Rašyk
Eilės (72437)
Fantastika (2183)
Esė (1493)
Proza (10249)
Vaikams (2479)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kaimynei, mokytojai Stasei Nešakotienei
8 metus besikankinusei „gyvojo lavono“ būsenoje.
1929 01 07 – 2017 07 06

Chrizantemos jau prie tavo karsto,
Netikėtą bėgio žinią neš...
O viduvasario saulė skausmą žarsto,
Kad likimas žaismo nepratęs.

Vis regiu kaip ieškai tu po lauką,
Tos gimtinės valandų žvainų
Ir tų metų gulbėmis kur plaukė,
Rykantų mokykloje – anų dienų.

Ir matau, pro džiugesį ir kančią,
Ties duobe sustojusius metus,
Renkančius, lyg trūkusio rožančiaus,
Išsibarsčiusius tavus vaikus.

Pats didžiausias turtas – palikuonys,
Mokykla brangi, gimti namai...
Ar pakako meilės, skalsios duonos, –
Nebepasakysi mums nūnai.

Tas kasdienis darbas – gyvastėlis,
Neatnešęs turtų didelių.
Lentvario išnyko pasaulėlis,
Su dienų atodūsiu  giliu.

Tad ilsėkis šiam kryželių mėly
Su visu savuoju likimu.
Chrizantemos baltos, liūdnos gėlės,
Ir užuojauta vis drėkstančių akių.
2017-07-16 17:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-16 19:49
Nuar
Kaip teminis eilėraštis, sukurtas žmogui atminti, tekstas skamba tikrai gerai. Mano akimis žiūrint, kol kas tai vienas iš geresnių šio autoriaus rašytų darbų, kadangi nėra šiaip būdingos kūrėjui perdėtos alegorijos, reiškiamo nepasitenkinimo, paniekos ar pykčio vienam ar kitam reiškiniui bei užsaldintos pompastikos. 4 su pliusu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą