„being you“ - „t“, „a“, „R“ ir „ū“.

Priešais, Tomą ir baltąjį veidą, esanti siena buvo krioklys. Siena, kuri yra neaukštesnė kaip penki metrai ir gal perpus tiek į plotį, buvo tas šviesos šaltinis, kuris pieštai akino Tomą. Šis mažytis vandens lopinėlis urvą nušvietė labiau, nei vidurdienio saulė kažkada nušviestų.

-Esu matęs ir įspūdingesnių krioklių. -pamelavo žmogus. Vanduo tiesiog masino jį. -Kas toliau?
-Aš nežinau... nesu čia buvęs. Daiktas, kurio tau reikia yra ten, kitapus tos kvailos sienos. Ir panašu, kad laik...
-laiko mažėja... -pertraukė padarą Tomas, nuspėjąs paskutiniuosius jo žodžius. Araes puikei suprato, kad tai tebuvo refleksas, tačiau jį tai vistiek supykdė. Jis niekam neleisdavo jo pertraukinėti.
-Nuo tada kai tik mes  priėjome vanduo ėmė pamažu kauptis. Srovė panašu, kad irgi ėmė stiprėti. Greitai nebebus įmanoma prieiti arčiau. -Bekalbėdamas žmogus apsisuko, kad galėtų pamatyti urvo pradžią. Įėjimo nematyti. Dabar tai tebuvo aklinas urvas.
-Tu juk žinojai, kad taip bus? Araes. - Aiškiai pabrėždamas padaro vardą. Jau buvo spėjęs pastebėti, kad jam nepatinka jį girdėti.
-Tai nesvarbu. Ką darysi?
-Ką darytum tu? -Žengdamas pirmuosius žingsnius pirmyn mestelėjo, padarui,  žmogus.
-Neičiau čia.
Tomas žinojo ką darys. Įsibėgėti  ir jėga pramušti vandens paviršių. Jis buvo tikras, kad už vandens yra kažkas kita. Ne akmuo. Vos tik jam pradėjus greičiau artėti, vanduo nuo žemės išsiplėtė. Akimirksniu Tomo kojos atsidūrė vandenyje. Baltojo veido. Vanduo visgi nepagavo. Jis spėjo atšokti atgal pakankamai toli.
-Aš negaliu pajudėti...
-Pats kaltas. Reikėjo atšokti atgal, kaip...
Staiga Araio balsas dingo. Tomas nebebuvo uoloje. Kažkokiu būdu jis atsirado ant keistos formos sausumos lopinėlio. Iš visų pusių, horizontas nepastebimai susiliejo su vandens paviršiumi.  Žemės paviršius, žmogui priminė, kadaise matyto  laukinio avino raguotą snukį. Aplinkui buvo dar vienuoliką, panašių žemės plotų. Visur kitur, ramiai teliūskavo vanduo. Tarpai tarp sausumos buvo per dideli, kad peršokt, žmogus suprato, kad liks vietoje.
-Bent jau galiu judėti. – pagalvojo tomas. Nepastebėdamas ėmė judėti ratu, nenutoldamas, toliau kaip per žingsnį nuo krašto. Mąstė. Einant jam visada geriau sekdavosi susikaupti.  Mastymas jam, ne ką ir  tepadėjo. Nespėjus pilnai apsukti ketvirto rato, šis jo keistas mastymo ritualas buvo nutrauktas. Netoliese įsirėžė iš niekur atskriejas akmuo. Visa žemė, po Tomu, sudrebėjo. Apėjęs aplinkui,  Tomas pastebėjo, kad akmens paviršių puošia piešinys. Viršuje, dideliais ir stipriais ragais pasipuošęs, išdidžiai stovėjo baltas avinas. Jo juodi kaip naktis, ragai atrodė grėsmingai. Žemiau, nepriekaištinga, tačiau sunkiai įskaitoma, rašysena, buvo  išraityta pora žodžių.
-Araes taRū... -garsiai perskaitė žmogus. Vos tik jam ištarus paskutinę raidę, jam už nugaros pasigirdo, nemažiau kaip tuzinas, staugiančių vilkų. Atrodė, kad jie vos per keletą metrų. Tačiau atsisukus nepamatė jų. Vaizdas nebuvo pasikeitęs nei kiek. Keletas tolumoje matomų sausumos salelių ir visą kitą užimantis vanduo.
-Kas per velnias? –Nesuprato žmogus. Įsitikines, kad jis saugus, nurimo ir jau buvo besisukas atgal link akmens, tačiau sustojo lyg įbestas. Jam pasirodė jog tolumoje esančią, vieną iš salų, pasi glemžė vanduo. Tomas juto kaip į venas plūstelėjo adrenalinas. Tai niekuomet nėra geras ženklas, Tomas tai jau žinojo. Kad ir kaip jam knietėjo grįžti prie akmens, jis ėmė suktis ratu ir skaičiuoti aplink esančias salas. Jis juk suprato, kad prieštai jį supo vienuolika kitų salų. Su ta, ant kurios buvo jis pats, jų buvo viso dvylika. Jeigu skaičiai pasikartos viskas bus gerai, jis galės toliau užsiimti akmeniu. Ties ketvirtąja sala, skaičiuoti toliau tapo beprasmiška. Arčiausiai esanti sala, tiesiai prieš Toma taip pat prasmego.
-Araes taRū... –mintyse pakartojo žmogus vėl atsisukus į akmenį. – jeigu visa tai tavo kaltė, tu kvailas padare, aš... – Tomo grasinimą pertraukė, pora, vienas po kito nuskambėjusių vandens pliurptelėjimų. Žmogui tai buvo lyg varpo dūžiai, drebinantys visą pasaulį. Tada jis susikoncentravo ties akmeniu. O ten vietoj išdidaus, laukinio gyvulio su juoda ragų karūna, kuris buvo prieštai. Dabar buvo tiesiog plaštaka, su plačiai išskėstais penkiais pirštais. Tiesiog juodas delno antspaudas. Po juo taip pat nebebuvo, tų dviejų žodžių. Vietoj jų po visą akmens paviršių buvo išsimėčiusios pavienės raidės.
-Ką tai reiškia?... - dar spėjo pagalvoti žmogus, neatitraukdamas akių nuo juodo antspaudo. Bet Varpo dūžis, vėl pertraukė jo minčių seką. Varpas nuskambėjo, atrodytų visai šalia, jis žinojo, kad nuo mirties jį skiria nedaugiau, kaip dar pora dūžių. O dar šis mįslingasis akmuo, Tomas nežinojo, ką jam su juo daryti. Sekantis dūžis padarė tai.
-Mįslė... Tai mįslė!!! -Pergalingai sušoko Tomas iškeldamas rankas. Staiga džiaugsmą jo veide, akimirksniu, pakeitė susikaupimas ir žmogus penkis kartus, delnu, taikliai susmiūgavo akmeniui. Kiekvienas smūgis turėjo savo tikslą – savo raidę.
Visos paliestos raidės, išnykdavo ir viena po kitos atsirasdavo virš delno antspaudo. Viena šalia kitos, tvarkingai sudarydamos žodį „Araes“.
Šį kartą varpo dūžio nebuvo. Tomas nebuvo įspėtas, kad laikas baigėsi. Žemė po jo kojomis ėmė byrėti lyg smėlis byra tarp pirštų. Pajutęs, jog nebetenka pagrindo kojomis. Ėmė ieškoti paskutiniųjų keturių raidžių. Paskutiniąją raidę palietė, jau būdamas iki pusės vandenyje. Jis žinojo, kad smūgiai šį karta irgi buvo taiklūs. Jis matė kaip raidės, viena po kitos, vėlgi išnyksta iš po jo delno. Kūnui pilnai panirus į vandenį, jis nebejautė baimės. Pabaigą pranašaujančių varpo dūžių lyg niekada ir nebuvo. Grimztantis į dugną žmogus, jautė nepaaiškinama euforiją. Kuo toliau į tamsą, tuo stipresnę laimė jis jautė. Tai buvo keista, nes nors ir smūgiai buvo taiklūs, jie nebuvo suduoti tinkama tvarka. Žmogus, kuris manė, kad padarė darbą iki galo – klydo. Raidės, keturios raidės, kurias jis ištrynė iš akmens paviršiaus buvo: „Ū“, “R“, „A“ ir „T“. Tačiau vietoj žodžio „taRū“, koks žmogaus manymu turėjo būti antrasis žodis, jam gavosi kitas.
-Aaaahhhhhh!!! - Suriko Tomas atsimerkdamas. Priešais save, per porą, žingsnių jis matė Araes kaukę ir iš po jos žydrai rusenančia jo akį. Tada staigiai nuleido žvilgsnį į apačia.
-Hihihi... Jis vis dar neatlaiko mano žvilgsnio. – Žiūrėdamas į galvą nulenkusį žmogų mąstė baltasis veidas. – Gaila... tikrai maniau, kad jis galėtų būti vienas iš vertųjų... Na ką gi, jis dar turi šiek tiek laiko, kad pakeisti mano nuomone, be to jis ką tik įveikė vienus iš seniausių vartų. Na... Beveik įveikė. – Siena, kuri prieš tai buvo pasislėpusi už nesibaigiančio vandens, nebebuvo tokia gyva. Dabar ji buvo skaidrus lyg stiklas ledo luitas. Už kurio matėsi pasaulis, dėl kurio jie čia yra. - Galbūt jis tik šeip drovus... - Hahahaha – šį kartą, ne mintyse pats sau, o garsiai ir laisvai nusikvatojo Araes. Mintis apie „drovųjį“ Tomą, jį privertė nusikvatoti. Žmogus į tai niekaip nesureagavo, tai atkreipė padaro dėmesį. Tomas, vis dar, stovėjo nunarinęs galvą. Nejudėdamas, tačiau sunkiai kvėpuodamas. Jo pečiai kilnojosi netolygiai, visas jo kūnas vos vos pastebimai virpėjo. Tada, dešinį delną pridėjęs sau prie širdies, Tomas nežemiškai suriko ir suklupo ant vieno kelienio. Viena ranka vis dar laikydamas prispaustą prie širdies, kita atsirėmė į grindinį, kuris vis dar buvo šlapias, nuo prieš tai čia buvusio vandens.
-Galbūt aš visgi klystu dėl jo... Tai turėtų būti įdomu. –pagalvojo Araes. Tada žengė keletą žingsnių ir bespalve intonacija, formaliai lyg teisėjas kreipėsi į priešais klūpantį žmogų.
-Dabar tu, Tomai, mirsi ir mūsų pažintis čia baigsis. Tavo... gyvenimas, tavo praeitis ir tavo ateitis išnyks čia ir dabar. Arba tu, Tomai, peržengsi tai ir gyvensi. Gyvensi ir jeigu pasiseks, galėsi pamatyti visus tuos pasaulius, galėsi suprasti visas tas paslaptis, kurias norėčiau tau atskleisti. Visa tai, Tomai priklauso tik nuo tavęs. Vanduo, kuriame tu klupi ypatingas. Jis yra čia nuo pirmųjų laikų, jis įsibrauna į žmogaus protą, kad surastų ar žmoguje yra kažkas... -Baltasis veidas padarė pauze, atidžiai parinkdamas kitus žodžius. – Daugiau nei jis pats, ar žmogui yra kažkas svarbiau už visą kitą. Kažkas tyra ir tikra, kažkas kas verčia jus gyventi ir keltis kiekvieną rytą, kažkas, dėl ko jūsų širdys plaka visus tuos metus. –Žiūrėdamas kaip Tomo delnas, priglaustas prie širdies, susispaudžia į kumštį. - Jeigu vanduo randa ko ieškojęs, žmogus išgyvena ir dažniausiai keliauja toliau. Bet, jeigu vanduo žmoguje randa tik godžius troškimus ir egoistiško, naudos siekimo, giliai paliktus ženklus... Tai yra kelionės pabaiga. Šią akimirka, kol tu klupi čia, kiekviena tavo gyvenimo diena, kiekviena tavo gyvenimo mintis yra dedamos ant svarstyklių. Tavo likimo svarstyklių...
Kaip tik tuo metu, Tomo, galva pamažu atsilošė į priekį. Akys užmerktos, veidas lygus, be jokių emocijų. Gilus kvėpavimas pamažu rimo ir žmogus, vis dar užmerktomis akimis, be balso, tiesiog lūpomis, ištarė vieną žodį iš keturių raidžių. Tada sukniubo veidu į šlapią grindinį. Be sąmonės. Mirtinai išsekes, bet visgi gyvas. Vanduo rado tai ko ieškojo.
-Hm... Kaip gaila. Aš net neišgirdau kas tai buvo. Paprastai visi rėkia iš visų plaučių. Kuo stipresne emocija tai pasireiškia, tuo stipresnis žmogus tai yra. Areas tai žinojo, visi tai žinojo. – Panašu, kad tavojo svorio vos vos užteko nulenkti svarstykles į  reikiamą pusę. –padaras pasilenkė ir pakėlęs žmogų,  persimetė jį per petį, tada ėmė žingsniuoti link ledo sienos. Jis žinojo, kad ją sudaužyti teks pačiam. Tomas ir taip padarė daugiau nei tikėtasi. –Dabar mano eilė pasirodyti taip sakant. –Pats sau ištarė Araes. Tačiau po visą urvą, tarsi iš niekur, pakilo stiprus vėjas. Toks stiprus, jog baltasis veidas iškart priklaupė, kitaip, jis ir besąmonės esantis žmogus greitai atsidurtų ant žemės. Panašu, kad vėjas pakilo ne šeip sau. Kiekvienas vėjo gūsis, kaskart, atsitrenkdamas į ledo sieną, ją sudrebindavo, taip, kad visas urvas irgi drebėdavo. Ant sienos, vienas po kito, atsirado mažyčių įskilimų. Netrukus vėjas nurimo. Urve vėl tapo ramu. Tačiau ledas jau nebebuvo skaidrus. Jį visą puošė tūkstančiai įskilimų. Atrodė gražiai, tarsi pati gamta nusprendė papuošti šią sieną.
-Nagi, nagi. Tu nesiliauji mane stebinti, Tomai. Panašu, kad sugebi jausti pakankamai stipriai. Tik man gaila, kad negalėjau išgirsti ką tu pasakei. Jeigu reiktų spėti, spėčiau jog tai buvo...
-„Rūta“ – sušnibždėjo, Tomas, trumpam, atgavęs sąmonę. Tada vėl atsijungė.
-Negali būti... - Matydamas, kaip ledo siena ėmė byrėti, mažais gabaliukais ant grindinio, negalėjo tuo patikėti Araes. -„Rūta“...  Ką tai reiškia?