Vienas iš šimto (5 dalis)

Gedas gerai nesuprato, kodėl tą akimirką jam buvo linksma. Antrankiai veržė gerokai per stipriai ir jis jautė į nugarą nutaikytus mažiausiai du vamzdžius. Ir šitaip jautėsi ne vienas – šalia jo vedama Anastasija taip pat nesiliovė šypsotis, lyg pasaulis ūmai būtų tapęs ypač gražus.
Vienintelis Darius lenkė kojas, gaišino visus, verkė ir maldavo jį paleisti. Jis nieko blogo nepadarė. Nepažeidė jokių įstatymų, tad kodėl jis turėjo kažkur eiti surakintas? Ir jam reikėjo advokato. Juk jis turi teisę į advokatą, tiesa?
- Asile, mes tau ne policija! - galop neištvėrė jį lydintis karys. - Judėk į priekį, antraip sukišime į lavonmaišį!
Ana garsiai susijuokė neišlaikiusi. Gedas galėjo prisiekti, kad jos kikenimas tą akimirką skambėjo beveik isteriškai.
- O tau kas čia juokinga?! - stūgtelėjo tas pats karys.
- Ei, ramiau! - perspėjo savo kolegą kitas. - Tegu juokiasi, svarbu kad nežviegia per visą kvartalą...
- Aš jai tą juoką vėliau per šikną atgal sugrūsiu. Už tai, ką Červoncui iškrėtė... - išgirdo Gedas gerokai prislopintą urzgimą. Jis dirstelėjo į karį atidžiau. Pastarasis atrodė niaurus ir įsitempęs, nors nė vienas iš sugautųjų nesuteikė tam rimtesnės priežasties. Paminėtasis „Červoncas“ veikiausiai buvo vienas iš tų, kuriuos Jurga negailestingai sudorojo senamiestyje.
Taip pat Gedo dėmesį patraukė ant vyro peties pritvirtintas pailgas juodas cilindras, iš kurio kyšantis laidas vedė į kuprinę su galingu akumuliatoriumi. Ant cilindro šono buvo matyti mažas, raudonas radiacijos ženklas. Kitas toks, tik žalias, buvo išpieštas ant šalmo, ties dešiniąja ausimi. Ir ne jis vienas - visi kariai buvo apsiginklavę tokia pat įranga.
Kai visus tris belaisvius išstūmė pro paradines TV studijos duris, Gedas nejučia įkvėpė giliau – šalia vieno iš furgonų lūkuriavo komandos narys, kurį jis iki šiol regėjo tik vieną kartą ir tik iš toli.
Plikai skustas vyras buvo gerokai išstypęs į aukštį, jo apranga bei įranga gerokai skyrėsi nuo kitų. Visų pirma, jis neturėjo nė vieno rimtesnio ginklo, išskyrus pistoletą pašonėje. Ilgas, žemę beveik siekiantis paltas panašėjo į kunigo sutaną, padengtą juodomis, blizgiomis plokštelėmis, primenančiomis saulės elementus. Vyras mūvėjo juodas, laidais apraizgytas pirštines ir dešinioji nervingai trūkčiojo, nykščiui paliečiant kurį nors iš likusių pirštų galų. Ant krūtinės kabantis kompiuteris priminė storą šarvuotą plokštę. Gedas neabejojo, kad įrenginio korpusas išties buvo rimtai šarvuotas – kariuomenės berniukai savo žaisliukus visuomet užsakinėjo neperšaunamus. Vyro ausis dengė plačios ausinės, o akis – nepermatomi akiniai, už kurių stiklų nežymiai plieskė balsva šviesa. Tačiau labiausiai jį iš visų kitų išskyrė ant pečių sumontuotos dvi antenos judriomis galvutėmis. Vos tik jas išvydęs, Gedas kaipmat prisiminė Ievą ir ėmė nerimauti dėl jos. Jei nuojauta  neapgavo, kažkur visai šalia turėjo tūnoti mažiausiai tuzinas užkankintų šmėklų, pasiruošusių pildyti kiekvieną šio „kunigo“ komandą.

Šalia jo prunkštelėjo ir vėl ėmė kikenti Ana.
- Su tais ragais ant pečių jis panašus į briedį miške! - pareiškė mergina. Ir vos neišsitiesė ant žemės, kai ją nekantriai pastūmė tas pats niaurusis karys. - Ei, aš kalbu apie jo ragus, o ne apie tavo pimpalo dydį!
- Čiaupk žabtus ir judėk į priekį! - prakošė vyras.
- Ką tu man padarysi? Uždėsi dar dvi antrankių poras ir pretenduosi į Gineso rekordus?
Karys jau ketino stumtelėti merginą dar kartą ir gerokai stipriau, bet buvo sulaikytas rangu vyresnio kolegos.
- Eik, pasirūpink geriau anuo, - parodė į persigandusį Darių, kuris vilko kojas pačiame procesijos gale.
- Suknistai faina... Nuo išdurnėjusios mergos prie apsimyžusio bailio... - tūžmingai išmurmėjo karys, pasitaisydamas automatinio ginklo diržą.
„Kunigas“ grįžtelėjo į belaisvius, kai šie prisiartino pakankamai arti. Įdėmiai nužvelgė visus tris, tada apsidairė po TV studijos kiemą, ieškodamas nematomų palydovų. Neaptikęs nė vieno, jis parodė pirštu į Gedą:
- Šitas keliaus su manimi. Kitus du gabenkite atskirai, maksimali apsauga ir maksimalus budrumas. Pastebėsite menkiausią paranormalų reiškinį, raportuokite, - susakė prieštaravimų nepripažįstančiu balsu.
Sulig jo įsakymu, būrys ėmė skirstytis į laukiančius furgonus. Anastasija vos spėjo išleisti prislopintą riksmą, kai tvirtos rankos nutvėrė merginos sprandą ir audeklas užspaudė jos burną bei nosį. Po keleto sekundžių Anos kūnas bejėgiškai suglebo. Šalia jos susmuko ir Darius, prisvaigintas to paties chemikalo.
Gedas įsitempė visu kūnu, tikėdamasis sau kažko panašaus, tačiau „kunigas“ tik mostelėjo į furgono durų angą:
- Judėk pats, jei nenori to paties, - pratarė jam tingiu, beveik pašaipiu balsu.
Gedas paskutinį kartą dirstelėjo į merginą, kurią du kariai kėlė į furgoną, tada nežymiai trūktelėjo pečiais ir įlipo į jam skirtą. Panašu, jog kažkas nekantravo užduoti jam kelis klausimus dar nepasiekus pagrindinės kankinimų vietos. Jis neturėjo abejonių, jog galutinėje stotelėje malonu nebus ir kad bet koks maldavimas pasigailėti bus sutiktas kreiva šypsena. Valdžios bei karinės struktūros puikiai gebėjo ignoruoti savo piliečių teises, kai aplinkybės pareikalaudavo.
Jis klestelėjo į pačią pirmą kėdę ir vos susilaikė nežioptelėjęs iš siaubo – furgono viduje, be jo paties ir „kunigo“ dar egzistavo daugiau kaip tuzinas sustingusių šmėklų, užimančių du trečdalius transporto tūrio. Teoriškai, numirėliai būtų tilpę ir į daug mažesnę erdvę, tačiau kažkam matyt rūpėjo kariška tvarka. Kiekvienas negyvėlis turėjo savo atskirą sėdimą vietą. Jie visi nė nepažvelgė į Gedą, spoksodami tiesiai prieš save, sudėję rankas ant kelių. Atrodė lyg netekę bet kokio stimulo, tik paklaikę, besiblaškantys žvilgsniai išdavė, jog kažkas su šia kompanija yra labai blogai.
Daugiau kaip pusė jų buvo paprasti civiliai, kiti dar sugebėjo išlaikyti vieną ar kitą kariškos uniformos detalę, taip tik įrodydami, jog net kariuomenės šulams menkai rūpėjo jų pačių pavaldinių likimas, šiems iškeliavus anapilin. O kodėl turėtų rūpėti? Vos vienas iš šimto galėjo juos pamatyti savo akimis ir nors tokių žmonių teoriškai turėjo būti milijonai, dauguma jų pasilaikydavo panašius regėjimus sau.
„Kunigas“ įlipo į furgoną ir užvėrė duris. Bilstelėjo į korpusą kumščiu.
- Važiuojam! - pratarė į raciją.
Tada atsisuko į Gedą ir įsitaisė priešingoje kėdėje. Ištraukęs iš dėklo pistoletą patikrino saugiklį ir sudėjo rankas ant kelių, nukreipęs vamzdį vaikinui maždaug į pilvą.
- Įdomus buvo tavo pasirodymas toje studijoje, - nežymiai mostelėjo ginklo vamzdžiu į šalį. - Tai, ko penkios galingiausios pasaulio šalys pasigedo savo arsenaluose... Šie faktai dar nėra pasirodę jokioje medijoje, tai malonėk man pasakyti, iš kur tu viską žinai?
- Turiu negyvų draugų, - neketino smulkintis Gedas.
- Matyt daug jų turi, - plėšriai šyptelėjo plikis. Jo juodi akiniai šiek tiek erzino vaikiną – trukdė nuskaityti pašnekovo žvilgsnį. Jis nieko neatsakė į tokią pastabą.
- Taigi, tu žinai, kur jie panaudos visas branduolines galvutes. Į kurias šalis nutaikys ir panašiai? - lyg niekur nieko pasiteiravo plikis.
Gedas atsiduso.
- Aš jau atidaviau visas užuominas tiesioginiame eteryje. Rimtai, išmokite skaityti tarp eilučių, užuot ginklais mojavę! Negyviesiems nerūpi šalys ar miestai. Jie tenori atsikratyti tuo prakeiktu aukšto dažnio spinduliavimu. Visi puikiai išgirdo, kaip ryšio kompanijos atsisakė išjungti antenas bei palydovus. Tad kas jiems belieka?
- Taigi, tu žinai, kada ir iš kur bus paleistos raketos, - neatlyžo plikis.
- Tiek daug tikrai ne, - papurtė galvą Gedas. - Man buvo pranešta, jog iš vienos Rusijos karinės bazės buvo nuvaryta mobili raketų paleidimo sistema. Ir kad pradingo keli koviniai užtaisai, kurie turėjo būti seniausiai išardyti branduolinio „nusiginklavimo“ metu. Šaunus nusiginklavimas, vienok... - burbtelėjo sarkastiškai.
- Kas dar? - paragino plikis. Gedas įtarė, jog pokalbis buvo transliuojamas kažkam kitam. Jie naudojosi akimirka, kai jis kalbėjo pernelyg neraginamas. Smulkmenas bus galima išgauti kankinimų kameroje, vėliau.
Kažkur kelyje perspėjamai supypsėjo automobilis.
- Dar? Jūs turite aibę problemų, - trūktelėjo pečiais Gedas. - Ir jūs esate tikri idiotai. Bet čia vargu ar naujiena.
- Ir kodėl mes idiotai? - šiek tiek prigesino entuziazmą plikis.
- Dvi priežastys, kurios pirmiausiai šauna į galvą... Jūs paėmėte į nelaisvę tikrai daug negyvėlių ir jie laikomi tikrai pragariškoje būsenoje. Spėju, jie turi visą susikaupusios pagiežos kalną ir aš tikrai nenorėčiau likti vienoje patalpoje su jais, kai šešiasdešimtųjų Dominikos operacija pasikartos iš naujo.
Gedas dirstelėjo į negyvėlius plikiui už nugaros. Jis vis dar negalėjo matyti pašnekovo akių, tačiau nežymus galvos kryptelėjimas išdavė, jog mintis kareiviui nepasirodė maloni.
- Antroji priežastis? - pasiteiravo plikis šleikščiai mandagiu balsu.
- Jūs neatsižvelgėte, kiek daug slaptos informacijos patenka į negyvųjų rankas, - atsiduso Gedas. - Ir dar į tai, kad esate visiškai nepatikimi jų akyse. Normalu, kad bet kuris kitas regintysis žino daugiau nei jūs patys, ar bet kokia kita žiniasklaidos forma.
- Taigi, tu žinai, iš kur ir kada bus paleistos raketos, - konstatavo faktą plikis.
- Trečia priežastis būtų ta, kad jūs nemokate klausytis, kai su jumis kalba, - nurodė Gedas. - Aš gi ką  tik sakiau, kad nežinau.
- Aš tavim netikiu, - nežymiai papurtė galvą karys.
- Tuomet tai ketvirtoji jūsų problema. Ką jūs darysite? Kankinsite mane? - vaikinas kreivai šyptelėjo. - Praeitą kartą užteko pagrobimo, kad vienas iš mano „angelų sargų“ prarastų kantrybę. Šį kartą jus šiek tiek apsaugo ta keista įranga, kurią visi nešiojate. Tačiau įsivaizduokime tokį scenarijų – įvyksta branduolinis sprogimas. Elektromagnetinis smūgis sudegina visą elektroniką, visas jūsų apsaugas. Ką jūs darysite? Šaudysite numirėlius kulkomis? Gal klaupsitės ant kelių ir maldausite pasigailėjimo?
Kietai suspaustos pašnekovo lūpos išdavė, kad bent maža dalis to, ką Gedas pasakė, tikslą pasiekė. Plikis ėmė abejoti savo „pavaldiniais“, susodintais už nugaros. Jo pamąstymus pertraukė kur kas agresyvesnis automobilių pypsėjimas, tačiau karys į juos nereagavo – tam buvo kitos dvi komandos.
- O ką tu pats darysi? - paklausė jis. - Negyvėliai tavęs nuo radiacijos neapsaugos.
Gedas nieko į tai neatsakė. Panašu, jog šie žmonės dar neperkando mįslės, kurią jis užminė TV studijoje. Dominikos operacija buvo garsi tuo, jog amerikiečiai sprogdino užtaisus ne atmosferoje, o gerokai virš jos. Tuo metu tai buvo fantastiškas šviesų šou. Elektromagnetinės pašvaistės buvo regimos nuo Havajų iki Naujosios Zelandijos, aptemo ištisi miestai, elektronika ėjo iš rikiuotės ir susvilo keli kosminiai palydovai. Negana to, aplink planetą nusidriekė radiacijos žiedas, kuris išliko velniškai aktyvus daugiau kaip penkerius metus. Būtent dėl to žemosios orbitos branduoliniai bandymai buvo uždrausti prezidento Kenedžio įsakymu. Niekam nereikėjo antro ar trečio tokio žiedo, kurie stabdytų kosmines programas.
Ir visos šios problemos kilo vos nuo kelių pusantros kilotonos branduolinių užtaisų. Dabartinių bombų galingumas siekė mažiausiai dvylika kilotonų ir tai tebuvo mailius branduolinių valstybių arsenaluose. Negana to, įvairiose orbitose skriejo kelis šimtus kartų daugiau palydovų, nei varganais šešiasdešimtaisiais. Visa ta įranga, įskaičiuojant tarptautinę kosminę stotį, kainavo dešimtis trilijonų eurų.
Kai šmėklos ėmė koordinuoti savo veiksmus ir nugvelbė tuziną „nurašytų“ užtaisų, panika nekilo tik todėl, kad patiems kareiviams buvo sunku patikėti, jog taip įmanoma. Ką jie būtų pasakę žiniasklaidai? Kad arsenale ėmė vaidentis ir mirę protėviai išlėkė pro vartus pasivažinėti su mobiliomis raketų paleidimo sistemomis? Kad jie negali jų atgauti, nes aplink nugvelbtus bei velniai žino kur pradangintus sunkvežimius siaučia poltergeistai, kurie nereaguoja į kulkas?
Vienintelė išimtis buvo Šiaurės Korėja. Senukas Kimas net ir kankinamas nebūtų pripažinęs, kad kažkas iš jo pavogė kelias bombas ir „vieną kitą“ sunkvežimį. Jo arsenalai buvo neįveikiami – tikras saugumo pavyzdys visam likusiam pasauliui.
Galop, net jeigu informacija ir būtų nutekėjusi, ką žmonės galėjo padaryti? Nebent tik sukelti masinę paniką – paskutinį pasispardymą prieš „visišką užtemimą“. Radiacija čia nebuvo pats didžiausias baubas – žmonijos laukė mažiausiai penkeri metai ypač stipraus, elektroniką žudančio elektromagnetinio spinduliavimo, kuris ne tik išjungs visus ryšio palydovus, tačiau taip pat neleis iškelti naujų. Visos kosminės programos dešimtmečiams taps svajone. Be to, nuo šešiasdešimtųjų žmonija sugebėjo apkaišyti savo buitį gausybe jautrių prietaisų, kurių laukė toks pat galas.
Aiškinti visa tai kareiviui Gedas neturėjo nė menkiausio ūpo.
Neapsikentęs su tyla ir vėl pasikartojusiu įkyriu pypsėjimu iš gatvės, plikis siektelėjo savo racijos. Jei belaisvis neketino daugiau kalbėti, jo laukė ilgos valandos kankinimų kameroje. Nebebuvo tikslo toliau transliuoti bazei judviejų pokalbį.
Štai tada jis pastebėjo, jog racijos iškvietimo diodas žybsi it pašėlęs.
- Ekstrasensas vienas, klausau, - murmtelėjo jis.
- Leitenante, jūsų belaisvis tebeturi TV studijos mikrofoną! Judu transliuojate savo pokalbį į tiesioginį eterį! - išrėkė ryšininkas, galop gavęs progą įsiterpti.
Plikiui prireikė kelių sekundžių, kad perprastų tokių žodžių reikšmę. Jis dirstelėjo į Gedą ir ūmai čiupo šį už striukės, atversdamas atlapą. Nuo staigaus judesio mažas studijos mikrofonas išlėkė iš savo saugios nišos ir nuriedėjo furgono grindimis.
- Ot močkrušys... - sukando dantis plikis, grubiai stumdamas vaikiną atgal į kėdę. Žengė prie mikrofono ir sunkiu batu sutraiškė jį. Dėl viso pikto paspyrė smulkias nuolaužas į visas puses.
Gediminas vos sulaikė juoką. Jis nesitikėjo, kad mažyčio mikrofono signalas pasieks studiją iš tokio atstumo. Jam tai pasirodė it tikra ironijos viršūnė – penktosios kartos radijo signalai išties buvo skvarbūs, kaip reklama ir žadėjo. Ačiū ryšių kompanijoms – jų dėka masinė panika jau buvo garantuota.
Ūmai furgonas smarkiai krestelėjo, sužviegė į metalą besitrinantis metalas ir Gedas it paspirtas išlėkė iš kėdės, vos per plauką nenusisukdamas sprando į priešingos kėdės atlošą. Plikiui pasisekė dar mažiau. Pakilęs iš savo vietos, jis buvo išverstas iš kojų ir su velniška jėga pamėtėtas per visą transporto ilgį. Smūgis į galines duris išjungė jį akimirksniu.
Tik šmėklos išliko savo vietose, vis dar apdujusios ir nepastebinčios jas supančio pasaulio. Joms fizikos dėsniai negaliojo.

* * *

Gavusi savo narkotiko dozę, Anastasija nesugebėjo išlikti budri netgi nepaisant milžiniškos valios. Jos rūbuose slypinti Ramunė negalėjo nieko dėl to padaryti – kol kas. Visų pražiopsota, šmėkla  neketino rodytis, kol netoliese vaidenosi Gedo minėtas prakeiktas „kunigas“ - šito ji gerokai prisibijojo. Ir karių naudojama elektromagnetinio triukšmo įranga trukdė jai susikaupti. Norėjosi apleisti savo šeimininkę ir nešdintis kuo toliau, tačiau Ramunė bijojo, jog vėliau merginos taip lengvai nebesuras. Kol kas ji tegalėjo spaustis į kuo tankesnį kamuoliuką ir kęsti sukandusi įsivaizduojamus dantis.
Kai visos transporto priemonės pajudėjo link greitkelio, Ramunė pagaliau išdrįso žvilgtelėti akies krašteliu ir įvertinti situaciją. Jos šeimininkė sėdėjo pririšta saugos diržais, surakintomis rankomis. Su jais keliavo dar šeši. Du ypač budrūs, paruošę ginklus. Trys sėdėjo daugiau ar mažiau atsipalaidavę, vis užmesdami akį į belaisvę, nes daugiau nebuvo kur dairytis – transportas neturėjo langų. Paskutinis iš kompanijos knebinėjosi su nešiojamu kompiuteriu, klausydamasis kažką savo ausinėse bei neramiai dairydamasis į ekraną.
- Kokį velnią... - ūmai suburbėjo jis, mesdamas neramų žvilgsnį į karį šalia, - Gregorio belaisvis tebeturi sumautos studijos mikrofoną! Kaip jūs jį pražiopsojot, blet?
- Matyt paslėpęs buvo, tamsta? - sumurmėjo sutrikęs karys, akivaizdžiai žemesnis rangu.
- Mes tuoj išvažiuosime už miesto. Signalas nebeturėtų siekti, - pasiūlė mintį kitas karys, tačiau netgi jis abejojo tokia idėja. Vyresnysis seržantas apsuko savo kompiuterį, parodydamas savo žmonėms transliuojamą TV studijos programą. Pradingus trims svečiams, laidos vedėjas iš pradžių atrodė sutrikęs ir pasimetęs, tačiau dabar įdėmiai klausėsi kažko, drauge su kitais laidos svečiais. Jie atrodė labai išsigandę.
- Spėk dar kartą. Gregoris klausinėja belaisvį apie nušvilptas branduolines bombas ir visa tai transliuojama tiesiogiai! Ir aš negaliu perspėti leitenanto, nes jis laiko užėmęs visą ryšio kanalą, kad jį kur močkrušiai per kitą galą iškruštų!.. Ei, žalty, padaužyk mūsų vairuotojui! Tegu pasignalizuoja jam, ar ką...
Žalčiu pašauktas karys pastukseno į nuleidžiamą pertvarą. Vairuotojo padėjėjas netrukus sureagavo ir atvėrė ją iš savo pusės. Išklausęs pageidavimus, vairuotojas ėmė signalizuoti priešais važiuojančiam transportui.
- Nemanau, kad jie supranta... - netrukus atkeliavo pastaba.
- Po galais, atlaisvink tą supistą ryšio kanalą! - dūko vyresnysis seržantas, maigydamas savo raciją. - Palauk... ar jų vairuotojas irgi turi radijo įrangą?
- Turi, bet visi dabar nustatę savo dažnius į tą patį, - atsiliepė vairuotojo padėjėjas.
- Tai skambink jam į mobilų! Prisipirko kažkokių amerikietiškų sukruštų radijo aparatų, kur net įsiterpti negali prireikus! Ot inovacijos, matvaju koniom!
- Kas nors žinot jų numerį? Bent vieną? - pasiteiravo karys.
Netrukus jie suprato dar vieną mobiliosios eros dilemą. Telefonas buvo daugmaž bevertis, jei neturėjai kam skambinti. Ir šiais laikais niekas nebeprisimindavo netgi artimiausių draugų numerių, kai egzistavo tą darančios programos. Pametę savo telefonus, devyni iš dešimties nebūtų sugebėję draugo paskolintuoju prisiskambinti netgi savo motinoms.
- Mes rimtai turėsime kažką su tuo daryti, kai sugrįšime į bazę, - suurzgė seržantas. - Tegu mūsų šafioras nenustoja signalizavęs! Gal atsipeikės ir...
Jis nutilo išvydęs, kaip studijoje be sąmonės susmuko religinis lyderis, išgirdęs gerokai per daug. Egzorcistas irgi atrodė nesveikai išbalęs. Tik profesorius ir laidos vedėjas tebesilaikė. Pastarasis net nebekreipė dėmesio į kameras ir scenarijų, ieškodamas kompiuteryje informacijos apie Dominikos operaciją šešiasdešimtaisiais. Vyresnysis seržantas giliai atsiduso. Tai, ko šešios galingiausios pasaulio valstybės neketino skelbti plačiai visuomenei, nutekėjo ten, kur netgi nebuvo nė vienos branduolinės bombos. Žinoma, jie vis dar galėjo suvaldyti paniką paskelbę, jog Gedas yra daugiau ar mažiau lunatikas ir jo žodžiai verti tiek pat, kiek ir premjero dukterėčios... Antra vertus, dažyta gotė jau rinko platų gerbėjų ratą ir dar platesnę palaikymo armiją. Ir ji vėl sugebėjo išsmukti į savo feisbuko profilį iš nenustatyto telefono, pakurstyti dar didesnės ugnelės. Visa tai piršo neramią mintį – jei gauja biurokratų nesugeba suvaldyti namie užrakintos paauglės, kokius šansus turėjo kariuomenė su šiais trimis reginčiaisiais?
Jis pažvelgė į kėdėje miegančią blondinę, svarstydamas šios pavojingumo lygį. Ji buvo reginčioji. Tai reiškia, turėjo kažką savo arsenale. Kažkokią menką šmėklą, kuri tikriausiai sugebėjo stumdyti puodelius, pagalvojo jis sarkastiškai.
Vyresniajam seržantui to nežinant, Ramunė taip pat stebėjo jį. Šmėkla jau buvo įvertinusi sujudimą furgone – karių dėmesys buvo išblaškytas naujos problemos ir to, kas vyko TV studijoje. Jie dabar galvojo ne apie belaisvę. Jei ir egzistavo toks momentas, kai ji galėjo pagelbėti savo šeimininkei, tai buvo dabar.
Ramunė neturėjo tokių agresyvių galių kaip Jurga. Tiesą sakant, būdama metafizinės būsenos, ji netgi nesugebėjo pajudinti plunksnos. Dvasios sugebėjimai pasireikšdavo tik tada, kai ji užimdavo savo šeimininkės kūną. Aleksas tai vadino apsėdimu. Pasak jo, toks reiškinys turėjo būti įmanomas tik demonams ir Ramunė neketino su juo ginčytis. Tiesą sakant, ji neketino ginčytis dar ir dėl to, kad apsėdusi Anastasiją pirmą kartą, ji pajuto sugrįžtantį dešimtmečius uždelstą seksualinį potraukį priešingai lyčiai. Aleksas jai krito į akį ir tai nereiškė nieko gero - kaip ji galėjo patenkinti visus tuos fizinius geidulius, tuo pačiu neišvarydama iš proto savo šeimininkės? Tad Ramunė dažniausiai vengdavo apsėdimo ir laikydavosi metafizinio pasaulio, kur geidulių tebuvo vienas – iškeliauti kažkur ten, anapus.
Bent jau toks buvo prieš septyniolika metų...
Apsėdusi savo šeimininkę, be kūniškų geidulių Ramunė dargi pajusdavo „atsirakinančius“ sugebėjimus, kurių ji negalėjo naudoti būdama dvasia. Visi tie triukai tik sustiprino Alekso įtarimą, jog moters kilmė išties gali būti unikali. Bėda buvo ta, jog pati Ramunė neprisiminė savo mirties aplinkybių ir negalėjo niekuo padėti.
Jau apsisprendusi skverbtis į savo šeimininkės kūną, ji uždelsė, ūmai pajutusi svetimą egzistenciją šalia. Tai buvo Ieva, turėjusi saugoti Gediminą. Dvasia jau buvo įsikrausčiusi į Anastasijos rūbus.
- Kodėl tu ne su savo šeimininku? - pasiteiravo Ramunė.
- Aš nekelsiu kojos į tą furgoną, kol šėtonas jo draugijoje kvėpuos, mirksės ar judins bent pirštą! - urgztelėjo Ieva. - Ten spinduliavimas absoliučiai nepakeliamas, Ramune. Palyginus su šia vieta, ten netgi neįmanoma logiškai mąstyti. Tad štai aš čia, tavo paslaugoms.
- Gerai, - sutiko dvasia. - Aš kaip tik ruošiuosi šį bei tą nuveikti. Ar gali padaryti ką nors tų žmonių įrangai?
- Mm... Manau, galiu šį bei tą nuveikti su akumuliatoriais... - pasvarstė Ieva. Jos paliesti telefonų akumuliatoriai paprastai nugaišdavo nesispyriodami. Karių nešiojami buvo gerokai didesni, tačiau ar tikrai yra skirtumas?
- Manau, mudvi sutarsime, - nusišypsojo Ramunė.
- Ekstrasensas vienas, klausau! - ūmai sudžeržgė atgijusi racija.
- Na pagaliau, jis susiprotėjo! - ūmai sududeno vyresnysis seržantas, siekdamas savo įrangos. - Leitenante, jūsų belaisvis tebeturi TV studijos mikrofoną! Judu transliuojate savo pokalbį į tiesioginį eterį!
Tyla.
- Leitenante? - burbtelėjo vyresnysis seržantas. Jis pamaigė savo racijos mygtuką. Deja, įrangos baterija jau buvo negyva, tinkanti tik pakrovėjo draugijai. Nė vienas iš karių neatkreipė dėmesio, jog jų nešiojami spinduliuotuvai nebeveikė – baterijos ir akumuliatoriai turėjo nepamainomą įprotį gaišti mirtinoje tyloje.
Atkreipę dėmesį į suirzusį vyresnįjį seržantą, nė vienas nepastebėjo, kaip Anastasija plačiai atmerkė akis ir pakėlė galvą. Ramunei narkozė nebuvo problema. Ir ji dabar galėjo pagelbėti savo šeimininkei – net jeigu ši vėliau skųsis peršinčia gerkle.
Pravėrusi burną, blondinė užklykė per visą furgoną. Tik vienas karys, sėdėjęs nuošalėje, išvengė pilno efekto, tačiau netgi jis pasijuto it trinktelėtas iš visų jėgų per abi ausis. Tiems, kas buvo tiesioginiame garso slėgio kelyje, taip gerai nepasisekė. Netgi Ieva sustingo apstulbusi, nesitikėjusi kažko panašaus. Normali moteris tebūtų išklykusi maksimum devyniasdešimt decibelų, tačiau Ana – Ramunė demonstravo beveik keturis kartus stipresnę gerklę. Negana to, garso dažnis pavojingai kilo. Pirmosios dvi aukos krito nuo kontuzijos sukelto šoko, tuo tarpu likusieji aptiko, jog jie sugeba verkti kruvinomis ašaromis – tiesiogine prasme. Kai nuo vibracijų ėmė skilinėti mažiausiai atsparūs paviršiai, Ramunė pagaliau liovėsi. Krestelėjusi galvą, ji atsisegė saugos diržą, pagriebė numestą pistoletą ir nukreipė vamzdį į tebekrutantį karį. Dingtelėjo mintis išsirengti ir pagaliau patenkinti tuos nelemtus sugrįžtančius seksualinius geidulius. Vaikinas netgi buvo šiek tiek simpatiškas, nepaisant iš ausų  bei nosies tekančio kraujo.  Atsidususi, ji nusprendė atidėti seksą geresniems laikams. Galų gale, jos šeimininkė išreiškė palankumą tam Gedui, tai tikriausiai bus ne viena proga.
Trinktelėjo šūvis, karys sukniubo it maišas.
Dabar tereikėjo kažkaip sustabdyti transportą. Ir pagelbėti tam Gediminui, jei tik tai iš viso įmanoma. Sustabdyti, pagelbėti... šie du planai nelabai derinosi tarpusavyje – vaikinas buvo kitoje transporto priemonėje.
- Umm... mums reikėtų kažkaip pasiekti Gedą ir kartu išvengti to šėtono... - krapštė Ieva metafizinę galvą, dairydamasi į užklyktus žmones.
- Tavo laimei, šis kūnas sugeba kūrybiškai mąstyti, - plačiai nusišypsojo Ana – Ramunė. Ji paėmė vieno iš karių kuprinę ir ėmė mesti iš jos lauk visus kietus daiktus. Skubiai iškrausčiusi dar porą kuprinių, ji sugrūdo vieną į kitą, padarydama savotišką pagalvę. Tada atsisėdo ir prisisegė saugos diržą. Atlenkė atlošą atgal. Savadarbę pagalvę įtaisė tarp galvos ir furgono sienos, lyg nusprendusi pamiegoti.
- Ką tu darai? - nesuprato Ieva.
- Amortizacija mano šeimininkei, - burbtelėjo Ramunė.
Tada apleido Anos kūną ir nėrė kiaurai pertvarą į vairuotojo kabiną.
Vairuotojas vis dar stengėsi išlaikyti furgoną kelyje, netgi nepaisant dalinės kontuzijos. Jo padėjėjas ketino prisišaukti pagalbą racijos pagalba, tačiau šios mikroschema buvo susvilusi. Jis taip pat buvo gerokai apkvaitęs ir neatkreipė dėmesio, kai vairuotojas ūmai įsitempė, lyg stengdamasis atlaikyti kažkokį raumens spazmą. Tada atsipalaidavo. Vyro ranka siektelėjo juosmens, kur buvo jo ginklas. Atsegęs dėklą, jis ištraukė pistoletą, nykščiu spragtelėjo saugiklį ir nukreipė vamzdį į padėjėjo galvą. Trinktelėjo šūvis, stiklas kitapus galvos nusidažė purvinai raudonomis dėmėmis. Numetusi ginklą, Ramunė numygo akceleratorių iki dugno ir nusitaikė į priešais važiuojantį furgoną.
Šio vairuotojas tikriausiai pastebėjo veidrodėlyje keistus manevrus, nes paskutinę akimirką pamėgino padidinti greitį, tačiau tai visai nepagelbėjo. Užuot įsirėžęs į galą, taranuojantis furgonas smogė į kampą ir pamėtėjo transportą skersai greitkelio. Net pati Ramunė nuo smūgio trumpam prarado orientaciją.
- Tu jį ten nužudysi! Ne taip stipriai! - riktelėjo supanikavusi Ieva, atsiradusi šalia jos.
- Būk tokia maloni, eik ir patikrink! - urgztelėjo Ramunė vyrišku balsu. - Aš nežinau, ar man taranuoti juos dar kartą, ar imtis kitų veiksmų... ar dar ką nors!
- Velnias... Gerai, tuoj!
Taranuotas furgonas pagaliau sugrįžo į savo eismo juostą, tačiau ėmė mažinti greitį. Tikriausiai vairuotojas ketino visai sustoti, kad pasiteirautų, kokio šėtono. Ramunė skubiai apsvarstė variantus. Jai pačiai iš paskos sekė trečias karių pilnas furgonas, kurie greičiausiai matė visą incidentą. Jei pirmasis automobilis sustos ir ji pati sustabdys saviškį, trečiasis tikrai nepatrauks savais keliais. Konfliktas bus garantuotas, nebent...
Ji stipriau sugniaužė vairą ir kreivai šyptelėjo. Gal ir gerai, kad šios gyvųjų smegenys turėjo sugebėjimą kūrybiškai mąstyti. Porąsyk giliau įkvėpusi, ji apleido kūną ir nėrė ieškoti naujos aukos.
Vairuotojas kelias sekundes sėdėjo tiesus it styga, vis dar stengdamasis susigaudyti, kas čia įvyko. Jam atrodė, jog vos prieš kelias akimirkas jis buvo praradęs sąmonę. Už vairo! Jis skubiai apsidairė po kelią ir žioptelėjo išvydęs sumaitotą priešais važiuojančio transporto kampą. Automobilis ketino stabdyti ir rodė posūkį. Tai reiškė, jog ir jam reikėjo skubiai stabdyti.
- Kas čia vyksta, Bronka? - kreipėsi jis į savo padėjėją. - Ar čia mes taip trinktelėjom po to klyksmo?!
Jam teatsakė mirtina tyla. Iš skylės Bronkos galvoje sunkėsi kraujas. Ant lavono kelių gulėjo pažįstamas pistoletas. Vairuotojas skubiai čiuptelėjo dėklą prie savo diržo, tačiau ten jo laukė vimdanti tuštuma.

* * *

Kol pirmasis furgonas suko į kelkraštį ir antrasis klusniai sekė jam iš paskos, Ramunė it pikta dvasia šastelėjo prie nepaliesto trečiojo, ketinusio pamėgdžioti pirmus du. Jos laukė nemalonus siurprizas – vairuotojas buvo moteriškos lyties. Dėl nepaaiškinamos priežasties jai buvo kur kas sunkiau užimti moteriškus kūnus, nei vyriškus. Anastasija buvo išimtis, nes mergina suteikė Ramunei leidimą. Žinoma, tik po vidurnakčio, kai šeimininkė kietai miegojo ir nenorėjo būti trukdoma. Tuo metu Ramunė galėjo pasinaudoti jos kūnu ir naršyti internete. Ar išsimaudyti karštoje vonioje, kad Anai nebereikėtų iš ryto. Vienintelis draudimas – nesirodyti kitų namiškių akyse, kad nekiltų kokie nors nesusipratimai.
Antra vertus, ši vairuotoja taip pat turėjo bendrininką šalia, kuris buvo vyras. Apsidžiaugusi Ramunė šastelėjo prie naujos savo aukos, ketindama įsiskverbti.
- Ei, saugokis! - ūmai riktelėjo moteris, dešine ranka stipriai stumtelėdama kolegą. Šis vos netrinktelėjo galvos į stiklą. Ramunė stabtelėjo akimirką, nustebinta tiek balso, tiek reakcijos. Dirstelėjusi į moterį, ji sutiko šios žvilgsnį. Vairuotoja buvo reginčioji!
- Kas tau yra?! - nesuprato tokio elgesio vyras.
- Į tave taikosi šmėkla!
- Tu juokauji? Nejuokauk apie tuos dalykus, pati žinai, kad niekam nepatinka!..
Nelaukdama tęsinio, apsisprendusi Ramunė metė moteriai piktą žvilgsnį ir įsikibo savo naujos aukos. Vyras kaipmat užsičiaupė, įtempdamas sprandą ir pečius. Patyrusios dvasios gniaužtuose jis beveik neturėjo šansų.
- Ot šūds!.. - moteris numynė stabdį, nekreipdama dėmesio į keleivių gerovę. Žinoma, ji gabeno porą vyresniųjų seržantų, bet net ir tie pamiršta discipliną, kai kalbos pakrypsta apie šmėklas. Jos kolega tebuvo įsitempęs vos akimirką. Kai vyras sužiuro į ją atsipalaidavęs, nebuvo sunku jo žvilgsnyje išskaityti tą patį pyktį, kurį jai rodė šmėkla.
Ramunė siektelėjo pistoleto dėklo pašonėje. Kaipmat perpratusi jos užmačias, vairuotoja čiupo saviškį ir abi nusitaikė viena į kitą tuo pat metu. Pirštai tuščiai numygo nuleistukus. Saugikliai...
Vos tik Ramunei šmėstelėjo mintis apie nelemtus saugiklius, moters kita ranka nutvėrė jos pistoleto vamzdį ir pasuko į šalį. Kurtinantis šūvis sutrupino prietaisų skydelį. Kitas toks pat garsus šūvis nudegino ausį ir Ramunė sušnypštė iš skausmo. Jos pranašumas dabar buvo tik didesnė vyriško kūno jėga, tačiau netrukus ji suprato, jog karines uniformas vilkinčius žmones nederėtų šitaip vertinti. Vairuotoja savo valandas sporto salėje praleisdavo naudingai. Gal netgi naudingiau nei kiti, ketindama kompensuoti akivaizdų skirtumą. Taigi, kai abu žmonės vairuotojo kabinoje susigrūmė, besistengdami įremti ginklų vamzdžius į vienas kito galvą, Ramunė nepasijuto kuo nors pranašesnė. Galbūt tik tuo, jog ji visiškai nebijojo mirties.
Netrukus paaiškėjo, jog minėtos mirties baimės trūkumas jai netgi trukdė. Reaguodamas į mirtiną situaciją, jos priešininkės kūnas gamino adrenaliną. Ramunei beliko tenkintis šiek tiek didesniu nei įprastai įniršiu. Ir intelektu.
- Tu juk nemanai, jog nugalėsi mane šiuo daiktu? - metė skubų žvilgsnį į pistoleto vamzdį, kuris pamažu visgi krypo į jos galvą. - Jums nederėjo liesti mano šeimininkės. Oi nederėjo...
- Ko tau reikia? - iššnypštė moteris, išsikovojusi šiek tiek pranašesnę poziciją.
- Man tikriausiai nevertėtų tikėtis, jog paleisite merginą ir vaikiną gražiai paprašyti?
- Mes turime įsakymus...
Ramunė paspaudė stipriau, beveik nutaikydama savo ginklą į moters kaklą.
- Tikrai? Net ir savo gyvybių kaina?
- Tai ne... ne nuo manęs priklauso!.. - ši kaipmat išlygino jėgų pranašumą, bet dar šiek tiek trūko.
- Nuo ko tada?
- Gregoris... leitenantas Gregoris čia ir dabar vadovauja!
Abi ūmai išgirdo atitraukiamų furgono durų garsą. Kažkas išlipo. Ir artinosi prie vairuotojo durų. Ramunės riešas ūmai atsipalaidavo ir jos ginklas, net ir prilaikomas abiejų rankomis, nukrypo nuo vairuotojos kaklo į langą. Trinktelėjo šūvis, kitapus pramušto stiklo riktelėjo pašauta auka.
- Pasakysiu tiesiai šviesiai. Man nusispjaut, kas vadovauja ir kiek iš jūsų liks gyvų, kai aš užbaigsiu su jumis, - sumurmėjo Ramunė, stengdamasi atsikovoti prarastus centimetrus. - Tu turi vieną šansą. Paleisk savo ginklą, paleisk mane, išlipk iš automobilio ir keliauk. Keliauk neatsisukdama, kad ir ką  beišgirstum. Tai tavo vienintelė proga pagyventi ilgiau. Kaip tau tai?
- Jie mane nutemps į tribunolą...
- Man mažai rūpi kažkokie gyvųjų žodžiai iš T raidės, sesuže, - kreiva šypsena vyro veide neatitiko Ramunės natūralios grimasos, tačiau tikslą pasiekė. - Spręsk čia ir dabar. Girdi? Jie išgirdo šūvius ir jau sujudo. Viena iš mūsų tuoj mirs ir tik vienai iš mūsų į tai nusispjaut.
Moteris jau ketino sutikti. Ramunė matė tai iš jos akių, tačiau paskutinę akimirką viską pakeitė vienas prisimintas veidas.
- Mano vyras... jis keliavo viduriniame furgone, - vairuotoja pažvelgė į Ramunę su baime. - Ar jis liko gyvas?
Nustebinta klausimo šmėkla jau ketino tikslintis, kuris ten iš jų buvo moters vyras, tačiau tuojau pat prisiminė, jog nėra tikslo. Ten gyvi liko tik du žmonės. Anastasija buvo viena iš jų.
- Ar tavo vyras vairavo transportą?
- Jis atsakingas už ryšius... Vyresnysis seržantas.
Moteris giliau įkvėpė, išvydusi keistą atšalimą užvaldyto kario akyse. Ji suprato dar Ramunei nepatvirtinus balsu:
- Atleisk, bet visi ten negyvi, išskyrus vairuotoją.
Tai buvo blogas atsakymas, Ramunė tai žinojo. Bet ji per ilgai išbuvo mirusi ir tiesos sakymas buvo tapęs jos dalimi. Vos tik patvirtinusi, ji pajuto, kaip jos gniaužtus nugali įniršusios moters įtempti raumenys. Svetimo ginklo vamzdis palietė jos skruostą po ausimi ir akimirką prieš nugriaudint šūviui ji dar suspėjo išgirsti su nevaldomu įniršiu ištartą „keliauk pragaran“.
Tai buvo visiškai nenaudingai iššvaistytas kūnas. Visiškai ne pagal planą.
Nustūmusi negyvą karį šalin, moteris ryžtingai pravėrė duris ir iššoko į naktį. Ant žemės voliojosi ką tik mirusio pašauto karininko lavonas, tačiau ji net nepažvelgė į šį.  Viduriniame furgone gulėjo jos negyvas vyras. Taip pat ten turėjo būti belaisvė, kurios šmėkla stengėsi pribaigti kiekvieną jos kolegą. Moteris troško jos mirties. Tai prieštaravo bet kokiems įsakymams, tačiau jai dabar buvo nusispjaut. Jai pačiai vargiai berūpėjo kažkokie žodžiai iš T raidės.
Prie vidurinio furgono durų, patamsyje, ją pasitiko kitas karys, su ginklu rankoje. Jis atrodė lyg ką tik išsivėmęs ir nervingai braukė atgalia ranka burną.
- Belaisvė. Ji vis dar viduje? - griežtai paklausė moteris.
- Ką? - sureagavo žmogus. - Nežinau, aš... aš ką tik nušoviau savo kolegą...
- Ji nužudė mano vyrą. Pasitrauk.
- Ką tu darai? - silpnai pasipriešino karys. - Ei, palauk, tu negali...
Driokstelėjo šūvis. Nakties tamsą perskrodė riksmas. Po kario kojomis barkštelėjo išmestas pistoletas, į kurio juodą metalą kaipmat sukapsėjo šviežias kraujas.
Nebekreipdama dėmesio į sužeistą karį, moteris sugriebė furgono durų rankeną ir patraukė.
- O aš jau maniau, tu būsi visiškai nenaudinga, - sausai pastebėjo Ramunė, užstojusi jai kelią į vidų. Žinoma, gyvoji negalėjo išgirsti numirėlės žodžių, tačiau šios pavidalas privertė uždelsti sekundę. To užteko. Ramunė puolė, nusiteikusi žūtbūt užimti šį kūną, kad ir kaip smarkiai reikėtų dėl to kovoti.
Ji nedaug tesuklydo – moteris priešinosi įnirtingai, net ir neturėdama daug patirties panašioje dvikovoje. Jos dvasia tiesiog neketino ramiai pasitraukti į kamputį ir užleisti savo buveinės, žūtbūt įsikibusi visų įmanomų juslių. Ramunė žinojo, jog vieną kartą pralaimėjus, kito bandymo metu jai bus tik sunkiau, tad nepasidavė ir ji. Šios neregimos grumtynės jai suteikė vos vieną privalumą prieš visus likusius trūkumus – auka negalėjo imtis jokių kitų veiksmų, kol grūmėsi dėl savo kūno. Taip pat ir reaguoti į atskubančius kareivius, kuriuos tie keli šūviai kaip reikiant išjudino. Visi jie artinosi paruošę ginklus ir nusiteikę šaudyti.
- Koks gaidys čia vyksta, blet?! Raportuokite! - pareikalavo vienas iš kompanijos – tas pats, kuris dar prieš išvažiuojant buvo nusiteikęs atkeršyti Gedui už senamiestyje nužudytą kolegą.
Ant žemės parkritęs pašautas karys laikėsi kruvino šono ir mykė iš skausmo. Jam nerūpėjo raportai – jis tenorėjo, kad skausmas liautųsi, kad kažkas iškviestų greitąją pagalbą.
Furgono tarpduryje sustingusi moteris nė neatsisuko į klausiantįjį. Atrodė, jog ji sustingo iš šoko vos pamačiusi vaizdą viduje.
- Jūs abu, - mostelėjo pavaldiniams seržantas, - prie pirmojo furgono! Suraskite leitenantą! Jei belaisvis ką nors darys, peršaukite jam rankas ir kojas!
Kariams pranykus naktyje, jis žengė arčiau moters, ketindamas pats pažiūrėti, kas ten tokio privertė ją šitaip sustingti.
Jei būtų turėjusi viltį, Ramunė tikriausiai ją būtų praradusi – jos pasirinkta auka niekaip neketino pasiduoti. Sąmonės krašteliu ji stebėjo prisiartinusius žmones. Akimirką netgi dingtelėjo mintis  pasirinkti lengvesnę auką. Tai buvo lošimas. Ji neturėjo supratimo, ką nuspręs moteris, vos atgavusi judėjimo laisvę. Perspės visus likusius, ar nuskubės žudyti Anastasijos? Jos šeimininkė tebemiegojo kėdėje, vos už kelių žingsnių.
Ramunė pajuto svetimą prisilietimą kartu su kūno šeimininke.
- Ei, tau viskas gerai? - paklausė vyriškas balsas.
Tas vienas prisilietimas pagelbėjo – Ramunė liovėsi kovojusi už visą kūną ir sutelkė valią į tam tikras jo dalis bei už jas atsakingą smegenų sritį.
Moteris atgijo. Pistoletą tebegniaužianti dešinė ranka krustelėjo, pakreipdama ginklą į kario kojas.
- Seržante, bėk! - užriko ji, tuo pat metu nuspausdama nuleistuką. Du šūviai išmušė asfaltą, per plauką nuo seržanto batų. Šis šastelėjo į šalį, nukreipdamas savo ginklą į moterį.
- Kokio šūdo tu...
- Nesiartinkite! Tai šmėkla! Ji valdo mano... aa-ach!
Dešinė moters ranka pakilo ir smogė pistoleto vamzdžiu jai į veidą. Dar ir dar kartą, kol iš nosies pasipylė kraujas. Kiekvienas, regėjęs tokį savęs žalojimo aktą, sustingo pakraupę. Ramunei buvo nusispjaut – ji kol kas nekontroliavo skausmo centro ir nieko nejuto. Tačiau kuo puikiausiai pajuto, kaip moters nepalaužiama valia ėmė silpti. Sutelkusi visą savo esybę, ji pagaliau užvaldė šį prakeiktą kūną. Skausmo centras jai kaipmat atsakė siaubingai nemaloniais signalais. Grubiai įstūmusi senąją šeimininkę į tą nervų grandinės dalį, ji lengviau atsiduso. Prakeiktoji galėjo turėtis savo skausmo centrą ir dvėsti jame.
- Ot kalė... - sumurmėjo ji kruvinomis lūpomis.
Dirstelėjusi akies krašteliu, ji išvydo savo priešus, besitaikančius į ją šaunamaisiais ginklais.
- Man viskas gerai, - pasakė ji. - Šmėkla stengėsi užimti mano kūną, aš... aš atsilaikiau. Mūsų belaisvė turėjo savo angelą sargą...
- Mesk ginklą, - išgirdo komandą. Seržantas vis dar neketino nuleisti savojo, įtariai sekdamas kiekvieną jos judesį. Ramunė atpalaidavo pirštus ir leido pistoletui nukristi. Tiesiai prieš ją, furgono viduje, gulėjo negyvas karys kruvinomis ausimis bei akimis. Jo rankos tebegniaužė devinto kalibro USP modelį. Šiek tiek pasistengusi, ji galėjo pasiekti jį...
- Ar tu jį pašovei? - kryptelėjo galvą į sužeistą karį seržantas.
- Ne!.. Tai yra, aš į jį šoviau, kai mano kūną valdė! - blefavo Ramunė. - Bet dabar man viskas gerai! Prisiekiu!
- Kokia mano pavardė ir laipsnis? - pareikalavo karys.
Velniava, šito ji nesitikėjo. Girdėjo, kaip moteris pašaukė jį seržantu, tačiau tai buvo viskas. Šios smegenys galbūt ir talpino reikalingą informaciją, tačiau ji nebuvo tikroji jų savininkė. Atkasti reikalingą info būtų trukę panašiai tiek pat laiko, kiek knygos paieška pagal abėcėlę milžiniškoje bibliotekoje. Atsakymą ji surastų, tačiau kada?
- Rankas į šalis, lėtai! - sureagavo į tylą seržantas. - Paspirk pistoletą į šalį!
- Seržante, jūs jau pralaimėjote, - šyptelėjo ji neišlaikiusi, vykdydama įsakymą. - Auštant branduolinės bombos bus iškeltos virš atmosferos šešiose skirtingose pasaulio vietose. Visi ryšių palydovai nustos transliavę ir trukdę mums. Visa antžeminė elektronika tą akimirką mirs – taip pat ir ta, kuri turėtų jus apsaugoti nuo mūsų. Ką jūs ketinate nuveikti iki to laiko? Įsiutinti kuo daugiau iš mūsų?
Tyla. Karys nervingai tebesitaikė, nesugalvodamas atsakymo. Jo pavaldiniai susižvalgė, nuleisdami savo ginklus šiek tiek žemiau.
- Tai juokinga... - sumurmėjo Ramunė, nuleisdama rankas. Ji apsisuko ir atsisėdo ant furgono grindų, tarp pravirų durų, su kreiva šypsena veide – Vis dar norite mane nušauti?
Vyrai pagaliau pradėjo suprasti. Jie negalėjo pribaigti būtybės, kuri su jais bendravo. Jie tegalėjo nužudyti vieno iš savų kūną, kurį būtybė laikinai pasiskolino.
- Matau, šiek tiek nušvito, - linktelėjo Ramunė. - Jei šis kūnas mirs, eilė ateis kažkuriam iš jūsų. Ir taip toliau, kol neliks nė vieno gyvo. Jei manote, kad tie daikčiukai ant jūsų pečių kiek nors apsaugos –  sėkmės betikrinant.
- Ko tu nori? - prakošė seržantas.
- Aš? - kilstelėjo ji antakį. - Rimtai? Jūs manęs to klausiate? Seržante, čia man reikėtų klausti – ko JUMS taip smarkiai prireikė iš mano šeimininkės ir jos draugo, jog nusprendėte abu grobti? Aš tenoriu vieno – kad visa jūsų pederastų kompanija suliptumėte į tą furgoną ir važiuotumėte iš čia, - ji parodė į trečią, vis dar sveiką transporto priemonę.
- Mes turime įsakymus, - burbtelėjo seržantas.
- Jūs turite laiko, kol mano šeimininkė pabus iš miego. Tada mano pasiūlymas važiuoti velniop nustos galiojęs, - atsikirto ji, - ir aš pradėsiu jus žudyti po vieną. Nesuklyskite – šioje vietoje tėra viena gyvybė, kurią man rūpi apsaugoti. Visi kiti man nėra svarbūs.
Seržantas pusiau nuleido ginklą. Kad ir kaip jam nesinorėjo pripažinti, apsėstos moters žodžiai nepanašėjo į melą. Ji nebijojo mirties. Ir jei šią naktį fejerverkai išties įsižiebs, jis ketino tuo metu atsidurti kur nors toliau nuo leitenanto Gregorio ir jo numirėlių kompanijos...
Nakties tylą perskrodė keturi skubūs šūviai, atsklidę nuo pirmojo furgono. Tiek Ramunė, tiek kariai neramiai krūptelėjo. Moteris dirstelėjo į tą pusę, lyg ketindama kiaurai peržvelgti nakties tamsą. Ar ji per ilgai uždelsė ir nesugebėjo apginti vieno iš dviejų? Antra vertus, Gedas buvo Ievos problema. Ji negalėjo būti dvejose vietose tuo pačiu metu.
Ramunei už nugaros, furgone, neramiai krustelėjo Anastasija.
- Mano šeimininkė bunda... - sumurkė moteris, dirstelėdama į abejojantį seržantą.
- Atgal! - apsisprendė šis, mostelėdamas savo žmonėms. - Dingstame iš čia! Ei, Potioma! Tarzanas!
Pašaukti pravardėmis, neatsiliepė nė vienas iš dviejų, kuriuos jis buvo nusiuntęs prie pirmojo furgono. Nirčiai susikeikęs, seržantas metė neapykantos kupiną žvilgsnį į apsėstą moterį ir nubėgo likusiems dviems kariams iš paskos, virdamas iš bejėgiško pykčio. Jo furgone orą tebegadino trečias belaisvis, į kurį kol kas pretenzijų nepareiškė jokia pikta dvasia. Jis galėjo pristatyti į bazę bent šį vieną.
Antra vertus, seržantas nebuvo tikras, ar jis tikrai norėtų grįžti į bazę. Jei apsėstosios žodžiuose buvo nors lašas tiesos, auštant pasaulio laukė užtemimas, anarchija ir šmėklų triumfo valanda.
Ar jam tikrai vertėjo grįžti ten, kur gyvieji prievartavo mirusius?..
Įlipęs į furgoną, jis atrakino Dariaus antrankius, atsegė saugos diržus ir ištempė šį už pažąstų į lauką. Nebuvo tikras, ar ir šis myžnius neturėjo kokios nors prilipusios dūšelės, kuri atsigriebtų blogiausiu atveju. Įvertęs apsvaigusį vaikiną į šalikelės griovį, grįžo atgal ir įlipo į vairuotojo kabiną. Jeigu jiems buvo lemta dezertyruoti, tuomet jis negalėjo pasodinti už vairo rangu žemesnio.  Tiktai kur jie galėtų važiuoti, prieš pat pasaulio pabaigą? Gal prie jūros?..

* * *

Leitenantas Gregoris pramerkė akis ir kriuktelėjo iš skausmo. Kairę veido pusę diegė nuo smūgio, kuris jį išjungė velniai žino kuriam laikui. Akyse buvo visiškai tamsu. Panašu, jog vizoriai buvo išsijungę. Arba sudegę. Jis apgraibė žemę aplink save. Furgono grindų metalas, galinės durys... Jis šiaip ne taip atsisėdo ir pirštais atsargiai palietė sumuštą veido pusę. Sušnypštęs iš skausmo liovėsi tyrinėjęs. Pamėgino nusiimti vizorius, tačiau vėl teko liautis – tamprus dirželis kėlė velnišką skausmą.
Atmintis grįžo pamažu – jis pagaliau prisiminė, kas nutiko ir su kuo jis keliavo. Belaisvis buvo surakintas antrankiais, tačiau netgi surakintomis rankomis galima iškrėsti aibę šunybių. Gregoris neketino suteikti Gedui šansų – jeigu dar nebuvo vėlu. Jis prisiminė turėjęs pistoletą. Kai transportą sukrėtė smūgis, ginklas buvo pamestas. Jis siektelėjo kito. Visa laimė, šis tebebuvo savo vietoje, nepaliestas. Patikrinęs saugiklio poziciją, Gregoris įsiklausė į mirtiną tylą.
- Ei, yra gyvų?
Ne, nieko. Galbūt belaisvis taip pat nesėkmingai trinktelėjo galvą. Arba atsibudo anksčiau už jį ir spruko... Ne, neįmanoma. Kiti du furgonai būtų sustoję jiems iš paskos, belaisvis nebūtų toli nubėgęs. Tai reiškia, be sąmonės arba dar kartą sugautas.
Tačiau mirtina tyla nedavė Gregoriui ramybės. Taip neturėjo būti. Aplink jį turėjo judėti ginkluoti kariai, traškėti racijos, skambėti įsakymai, raportai... Kas nors, tik ne tokia tyla. Jis apčiuopė kompiuterį ant savo krūtinės ir atlenkė ekraną. Pamaigė įjungimo mygtuką. Nieko. Daiktas buvo miręs. Leitenantas surado savo peilį, šnypšdamas iš skausmo užkišo ašmenis už vizorių dirželio ir perpjovė jį. Nekantriai nusitraukė nebegyvą elektroniką ir apsidairė.
Furgono šoninės durys buvo plačiai praviros ir mėnulis ryškiai nušvietė artimiausias interjero detales. Taip pat ir du kūnus, gulinčius kelkraštyje. Patyrusi kario akis nesunkiai atskyrė šautines žaizdas. Po dvi kiekvienam. Neperšaunamos liemenės turėjo sulaikyti kulkas, nebent kažkas šaudė šarvus pramušančiomis... tokiomis, kokias naudojo jie patys.
- Eina knist... - iškvėpė leitenantas, pastebėjęs keturias skyles furgono duryse. Abu jo kariai buvo nušauti iš jo paties pamesto ginklo. Belaisvis buvo dingęs. Tačiau vis tiek – kodėl taip tylu? Negalėjo gi jis vienas, be šarvų, išguldyti visus aštuoniolika puikiai treniruotų karių. Žvalgybiniame raporte buvo tvirtinama, jog Gedas neturėjo jokios karinės patirties. Jis tebuvo eilinis, paranojos apsėstas regintysis...
Išvydęs nežymų judesį regos lauko pakraštyje, Gregoris aštriai dirstelėjo į furgono gilumą, kur žiojėjo neperregima tamsa. Tada nustėręs prisiminė.
Su juo keliavo visas velnio tuzinas dvasių, kurias iki šiol sulaikė tik pati naujausia moderni įranga.
Tačiau netgi pati moderniausia įranga reikalavo elektros, kurios, sprendžiant iš mirtinos tylos, čia nebuvo.
Gregoris stipriau suspaudė ginklą prakaituotame delne, stengdamasis žvilgsniu perprasti judesį aklinoje tamsoje. Jam velniškai norėjosi sprukti kuo toliau, tačiau žinojo, jog sumuštas kūnas nebus toks vikrus.

Kitoje tamsos pusėje, Ievos išlaisvintos iš technologinių gniaužtų, dvasios stebėjo savo pavergėją su neslepiama neapykanta akyse. Jų aršus tarpusavio ginčas mirtingiesiems nebuvo nei girdimas, nei regimas:
- Dar mes galėtume visi kartu apsigyventi jo kūne, - pasiūlė jaunas vyrukas. - Įleisčiau jus visus sau iš paskos. Galėtų tada patirti, ką reiškia būti apsėstam trylika kartų.
- Siūlau paleisti jam žarnas, - atsiduso pagyvenusi moteris, pati palikusi šį pasaulį persipjautomis venomis. - Aš galiu blaškyti daiktus, bet nesu tikra, ar tiksliai pataikyčiau. Galiu paleisti jam ir ką nors kita... ne tik žarnas...
- Užtrenkime duris ir sukelkime gaisrą furgono salone, - traškino įsivaizduojamus pirštų sąnarius jauna mergina, nužiūrinėdama leitenantą alkanu žvilgsniu. - Velniava. Tiek daug variantų ir tik viena mirtis...
Tie, kurie neturėjo jokių antgamtinių galių, klausėsi savo likimo draugų tyliai. Tik vienas paauglys kilstelėjo ranką, kai pasiūlymai išseko:
- O kodėl jums nepadarius visko iš karto? Olegas galėtų jį apsėsti ir priversti rankomis įsitverti ko nors. Tada Eglė pamėgintų paleisti jam žarnas, o Asta užtrenktų duris ir sukeltų gaisrą. Ir viso to metu jis stovėtų įsitvėręs rankomis, negalėdamas nieko padaryti.
Trys galingiausios būrio dvasios susižvalgė ir plėšriai nusišypsojo. Tada visi dar kartą įdėmiai nužvelgė mėnulio šviesoje vos krutantį Gregorį, kuris neturėjo nė menkiausio supratimo, kas jo laukia.

* * *

Pramerkdama akis, Anastasija jau buvo mintyse nusiteikusi ištverti viską, ką pagrobėjai besugalvotų. Mergina gerokai nustebo, vietoje karių išvydusi virš savęs palinkusį gerai pažįstamą vaikiną.
- Gedai? - sumurmėjo ji. - Bet...
- Pagaliau, - atsiduso šis, pademonstruodamas išvargusią šypseną. - Gerai išsimiegojai?
- Mm... gerai, - murmtelėjo ji daug negalvodama. Apsidairė įdėmiau. Panašu, jiedu buvo kažkokio automobilio salone. Variklio gaudimas buvo aiškiai girdimas, o tai reiškė...
- Mes... pasprukome, tiesa? - paspėliojo ji, neišvydusi nė vieno kario.
- Taip. Ramunė už vairo ir mes krutame kažin kur. Nežinau dar, kur. Ji nesako.
- Ramunė?! - Ana kilstelėjo nuo krėslo, numesdama saugos diržus į šalį. - Tai ji užvaldė svetimą kūną... Mudvi tarėmės, jog jinai to nebedarys...
- Turint galvoje, jog šis kūnas ketino tave pribaigti, mano veiksmai buvo daugiau nei teisėti, - pasigirdo balsas iš vairuotojo pusės. Pertvara buvo nuleista ir sudžiuvusiu krauju išteptas moters veidas šmėstelėjo akimirką, pademonstruodamas plačią šypseną.  - Beje, jie tikriausiai yra pažymėję šį furgoną ir gali susekti jį bet kuriuo momentu. Jeigu judu nieko prieš, išmesiu abu vienoje atokioje stotelėje ir nuvairuosiu šį  laužą jį į kitą vietą.
- O kur mes dabar esame?
- Paslaptis. Tebūnie judviems siurprizas šiąnakt.
Anastasija dirstelėjo į Gedą ir nė nepajuto, kaip išraudo. Šis krenkštelėjo susinepatoginęs:
- Na, mieste mums šiuo metu šiek tiek pavojinga, tad galiu pasakyti tik tiek, jog esame kažkur už miesto.
- Mhmmmm, - nutęsė Ramunė. - Kadangi mes šiaip ar taip grįžtame į plūgo amžių, tai pagalvojau...
Ji užsičiaupė nutylėdama, žaismingai šypsodamasi.
- Aš pamėginsiu susisiekti su tavo broliu, - sujudo Gedas, traukdamas iš kišenės konfiskuotą kareivių telefoną. - Ramune, stabtelk prie kurios nors degalinės, man reikia bet kokio atviro WiFi tinklo.

* * *

- Net negalvokite sugrįžti atgal į miestą! - pareiškė Aleksas, vos tik Gedas susisiekė su juo „Hangout“ programos pagalba. - Nepatikėsite, kokia velniava vyksta gatvėse. Vos tik judu sprukote iš studijos, laidos žiūrimumas šoktelėjo kelis kartus.  Dabar mieste baisus sujudimas, niekas net negalvoja apie miegą. Ir panašu, jog yra paskelbta tavo paieška, betrūksta „WANTED“ skelbimų ant kiekvieno kampo!
- Kam jiems manęs prisireikė? - sumurmėjo Gedas.
- Pff... Nagi pagalvokime... Užsienio reikalų ministerija ir krašto apsauga tavęs ieško, nes tu žinai apie tarptautinę padėtį daugiau negu jie. Panašu, jog žinai netgi daugiau už „Mossad“ slaptąsias tarnybas, o tie laikomi vos ne geriausiais.
- Palauk, bet tu irgi žinai! - pakėlė balsą vaikinas.
- Visi šiuose namuose žino, bet mūsų niekas negaudo, - nurodė Aleksas. - Skirtingai nuo judviejų, paukšteliai.
- Na gerai, tu teisus, - atsiduso Gedas. Panašu, jo ramus gyvenimas virto nepasiekiama svajone.
- Žinoma, tave vėl nori matyti visos žiniasklaidos tarnybos, bet čia jau šaukštai po pietų. Bet koks mėginimas duoti interviu tokiu laiku būtų savižudybė. Tada visos tos religinės grupuotės...
- Kas?! - apstulbo Gedas. - Ko tie iš manęs nori?
- Velnias juos supaisys. Įsijunk nacionalinį kanalą. Pusė jų nori tave paskelbti šventuoju pranašu, kita pusė ketina sudeginti ant laužo – rinkis pats, kuriems norėtum pasiduoti. Ir dar ministrų kabinetas su prezidentu priešaky buvo iškviesti į video konferenciją, kad nuramintų šalies piliečius. Tie dabar tiesioginiame eteryje oficialiai skelbia, jog esi maždaug apsifantazavęs lunatikas. Kadangi tu taip šauniai paskelbei visiems, jog anksti ryte į dangų kils atominės bombos, žmonės išėjo į gatves. Plešia kapišonus nuo kiekvieno, kuris jais dangstosi. Kažkas panašaus į raganų medžioklę. Taigi, savo snukelio čionai geriau net nerodyk!
- Eina sau... - iškvėpė Gedas. Jam norėjosi isteriškai juoktis.
Kitame ryšio gale kažkas nutiko ir į mikrofoną ėmė garsiai kvėpuoti.
- Gedai? - supūkštė Nero. - Tu dabar turi laiko video konferencijai?
- Po galais, nežinau, - atsiliepė šis. - Ramune, mes turime laiko?
- Penkios minutės, - dirstelėjo į laikrodį šmėkla. - Nerizikuosiu ilgiau delsti šioje degalinėje.
- Tarkime, jog turiu, - perdavė žurnalistui Gedas. - Kam tau?
- Nacionalinis kanalas kaip tik transluoja gyvą video konferenciją iš studijos. Ten dabar įvairūs specialistai, pusė ministrų ir pats šalies prezidentas pasijungę. Aš jiems pasakiau, jog galiu prijungti ir tave...
- Tu rimtai?! - nepatikėjo Gedas. - Žinai, man pastaruoju metu to oficialumo jau per daug! Jie netgi nesugebėjo priimti sprendimų po pirmų dviejų, tai koks dabar būtų tikslas?
- Jokio, - patvirtino Nero. - Teoriškai, visi šaukštai po pietų, kad ir ką jie bepasakytų. Pamaniau, būtų tau ta pati proga nuleisti garą, jei tik turi noro.
- Aš galiu garą ir tyliai nuleisti, - burbtelėjo Gedas. - Ar Jurga jau sugrįžo?
- Taip... prieš pusvalandį. Visos tavo dvasios nekantrauja surasti tave, tik nežino, kur ieškoti.
- Pasiūsiu jiems Ievą, kai tik atvyksime į galutinę stotelę, - pažadėjo Gedas. - Mes kol kas patys nežinome, kur važiuojame.
- Gerai. Tai... dėl tos video konferencijos?
- Na bet tu ir įkyrus! Gerai, perduok jiems mano slapyvardį šioje programoje. Tegu pakviečia prisijungti, bet perspėk, kad amžinai nelauksiu!

Kol jis laukė, Ana iškasė vairuotojo padėjėjo paliktą telefoną ir surado nacionalinio kanalo transliaciją. Regis, ginčai tiesioginiame eteryje buvo kaip reikiant įsišėlę. Specialistai tvirtino, jog taip lengvai paleisti branduolinių užtaisų bet koks mėgėjas negali – yra specialūs kodai, atrakinantys branduolines galvutes. Be jų visas raketos skrydis tebus tuščias reikalas. Be to, vos tik šalių pajėgos aptiktų nuvarytus MRPS, greičiausiai subombarduotų juos iš naikintuvų. Žmonėms nėra ko jaudintis.
Krašto apsaugos bei užsienio reikalų ministrai čirškino ant tarptautinių terminų ugnies kiekvieną, kurį galėjo apkaltinti dėl dabartinės padėties – jiems išties reikėjo kažką apkaltinti, kad į gatves išėjusios masės nesugalvotų įkurti stovyklaviečių šalia jų prabangių vilų. Už tai, kad nesužiūrėjo padėties. Kas dėl visko buvo kaltas? Na, teoriškai kaltos buvo šmėklos, bet praktiškai – liežuvio nenulaikantis vienas lunatikas, kuris, neturėdamas jokių tvirtų įrodymų, sukėlė masinę paniką šalyje. Už kurią turės atsakyti prieš teismą. Ar raketos buvo pagrobtos? Panašu, jog taip – tą neoficialiais kanalais patvirtino visos „kaltos“ šalys. Nepaisant to, kodėl masinė panika pirmiausiai kilo būtent Lietuvoje, kurioje nėra nė vieno branduolinio užtaiso?
Pajutęs vibruojantį telefoną, Gedas giliau atsiduso ir palietė ekraną. Jis išties ketino nuleisti garą.
Studijos vaizdas bei atskiruose segmentuose sustingę svečių veidai persikėlė į jo telefoną.
- Sveiki, Gediminai, - pasisveikino su juo vėlyvos laidos vedėja – gerokai pasimetusi, trisdešimtuosius įpusėjusi mergina su filosofiniu išsilavinimu, kuri tokių svečių draugijoje atrodė it užguita pelė.
- Labas vakaras, Milda, - maloniai linktelėjo Gedas, perkeldamas telefoną taip, kad nesimatytų Anastasijos ir jo aplinkos. - Matau, ir jums nesimiega šią naktį...
- Įdomu, kas dėl to kaltas! - aršiai sureagavo krašto apsaugos ministras. - Gediminas Turutis, du tūkstančiai keturioliktųjų gimimo. Mes viską adekvačiai apie jus išsiaiškinome!
- Taip, ir? - atsikirto Gedas. - Aš klausiausi laidos pastarąsias kelias minutes. Girdėjau, apie ką vyksta kalbos. Prašau mums visiems paaiškinti (jei yra kvalifikuotų kitame ryšio gale) kodėl jūs mėtotės tarpusavyje kaltinimais, užuot dirbę savo darbą ir perspėję tuos šalies piliečius, kurie nešioja širdies, smegenų ar kitokios rūšies implantus? Branduolinio sprogimo metu paleistas radijo impulsas gali lengvai iškepti panašią elektroniką ir ne, galite man nedėkoti, jog ką tik atlikau jūsų darbą už jus pačius. Maloniai prašom.
- Taigi, tu prisipažįsti, jog tiksliai žinai, kur ir kada bus paleistos raketos? - pasigavo leitenanto Gregorio žodžius ministras. - Mes galime nesunkiai apkaltinti tave terorizmu!
- Rimtai? - pakreipė galvą Gedas. - Už tai, jog perdaviau žinią? Argi jums tiesiog nereikia atpirkimo ožio, kad įpykę šalies piliečiai neįsikurtų ant jūsų pievelės?
- Tai, jog dalyvauji tiesioginiame eteryje, jau yra adekvatus įrodymas, kad nebesi areštuotas! - neketino atlyžti vyras.
- Dėl Dievo meilės, ministre... „Adekvatus“ yra angliškas žodis. Naudokite lietuvišką „pakankamas“, kad kiekvienas šešias klases baigęs pilietis jus suprastų. Kas dėl kareivių – tai ne mano bėda, jog turiu galingų draugų ir tie nori mane matyti laisvėje. Be to, kokiu pagrindu aš turėjau būti suimtas? Kuo buvau kaltinamas?
- Nesantaikos visuomenėje kurstymas galėtų būti vienas iš jų, - mąsliai pratarė užsienio reikalų ministras.
- Sutinku, - linktelėjo Gediminas. - Dabar, kai ta nesantaika kilo. Bet tokiu atveju aš lygiai taip pat galėčiau apkaltinti ir jus visus. Ko jūs tikėjotės, mielieji? Kad bombos sprogs niekam apie tai nežinant, dešimtys tūkstančių ligotų piliečių su įvairiais implantais numirs nuo radijo impulso, niekieno neperspėti apie artėjantį pavojų? TAI turėtų būti jūsų sumautas darbas. Jūs ką, ruošėtės visus įtikinti, kad sprogimai įvyko „netikėtai“?
Ir ką jūs visi veikėte, kai perspėjau apie problemas pirmuosius du kartus? Galvojate, jog tie branduoliniai užtaisai – visų problemų ašis? Ne, jie tėra pagrindinės problemos pasekmė. Problemos, kurią turi kiekvienas numiręs šios planetos gyventojas – jie nebegali iškeliauti amžino poilsio. Visi tie paprasti žmogeliai, visi mokytojai, ar... tarkime tie, kurie numiršta žinodami branduolinių užtaisų paleidimo kodus. Jei manote, jog bombos tikrai nesprogs – toliau sau mėgaukitės tiesioginiu eteriu ir ieškokite atpirkimo ožių. Visi kiti šalies gyventojai, kurie dabar manęs klausosi – jeigu jūs ar jūsų artimieji turite kokių nors elektronikos implantų savo organizmuose, pasistenkite nusileisti į kuo gilesnį rūsį ir ištverti bent iki devintos ryto. Man gaila, kad negaliu nieko daugiau dėl jūsų padaryti. Galite už tokius nepatogumus dėkoti ryšių kompanijoms, kurios atsisakė laiku išjungti savo stotis ir taip palengvinti visiems gyvenimą...
- Kaip jūs drįstate!.. - ketino įsiterpti krašto apsaugos ministras, kartu su keliais dalyvavusiais specialistais, tačiau televizija nuslopino jų ryšio kanalus, suteikdama prioritetą Gedui. Nepaisant to, įnirtingas ginčas ir kaltinimai vis dar buvo girdėti.
- Gerbiamas Gediminai, ką jūs dabar ketinate veikti? - pasiteiravo laidos vedėja, pati gerokai pablyškusi nuo visų užgriuvusių naujienų bei piktų veidų.
- Aš?.. Na, jei manęs nenutvers kokie nors nukvaišę religiniai fanatikai, tikiuosi ištverti krizę ir... nežinau. Tikriausiai mokysiuosi gaminti akmeninius kirvukus? - kreivai šyptelėjo vaikinas.
- Manau, jums derėtų pasiduoti policijai ar krašto apsaugai, - ūmai pareiškė šalies prezidentas, iki šiol mandagiai visų klausęsis ir teištaręs vos porą raminančių žodžių.
- Ar aš kuo nors kaltinamas? - pasiteiravo vaikinas.
- Kiek man žinoma – ne. Bet mes galėtume jus apsaugoti...
Jis nutilo, nes Gedas pradėjo garsiai juoktis.
- Gerbiamas prezidente, jūs tikriausiai pamiršote, - juokėsi vaikinas. - Mane stengėsi sugauti karinės pajėgos, kurioms atlyginimai yra mokami iš šalies biudžeto! Ir panašu, jog jūs net nepajėgiate jų suvaldyti. Turint tai galvoje, nesupykite, jei viešai atsisakysiu bet kokios globos iš jūsų.  Man kur kas patikimesnė yra mirusių žmonių draugija. Tie bent jau dusyk mane ištraukė iš kankinimų kėdės. Tuo pačiu perspėsiu kiekvieną, kuris dabar planuoja mane gaudyti – verčiau pasaugokite savo brangius kailius ir meskite tas idėjas iš galvos. Mano angelai sargai nėra atlaidūs ar skrupulingi. Tai viskas, kuo norėjau pasidalinti šį paskutinį kartą. Geros visiems nakties ir fejerverkų. Girdėjau, pašvaistės gali būti regimos net iki Sacharos vidurio, tad mėgaukitės reginiu. Ir išjunkite savo mobiliuosius. Apkabinkite artimiuosius. Labanakt.

- Septynios minutės, - burbtelėjo Ramunė. - Prisiekiu, tu mėgsti paplepėti, kai užsivedi...
- Aha, ypač kai man duoda progą patraukti per dantį visus tuos iš Seimo... - pravalė išsausėjusią gerklę Gedas. - Važiuojam?
- Akmeniniai kirvukai? - šyptelėjo Anastasija. - Manai, mes būsime nublokšti taip toli?
- Žinoma, ne, - murmtelėjo vaikinas. - Bet elektroninę bankininkystę tikriausiai kuriam laikui galėsime pamiršti.

* * *

Anastasija pasirėmė ranka į praviras duris ir žioptelėjo iš nuostabos, išvydusi nakties panoramą. Tiesiai prieš ją stovėjo senovinė rąstų troba. Skiedromis dengtu stogu, raižytomis medinėmis langinėmis, dideliu akmeniu slenksčio vietoje – viskas kaip ir priklauso senovės lietuvių trobai.
- Kur tu mus atvežei? - paklausė ji Ramunės.
- Į Rumšiškių liaudies buities muziejų, - atpažino Gedas.
- Argi... argi čionai ne su bilietais įleidžia?
- Šis kūnas turi savo žinioje šiek tiek grynųjų, - pamojavo banknotais Ramunė. - Jie dabar netgi siūlo nakvynę tose nykiose lūšnose, kurias su pasididžiavimu vadina tautiniu paveldu...
- Ei! - pasipiktino Gedas. - Mano betono konstrukcijų iškankintoms akims šios „lūšnos“ visai mielos!
- Hm, - kryptelėjo galvą Ramunė. Pažvelgė į pastatą įdėmiau ir linktelėjo. - Na, bent jau  spinduliavimas šioje vietoje visai pakenčiamas. Jūs eikite, išsinuomokite vietą, o aš nuvarysiu ratus kur nors kitur ir atsikratysiu šiuo kūnu.
„Aš atvesiu visus likusius“ - ženklais parodė Ieva. Gavusi sutikimą, ji išnyko, minties greičiu skubėdama atgal į erzelio apimtą miestą.


* * *

Sprogimai įvyko pusę penkių ryto, kai saulė dar tik rodė savo kraštelį virš horizonto. Iš pradžių ryški pašvaistė įsižiebė vakaruose, laikinai nustelbdama pagrindinį dangaus šviesulį. Po kelių minučių kitos dvi suspindo pietuose, lydimos dar dviejų žybsnių rytuose. Panašu, jog ne visoms raketoms pavyko pakilti.
Telefono ekranas Gedo rankose tankiai sumirgėjo ir užgeso. Lygiai taip pat sumirgėjo ir šmėklos, perskrostos nemalonaus impulso. Eidžis susižvalgė su Kristina ir tikriausiai apsikeitė keliomis frazėmis, vėl nukreipdami žvilgsnius į dangų.
- Tikiuosi, jog tie, kurie dirbo TKS, suspėjo išskristi namo... - sumurmėjo Anastasija prisiminusi.
- Kas juos žino, - murmtelėjo Gedas. Jis netikėjo, jog NASA gali taip greitai sureaguoti.
- Ar tai viskas?
- Turbūt. Man sakė, jog sprogimai turėjo įvykti tuo pat metu.
Mergina pakilo nuo minkšto pakloto priemenėje ir pramankštino kojas.
- Šaunu. Tiek laukimo ir toks antiklimatiškas reginys... Ei, žiūrėk, ką turiu!
Ji pamojavo žaisliniu kirvuku, kurį išvydęs Gedas nejučia šyptelėjo.
- Kur radai?
- Bilietų kasoje pardavinėjo, kaip suvenyrus. Pamaniau, pravers...
Ji nutilo, įsižiūrėjusi į Ramunę, kuri ilsėjosi šiek tiek atokiau. Šmėkla atrodė gerokai atgijusi, dairėsi su nerimu kažkur į tuštumą.
- Ramune? Ar viskas gerai?
„Aš jaučiu“ - parodė ženklais šmėkla. - „Kvietimas išeiti vėl atsirado. Mums pavyko! “
- Ką? - Gedas dirstelėjo į savo „angelus sargus“.
„Ji teisi“ - parodė Kristina. - „Aš irgi jaučiu. Labai keistas jausmas, tarsi turėčiau būti kažkur kitur, ne čia. “
- Tuomet pirmyn? - pasiūlė Gedas. - Argi ne to mes siekėme?
Jis nenorėjo garsiai to pripažinti, tačiau jam buvo liūdna, kad jo artimiausi draugai štai tuoj kažkur išeis. Buvo pernelyg prie jų pripratęs. Tuo tarpu Anastasija neketino nieko slėpti:
- Rimtai? Jūsų neliks? - murmtelėjo ji, nenuleisdama akių nuo Ramunės ir kitų dviejų savo šmėklų, atvykusių kartu su Ieva. - Aš žliumbsiu kelias dienas, bet...
„Aš niekur neišeinu“ - papurtė galvą Ramunė. - Diana ir Ugnė gali keliauti, o aš pasilieku. Pripažink, tau reikės mano apsaugos. “
Anastasija nubraukė kelias dėkingas ašaras. Ji buvo savanaudė ir neketino to slėpti.
Gedas taip pat jautėsi apstulbęs, kai Ieva su Jurga atsisakė naudotis proga ir dingti ten, kur iškeliauja visos šmėklos. Jos ketino pasilikti, net jeigu jis pareikalautų priešingai.
„Pripažink, tu negyvensi amžinai“ - pareiškė Jurga. - „Net ir su mano galiomis, tu anksčiau ar vėliau pereisi į šią pusę. Mums visi tie metai nieko nereiškia. Tiesa? “
Ji dirstelėjo pritarimo į Ievą, kuri energingai linktelėjo į tai.

„Tau tikrai reikės angelų sargų“ - pasakė Ieva. - „Kadangi mes ir taip dirbame tą darbą, tau kandidatų ieškoti toli nereikės. “
Gedas sumirksėjo, prarydamas džiaugsmo ašaras, kurios jau ketino pasirodyti. Jis išties nenorėjo kol kas skirtis su savo maža negyva šeima. Bent jau ne visa.

Tą rytą Eidžis ir Kristina pasitraukė visam laikui. Kartu su dviem šmėklomis iš Anastasijos kompanijos. Net ir mirtinai išvargintas nakties nuotykių, Gedas negalėjo prisiversti užmigti ir tiesiog sėdėjo atsirėmęs į sieną, prisimindamas visas kartu su įnamiais praleistas akimirkas. Galop Anastasija susiprotėjo pasiūlyti jam antklodę, įsitaisydama šalia.
- Mudu galime pasnausti ir šitaip, - atrėmė galvą į vaikino petį.
Gedas dirstelėjo į merginą sutrikęs. Iš įpročio pažvelgė į Ievą, tikėdamasis pavydo priepuolio, tačiau šmėkla tik mirktelėjo su pašaipa.
„Manau, ši yra tinkama“ - parodė ženklais. Tada pamojo Jurgai su Ramune ir išnyko, palikdamos abu jaunuolius vienus.

* * *

Pasaulis niekur neprapuolė, nepaisant penkių sėkmingų branduolinių sprogimų pačiuose atmosferos pakraščiuose. Žinoma, susvilo absoliučiai visi ryšių ar kitokios rūšies kosminiai palydovai. Pusę penkių ryto artimasis kosmosas tapo pačiu tikriausiu neveikiančios elektronikos sąvartynu – įskaičiuojant tarptautinę kosminę stotį su joje įstrigusiais astronautais. Šiems buvo žadama greita evakuacija – kai tik antžeminė elektronika vėl bus sugrąžinta į rikiuotę.
Be viso to, motina Žemė įsigijo sau keletą naujų palydovų – penkis ypač stiprius įelektrintų dalelių žiedus. Šie nebuvo matomi plika akimi, tačiau kiekvieną naktį kiekvienas žioplys galėjo pasigrožėti nuostabiomis atmosferinėmis pašvaistėmis. Ir ne tik šiaurėje.
Tie patys nelemti žiedai trukdė įtūžusioms vyriausybėms sėkmingai atkurti antžeminę elektroniką. Bet koks jautresnis prietaisas kaipmat imdavo strigti, paveiktas žiedų skleidžiamo spinduliavimo. Šmėkloms tai irgi ne itin patiko, tačiau tai buvo ne tas dažnis, kuris trukdytų joms egzistuoti. Galų gale, jos dabar tiesiog galėjo nešdintis kiekviena savo reikalais anapilin.
Taip pat tai buvo rytas, kai pasaulinis Internetas nustojo egzistuoti ir Gedas nebegalėjo sužinoti, ką žmonės apie tai galvoja. Vaikinas nuoširdžiai vylėsi, kad daugelis jų ištrauks galvas sau iš užpakalių ir apsidairys po pasaulį, kuriame gyvena. Tarsi neturėtų daugiau problemų...

- Fin -