Lėktuvai turškiasi debesyse
kaip įkyrios musės
Naikintuvams nuskridus netvarkos
kurti tolyn
Guliu pievoj ir skaičiuoju strazdanas
Išblyškusių boružių sparnuose.
Matau kaip rugiagėlės krūpčioja nuo vėjo
Kol juokas jaunų mergaičių, atsklidęs iš toli,
Atsimuša į prisirpusias aguonas
ir svirplio melodija apsipila laukai.
Sakei, bus naktis tamsi kaip kapo duobė
ir mirtis,
kai grumstas po grumsto balados amžinybė
į ąžuolinio karsto dangtį
Bus nesvarbu,
Šalta ranka tekės ne kraujas,
O klaiki tyla.
pareisiu namo, persimetęs per petį nesibaigiančią vienatvę,
kaip pareina bernai, kurių jaunus veidus
pakeitė karo baisumas.
Kaip pareina laiškai, kai bernai užmiega laukuose,
kur žydi kulkų tūtos.
Tuščios alyvinės obelys,
Apsilaupę sienos prie tamsių langų
Suskilusių plytų krūva šalia pečiaus
kvepia duona ir pienu
tuščias ąsotis.
Seniai nekalbėjom.