet labai visiems reikalingos meilės ir švelnumo. Ir tas perteklius skaudžiai spaus krūtinę, trukdys kvėpuot ir gyvent. Daugelis, beveik visi, nori to paties. Laimės dviese. Nori ir bijo. Bijo ir neigia, kad yra vieniši ir per menkai laimingi. Meluoja laimę sau ir kitiems žmonėms. Deklaruoja tai, ko neturi. Vaidina laimingųjų roles. Nes viešai prisipažinti, kad esi vienišas ir nelaimingas nemadinga, nepriimta, gėdinga. Ne geriau, o gal net ir gerokai blogiau tiems, kurie laimę imituoja gyvendami dviese, bet.. po vieną. Taip vienas iš kito pavagia paskutinę galimybę rytais būt pažadintam mylinčių rankų ir lūpų. Vaikai užauga, išeina gyventi savų gyvenimų. Draugai ir kiti kitokia meile mylimieji užsuka į mūsų gyvenimus svečiais ir viešniomis. Priartėja minutėms, valandoms, dienoms ir vėl nutolsta, nuskuba į savo gyvenimus. Ir mes vėl liekam vieni. Vieni dviese su savo prisijaukintomis vienatvėmis, neišjaustais jausmais, neišsakytais meilės prisipažinimais, neišglostytais kūnais, neišbučiuotom lūpom, tuščiais delnais ir maudžiančiom širdim. Ir su jau labai įprastu vienu kavos puodeliu saulėtame liepos ryte.