Verpiu metus

Laiko ratelyje verpiu metus
Ir plonos gijos sukasi- netrūkinėja.
Jose sudėjau aš gyvenimo metus
Ir verpstė vis pilnėja ir pilnėja.

Ratelio girgždesy vaikystė juokias.
Sidabro aidesiu atsiliepia širdy.
Jau pamiršta troba tuščiais langais rymoja,
Subirę tvoros ir seni varteliai užkelti.

Vyniojas metai į gijas ploniausias,
Jaunystės šėlsmas pamirštas seniai.
Gimta Šešupė savo vandenis vis neša
Tolyn, kur nesimatėm taip ilgai.

Dainuoja verpstė- rankos sunkios.
Auksiniai metai kečias sidabru.
Susuksiu juos į brangią laiko giją
Ir neskaičiuoti savo metų negaliu.

Saulėtekiai ir saulės laidos
Lyg ašaros rasos kristalais papuošti.
O mano metai vis dar saugo, saugo
Aidu tą tylų, švelnų krebždesį širdy.