Crizantemose nyksta likimai

Kaimynei, mokytojai Stasei Nešakotienei
8 metus besikankinusei „gyvojo lavono“ būsenoje.
1929 01 07 – 2017 07 06

Chrizantemos jau prie tavo karsto,
Netikėtą bėgio žinią neš...
O viduvasario saulė skausmą žarsto,
Kad likimas žaismo nepratęs.

Vis regiu kaip ieškai tu po lauką,
Tos gimtinės valandų žvainų
Ir tų metų gulbėmis kur plaukė,
Rykantų mokykloje – anų dienų.

Ir matau, pro džiugesį ir kančią,
Ties duobe sustojusius metus,
Renkančius, lyg trūkusio rožančiaus,
Išsibarsčiusius tavus vaikus.

Pats didžiausias turtas – palikuonys,
Mokykla brangi, gimti namai...
Ar pakako meilės, skalsios duonos, –
Nebepasakysi mums nūnai.

Tas kasdienis darbas – gyvastėlis,
Neatnešęs turtų didelių.
Lentvario išnyko pasaulėlis,
Su dienų atodūsiu  giliu.

Tad ilsėkis šiam kryželių mėly
Su visu savuoju likimu.
Chrizantemos baltos, liūdnos gėlės,
Ir užuojauta vis drėkstančių akių.