Rašyk
Eilės (68320)
Fantastika (2068)
Esė (1622)
Proza (9907)
Vaikams (2352)
Slam (54)
English (1045)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





pikta kaip širšė pikta kaip širšė

NeTa 3/4 [dvikova]

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Giliai šachtoje sugaudė įsijungęs ventiliatorius. Po to antras, trečias, subildėjo sraigtai atšakose ir šniokštimas, atsiritęs skardinių vamzdžių sienų paviršiumi, tiesiog užgulė ausis. Kol galingos mentės dar neiškėlė suplėkusio karšto oro, mergina skubiai pritraukė kelius prie krūtinės ir apgobė kojas ilgu storu sijonu, jo padalkas stipriai primindama nuklaipytais bateliais. Kaktą įrėmė sau į kelius o ant plikai skustos galvos ir pečių užsimetė apatinius marškinius, kuriuos nusivilko, vos čia įmesta.

Pirmą kartą mergaitės žinią, apie paskirtą bausmę, priimdavo ramiai, nes nė viena nesuvokė ir netikėjo, kad viskas, kas pasakojama apie šią vietą yra tiesa, negalėdavo įsisąmoninti, ką reiškia bausmė šulinyje. Už tai antrą kartą vedamas mokines ištikdavo isterija ir prireikdavo net kelių prefekčių, kad nuvilktų besidraskančias, klykiančias paaugles.

Kamei šis kartas nebuvo nei pirmas, nei antras. Mergina čia pabuvojo turbūt daugiausiai iš visos savo grupės, tačiau tai nepadėjo jai atsikratyti savo įžūlaus nusikalstamo kūrybiškumo ir ji vis peržengdavo taisyklių ribas, pasiduodama šventvagiškai improvizacijai. Nesvarbu, kad studentė visą Imperiumą mokėjo mintinai, jis nuolat jai atrodė per siauras, mergina jautė, jog įmanoma padaryti daugiau. Tačiau daugiau daryti buvo uždrausta.

Ir vis dėlto tai buvo pirmas kartas, kai šią bausmę užsitraukė dėl nederamo elgesio su mokslo drauge.

Pirmam šuorui prasiskverbus pro groteles, ant kurių sėdėjo, ji giliai paskutinįkart įkvėpė ir užsidengė veidą delnais.

Oro srautas kaukdamas priartėjo ir perkošė susigūžusį kūną. Nors srovė buvo karšta, tačiau raumenys ėmė virpėti lyg stingdomi geliančio šalčio, o oda dilgčiojo, tarsi ją kas raižytų. Rūbai menkai tesaugojo, todėl po keliolikos minučių Kamė pajuto, kaip ima trūkinėti perdžiūvusi blauzdų oda. Tačiau veidą bei rankas kol kas dar kažkiek saugojo jos pačios kūnas. Burna perdžiūvo ir liežuvis prilipo prie gomurio. Šnervės liepsnojo, lyg ji trauktų atvirą liepsną į plaučius, tačiau vis dar buvo įmanoma iškęsti. Mergina pamėgino sutelkti dėmesį į kažką kitą. Bet ką, kad tik toliau nuo šito riaumojančio vamzdžio – Netos akys. Taip, vos prieš keletą valandų, šmirinėdama po sandėlį, kuriame buvo iškrauta morgo siunta, ji pastebėjo nuostabias akis. Du puikūs egzemplioriai tingiai plūduriavo konservante ir buvo tik viena bėda – kolbą su nuostabiuoju komplektu grabinėjo ne kas kitas kaip aštrialiežuvė pamaiva Barnė On. Strazdanė rodos nė nesuvokė, kokį lobį aptiko, nes, pamačiusi rankų porą, stiklinį indą pasidėjo ant lentynos ir ėmė tyrinėti galūnes. Apmaudi klaida. Jei turėtų bent per pus tiek proto, kiek turėjo grožio, tikrai nebūtų taip nerūpestingai numetusi laimikio, būtų kuo rūpestingiau įsidėjusi į savo vielinę pintinę. Tačiau Kamei tai buvo nuostabi proga, kurios ji neketino praleisti – mergina taip greitai prisiartino, jog Barnė atsisuko tik tą akimirką, kai akys jau gulėjo pačiame bendramokslės krepšio dugne, saugiai pakištos po nebloga pora moteriškų rankų.
– Ei, ten buvo mano akys! – sucypė Barnė, kai pastebėjo, jog tik ką prateriojo savo laimikį.

Kamės skruostai nuraudo ir akys prisimerkė. Mergina žinojo, kad nėra visiškai teisi, tačiau tos akys buvo vertos apsižodžiavimo su valdininko dukrele, todėl šiaip taip pro sukąstus dantis išspaudė:
– Jos buvo ant lentynos.
– Bet aš jas buvau išsirinkus. Nė nesitikėk, kad taip imsi ir apvogsi mane, aš tikrai to neleisiu. Eik pasirausk šiukšlyne, ten tikrai rasi tinkamų dalių tokioms kaip tu, skarmale.
– Hm, o juk atrodo taisyklės tokios paprastos – abejingai pečiais truktelėjo prie besiginčijančiųjų prisigretinusi Ali, – atsirenki, kas tau reikalinga ir įsidedi į krepšelį. Va tokį. Matai? Va, kabo ant tavo rankos. Krep-še-lis. Tai ir naudokis, ko čia puoli.
– Tu man akių nedraskysi! – iš Barnės burnos net keli seilių lašeliai ištiško, – Tuojau pat gražini tai, kas mano!
– Geros medžioklės, taip sakant, – akimi mirktelėjo ir pasisukusi ant kulno Ali su drauge jau katino sprukti nuo cypalės kuo toliau, tačiau toji taip pat neketino pasiduoti. Nė viena iš merginų nesitikėjo, jog išlepinta princesė kibs į atlapus, tačiau ji suleido savo nagučius į Kamės petį ir truktelėjo merginą atbulą, ketindama sulaikyti.

Ir čia Ali neištvėrė. Kamei nė nespėjus atgauti žado, draugė atsivedėjo ir delnu taip žiebė Barnei per skruostą, kad garsus „pliaukšt“ nuaidėjo per visą žmonių kūno dalimis užverstą sandėlį. Po to viskas vyko taip greitai, kad Kamė nebespėjo reaguoti: aikštingoji pamaiva kaukė lyg sirena, iš kažkur atsirado prefektė, ėmė rinktis mokinės, buvo liepta paaiškinti, kas nutiko. Kamė žinoma glaustai nusakė, kad ji paėmė indelį nuo lentynos, dėl kurio vėliau jai pretenzijas pareiškė Barnė.
– Akys buvo ant lentynos? – pasitikslino prefektė, tiesdama nosinaitę Barnei.
– Taip, bet aš buvau jas atsirinkusi...
– Vadinasi akys priklauso panelei Tos Karaš, – diskusiją užbaigė prižiūrėtoja.
– Bet juk aš jau ketinau..., – mėgino grįžti prie temos Barnė, tačiau iš prefektės veido buvo akivaizdu, jog ji neketina aptarinėti griežtų Akademijos taisyklių, todėl panelė pamaiva staigiai sugalvojo kitą keršto planą, – ta skarmalė mane mušė!
– Panele Karaš?
– Am, – Kamė sutrikusi ėmė dairytis Ali. Jos smulkus veidelis baltavo tarp kitų merginų būrio, o akys buvo tokios didelės ir tokios pilnos baimės, kad mergina nė pati nepajuto, kaip ištarė „taip“.

Net kai prefektė paskelbė bausmę už bendramokslės užpuolimą, skirdama tris ciklus šulinyje, Kamė nejuto jokios nuoskaudos. Net pagalvoti buvo baisu, kaip švelnią ir šiltą kilmingosios draugės odą pjausto sausas vėjas. Mažutė mergaičiukė būtų čia prapuolusi – juk ji nežinojo, kaip elgtis patekus į šachtą, o Kamė... Kamė jau gavo pačias geriausias akis savo Netai, puikias rankas, o daugiau tikėtis nė negalėjo. Ką reiškia tie trys ciklai palyginus su šios dienos sėkme.

Nors ir tvirtai buvo užmerkusi akis, o galvą paslėpusi po improvizuotu gobtuvu, staiga pajuto, kad šachtoje tapo šviesiau. Atsimerkti buvo labai neprotinga, todėl kliovėsi nuojauta, bet kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo labiau tikėjo, jog ji nebe tamsiame šulinyje. Galiausiai smalsumas nugalėjo – juk vienintelis galimas šviesos šaltinis šioje vietoje, tai virš kupolo iškilusio ortakio liukas. O jei pro liuką sklinda šviesa, tai negali būti niekas kitas, kaip tik mėnulis. Neįtikėtina. Nejaugi šis prakeiktas šulinys yra vienintelė vieta visoje Akademijoje iš kurios galima stebėti tikrąjį dangų? Privalėjo tai pamatyti. Kad ir kaip kvaila tai būtų, kad ir kaip pavojinga ir neišmintinga, tačiau ta mintis taip užvaldė, jog pati nė nepajuto, kaip pakėlė veidą į viršų. Gobtuvas nusmuko ant pečių, o akis užliejo dar niekada neregėta aštri šviesa. Mergina beveik jautė, kaip žaluma slysta odos paviršiumi, švelniai ją kutendama. Nė nebegirdėjo iš požemių kylančio ventiliatorių stūgavimo, nepastebėjo, kaip karštas oro srautas graužia kiekvieną atidengtą kūno lopinėlį. Net kai akių obuoliai išdžiūvo taip, kad ji nebeįstengė nuleisti vokų, net kai atšoko oda aplink nagus ir supleišėjo šnervės. Tik tada, kai trūko kažkokia nosies kraujagyslė ir ji paspringo gerklę užpildžiusiu krauju, mergina pagaliau nusuko žvilgsnį nuo hipnotizuojančio žalio mėnulio ir sukniubo ant metalinio grindų tinklelio, klausydama Akademijos gilumoje slopstančio ortakių urzgimo – pirmasis ciklas užgeso kartu su merginos sąmone.


***

Atsipeikėjo. Galva spengė, ausyse cypė, akys nepaliaujamai ašarojo. Buvo perdžiūvusi kaip tarp pirštų byrantis, per ilgai ortakyje slėptas, tabakas. O, dangau, kaip po tokio kvailo poelgio ištvers dar du ciklus šiame sumautame šulinyje? Ir kodėl, kodėl ji atsimerkė – kankino sąžinės priekaištai, sukeldami skausmingą tvinkčiojimą galvoje. Galbūt tai paskutinioji? Gal šįkart nebeišsisuks? Ne... Neketino pasiduoti, privalėjo pajudėti, būtinai turėjo priversti kūną paklusti. Šiaip ne taip pakėlė galvą. Iš akių nevalingai srūvančios sūrios ašaros graužė sutrūkinėjusią skruostų odą, tačiau mergina to nepaisė: metalinėje vamzdžio prieblandoje kažkas buvo pasikeitę. Dar nematė, kas būtent, tačiau kūnas juto iš kažkur dvelkiančią vėsumą. Sausros nuplikyta oda godžiai siurbė drėgmę, sklindančią iš... Iš juodos properšos ortakio sienoje. Įtrūkimas? Ne, buvo per daug didelis ir taisyklingas. Juodas liuko stačiakampis – merginos protas suvokė tik tiek. Jėgų svarstymams, iš kur toks galėjo atsirasti, nebepakako. Kūnas pats veržėsi kuo arčiau tos paslaptingos nišos, tad nepasikliaudama tirtančiais kojų raumenimis tiesiog įšliaužė vidun. Kurį laiką ropojo tamsiu koridoriumi, kol pagaliau sukaupė jėgas ir pamėgino atsistoti. Plikas pakaušis įsirėmė į kažką aštraus, kabantį palubėje. Sunkiai pakėlusi ranką pagrabaliojo: tunelio skliautas buvo nukabinėtas mažomis mentelėmis, plonyčiais laideliais surištomis su stambiu kabeliu, prikabintu prie ortakio skardos. Būtent į jį ir įsikibo Kamė. Buvo patogu šiek tiek prisilaikyti, o ir priėjus pirmą šachtos išsišakojimą mažieji oro malūnėliai pasitarnavo kaip duonos trupiniai klaidžiame miške pasiklydusiems vaikams.

Atrodė, kad jau eina visą amžinybę, tačiau aplink besiraizgančiuose vamzdžiuose negirdėjo ventiliatorių šalinamo oro gausmo, taigi buvo nesunku nuspėti, jog nuo to momento, kai ji atsipeikėjo dar nepraėjo nė vienas ciklas.

Pagaliau tolumoje išvydo blausią šviesą. Iškart suprato, kad netrukus išeis iš metalinio tunelio ir nesuklydo – pasienyje ištemptas laidas vedė būtent ta kryptimi tol, kol mergina priėjo dar vieną liuką. Kabelis nusidriekė į kambarį, nuvinguriavo akmeninėmis grindų plytelėmis. Nors ir padengtos sumintomis dulkėmis jos atėmė Kamei žadą. Tokių mozaikų ji dar nebuvo mačiusi: ne grindys, o tikras žvaigždėlapis, su įvairiaspalvėmis galaktikomis bei mirguliuojančiai spiečiais driekėsi po merginos kojomis. Tačiau grindys buvo menkniekis. Kiekviena menės kertelė stebino įstabiais daiktais bei papuošimais. Mediniai sienų raižiniai ir freskos ant lubų, vitražiniai stoglangiai ir milžiniška erdvė užbūrė merginą ir ji apsvaigus sustojo viduryje salės. Gigantiškos lentynos, besistiebiančios link lubų, seni baldai, spalvoto stiklo lempų gaubtai ir akmeninės figūros, ant stalų ištiesti brėžinių rulonai bei stirtos rankraščių. Tik vienas krėslas, stovintis priešais liuką, per kurį ji čia papuolė, išsiskyrė savo šaltu metaliniu blizgesiu ir negrabia, lyg iš atliekų surinkta konstrukcija. Būtent prie jo buvo prijungtas kabelis, atlydėjęs merginą į šią užmirštą Universiteto dalį, kurioje jau daugybę metų niekas nebesilankė.

Ar tikrai niekas? Sukirbėjo mintis Kamės galvoje, tačiau ji greitai ją užgniaužė, mat žvilgsnis užkliuvo už įspūdingos, lubas puošiančios freskos. Nors ir aptrupėjusi bei pablukusi, ji vis dar skleidė didybę bei džiugesį. Piešinyje buvo pavaizduoti žmonės ir droidai, besisukantys ratu aplink milžinišką fulguritą, virš kurio šakų žėrėjo žalsvas mėnulis, o po šaknimis slėpėsi tokios pačios spalvos žvaigždė. Aplink besilinksminančiuosius vilnijo mažos bangelės, sklindančios nuo geležinių medžio šakų į visas puses.

Nuo ilgo dėbsojimo į lubas merginai apsvaigo galva. Akimirkai praradusi pusiausvyrą ji susvyravo ir kluptelėjo, viena ranka atsiremdama į už nugaros stovėjusį stalą. Jai prisilietus, kažkas sudzingsėjo. Mergina grįžtelėjo ir nejučia prasižiojo iš nuostabos: už jos mirguliavo stiklo kolbos, kaip varvekliai laikikliuose siūbavo mėgintuvėliai, lyg kokio pasakiško gyvio akelės, mirguliavo perti lėkštelės. Dalis indų buvo tušti, tačiau daugelyje jų teliūskavo Kamei nežinomi įvairiaspalviai skysčiai, gruzdėjo keisčiausių formų granulės. Tačiau labiausiai mokinės žvilgsnį traukė skardiniame inde suguldyti švirkštai su stirksančiomis metalinėmis adatomis, kurias pastebėjusi mergina nevalingai patrynė paslaptingomis mėlynėmis bei įbrėžimais nusėtą dilbį.

O tada ji pastebėjo greta esantį stalą, ant jo paskleistus dokumentus ir daugiau niekas nebegalėjo patraukti jos dėmesio. Pripuolusi ji ėmė karštligiškai sklaidyti lapus, po suskeldėjusiais pirštais sušnarėjo popierius, o raibstančios akys ne iškart suvokė, ką matančios. Tiesiai prieš mokinę skleidėsi droido galvos brėžinys. Vienas, antras, pjūviai, mazgai, išnašos, paaiškinimai. Neįtikėtina! Ji, prasčioko kupolų montuotojo ir visuomenės atstumtos aristokratės dukra, žvelgė į tai, ko nematė ir nežinojo visa Akademijos profesūra. Jei tik tos žabalos Imperiumo vištos išdžiūvusiomis smegenimis galėtų ištyrinėti šiuos brėžinius, jei tik Droidų Kontrolės ir Imperiumo Priežiūros Komitetas žinotų, kad tokių esama, galbūt net jų, buko kalimo išdžiovinti protai sugebėtų suvokti, kaip sumontuoti naują droido galvą. Juk ne veltui Akademija jas saugojo požemiuose. Ne veltui... Juk šitie Imperiumo genijai ir „tikrojo“ žinojimo atliekos per daugybę metų taip ir nesuvokė, kaip buvo konstruojami droidai Universitete. Jie taip ir neperkando, kas buvo toji paslaptingoji jėga, vertusi veikti tuos nuostabius mechanizmus. Mokslo apsišaukėliai, dogmų pakalikai, tie sutraukos, nužudę tėtį! Mergina širdo, žavėjosi ir virpėjo nuo informacijos, kuri buvo čia pat, tiesiai jai prieš akis. Emocijos taip svaigino, kad rodėsi tuojau nualps. Nuo įspūdžių antplūdžio arba nuo dehidratacijos. Tačiau noras žinoti buvo gerokai stipresnis. Kamė, prisitraukė sunkų krėslą ir užgulė brėžinius, žvilgsniu rydama juos vieną po kito. O, Dangaus Žmonės! Kas gi tai per medžiaga, užpildanti droidų kaukoles, kas per junginys, visur žymimas nieko nesakančia raidžių bei skaičių seka? Jei tik ji žinotų, kas tai... Po šimtmečių pertraukos galėtų sumontuoti naują, visiškai naują droidą! Schemos buvo tokios elegantiškai paprastos, kad ji tikrai sugebėtų tai padaryti. Sugebėtų, jei tik išsiaiškintų, kas per sfera, brėžiniuose vadinama “antenna”, montuojama droido kaktinėje srityje…

Karštligišką Kamės susidomėjimą pertraukė suūžę ortakiai. Pro pravirą liuką siūbtelėjusi oro masė merginą įspėjo, jog prasidėjo antrasis ciklas, tad sugrįžti į savo bausmės vietą jai beliko vos vienas, o čia buvo dar tiek daug nematytų įdomybių. Mokinė godžiai apsidairė, siurbdama į save kaip įmanoma daugiau senojo Universiteto stebuklų. Dar taip norėtų peržvelgti bent keletą knygų, sukrautų lentynose. Buvo tikra, jog ten dūlantys veikalai dabartinių akademikų priskiriami erezijoms ir daugiau niekada jų nebepamatys, tad pasileido tiesiai link milžiniškų lentynų. Iki pirmosios buvo likę vos keli žingsniai, kai jos dėmesį patraukė sraigtiniai metaliniai laiptai, kukliai prisiglaudę prie sienos, nuo kurios skiautėmis dribo kadaise prabangios portjeros draiskanos. Laiptai vedė į antrą salės aukštą, kuriame per atvirus balkonus Kamė galėjo įžiūrėti dar daugiau lentynų, ir į apačią. Į žalsvą vibruojančią tamsą.

Merginos krūtinę suspaudė naktinio svečio prisiminimas, tačiau čia, šiame mokslo bei žinių lobyne, jis nebebuvo toks baugus. Mokinės širdyje užgimė tyrinėjimo karštinė ir ji klupdama nutarškėjo laiptų ažūru žemyn. Patalpa, į kurią pateko, buvo tiesiog beribė. Gigantiški stalagmitai liejosi su stalaktitais, formuodami liemenuotas kolonas, dalinančias erdvę ilgomis arkinėmis eilėmis. Tačiau įspūdingiausia buvo ne tai – didžiulis apvalus kristalas palubėje mirguliavo mėnulio žaluma ir siaurutėmis gijomis liejosi žemyn, kur ant akmeninių sienų ir grindų augo gerokai mažesni krištolinių stiebelių telkiniai. Tas vaizdas priminė droidų saugyklą su organine apšvietimo sistema, kuria taip didžiavosi dėstytoja Hei Amos. Matydama briaunuotus kristalus, Kamė suprato, ko taip širdo Ali, kai dėstytoja visoms aiškino, jog tai bioliuminescencinis grybas... Tikrai akademinė višta.

Mergina pasilenkė, tikėdamasi iš arčiau apžiūrėti nuostabią struktūrą, tačiau kai ji priartėjo prie žalsvai mirguliuojančių spygliukų jie ėmė virpėti. Iš pradžių Kamė pamanė, jog tai jos perdžiūvusios akys krečia pokštus, tačiau, kai ištiesus ranką, kristalo spygliukai kaukšėdami atsitraukė, mergina taip ir liko iš nuostabos praverta burna. Žinoma, ji pamėgino dar keletą sykių, tačiau rezultatai nesikeitė – vos jos kūnas priartėdavo, struktūra krūpčiodama susigūždavo. Būtų taip žaidusi ilgai, gal net nebūtų atsispyrusi pagundai apsisukti vikriau ir sučiupus vieną spygliuką nulaužti tolimesniems tyrimams, jei ne žemyn nusiritusios oro bangos sušiaušta požemių migla, priminusi, jog mokinė nebeturi laiko, kad privalo iki trečiojo ciklo pabaigos pasiekti šulinį.

Bėgant atgal į veidą tvoskė karšto oro srautas, kuris sūkuriavo nuo palubėje besisukančių mentelių. Šįkart nebeprireikė prisilaikyti kabelio – kelią žymėjo šimtai, o gal ir tūkstančiai, mažų malūnėlių dūzgiančių sparneliais lyg miriadai mechaninių laumžirgių nutūpusių šachtos sienas. Tai nebuvo sutvėrimai, tai tebuvo energijos turbinos, bet Kamei rodėsi, kad jos ją stebi. Milijonais akelių. Nulydi žvilgsniais ją prabėgančią ir abejingai lūkuriuoja, kada gi pagaliau sausas oras išgrauš gerklę ir smėliu užpils plaučius. Kada pagaliau ji ims kosėti krauju ir nukris, netekusi paskutinių jėgų ir pasiliks šioje užmirštoje šachtoje. Viena, tamsoje, toli nuo savojo stebuklo, atskirta nuo celėje paliktos Netos.


***

Kai prefektės atidarė šulinį, mergaitė gulėjo ant metalinių grotelių. Veidas ir rankos sueižėję, pabalę nuo odos pleiskanų, šnervės ir lūpų kampučiai – pajuodę nuo sukrešėjusio kraujo. Mokinė vieną delną buvo prispaudusi prie akiduobės, o antroji nepridengta akis bolavo pro pusiau užmerktas blakstienas. Prižiūrėtojoms taip ir nepavyko Kamės pažadinti, todėl iš bausmės vykdymo vietos ji buvo nugabenta tiesiai į Akademijos medicinos punktą, kur be sąmonės pragulėjo dvi paras. Tik trečią dieną ji pagaliau atsimerkė ir paprašė atsigerti. Nors visą tą laiką, kol gulėjo metalinėje lovoje, greta atkakliai kapsėjo lašelinė, jos kūnas vis dar buvo godus vandens. Kažkieno rankos tąkart padėjo mergina atsigerti ir ji vėl nugrimzdo į neoninės spalvos sapnus.

Antrą kartą pabudo nuo ranką surakinusio mėšlungio. Dar neatsimerkusi mėgino atgniaužti kumštį, tačiau pirštai lyg prilydyti kažką gniaužė delne. Kažką apvalaus ir maloniai vėsaus. Mergina pamėgino dar kartą ir pagaliau raumenys atsipalaidavo, kartu su silpnu iš krūtinės gilumos išsiveržusiu atodūsiu.

Ali, rymojusi draugės kojūgalyje su atversta knyga, pajuto tą menką krustelėjimą ir pakėlė akis. Žvilgsnis atsargiai tyrinėjo ligonę ir po keleto akimirkų aristokratė pagaliau nedrąsiai šyptelėjo:
– Tai matau nutarei pasivolioti lovoje prieš baigiamuosius, – mergina mėgino juokauti, tačiau gintarinės akys išdavė gilų liūdesį bei nerimą, – net nemėgink kalbėti, turėtų pragariškai skaudėti gerklę...

Kurį laiką jos stebėjo viena kitą, tada Ali garsiai taukštelėdama užvertė knygą ir grakščiai nuslydusi nuo lovos, padavė draugei stiklinę vandens. Išties, kiekvienas nurytas gurkšnis plėšė stemplę, lyg kas brūžuotų metaliniu rūdžių šepečiu išopėjusią gleivinę. Net ašara ištryško, bet Kamė nusiramino ir žvilgsniu parodė į savo delną, kuriame gulėjo Ali grandinėlė su sunkiu pakabuku.
– Ach taip, tai mano menkutė dovana tau. Už viską. Norėčiau padaryti kažką daugiau, bet gaila, niekaip negaliu palengvinti tavo skausmo. O šis, jis yra man brangiausias. Tėčio dovana... – Ali nervingai bėrė žodžius, gniaužydama pilkos uniformos skverną, –  Tu man atleisk, kad leidau joms... kad tave nubaudė, atsiprašau... Nežinau, kodėl pasprukau, aš juk ne kokia bailė. Nors turbūt bailė, kad taip su tavimi pasielgiau...

Stebint kilmingosios sutrikimą Kamei net širdį suspaudė. Ji pati juk nesigailėjo, dėl to, kas nutiko. Nė lašelio, nė trupinėlio. Per tą nelemtą įvykį, ji ne tik gavo dieviškas akis savo Netai, bet tiek nuostabaus pamatė ir sužinojo. O, kad galėtų tai pasakyti draugei! Tik štai ilgos kalbos dabar buvo itin skausmingos, tad mergina kaip įmanydama mėgino Ali nuraminti žvilgsniu ir rodos, po kurio laiko toji suprato, ką reiškia įdėmus ligonės žvilgsnis ir pakilę lūpų kampučiai. Gavusi bežodį atleidimą aristokratė pritūpė ant lovos kraštelio ir savo gležna rankute užlenkė Kamės pirštus, vėl jais uždengdama savo atsiprašymo dovaną.
– Na, tai ką dabar veiksim?
– An.. enos, – išdžeržgė sudžiūvusiu balsu ligonė ir apsipylė skausmo ašaromis.

Perkreiptas Ali veidelis išdavė, kad ji beveik pajuto draugės kančią, tačiau akys bemat žybtelėjo, vos ji suprato, apie ką klausia Kamė:
– Tu apie tas sugriautas Universiteto antenas? Pastebėjai jų likučius komplekso kampuose?

Kamė prasižiojo, ketindama prieštarauti, tačiau kilmingoji iškart ją nutraukė:
– Ne ne, nekalbėk, nereikia. Viską supratau. Tai tikrai gera istorija, mielai papasakosiu, kad nereiktų voliotis bukai spoksant į lubas. Ir įdomi visai. Ir šiaip gi – čia mūsų praeitis, tad verta ją žinoti. Tik nuo ko čia pradėjus... – Ali akimirkai nutilo ir smilaus pagalvėle mąsliai pabaksnojusi apatinę lūpą tęsė neužsikirsdama, – Apie Dangaus Žmones, žinai? Tai aišku žinai... Tai va, kai jie čia atskrido ir pradėjo kurtis, buvo pastebėtos zonos, kuriose jų atsigabenti droidai veikia daug geriau. Žinoma, čia turbūt reiktų pasakyti, kad tie atskraidintieji, buvo tikros skarbonkės, palyginti su tuo, ką mes kuriame dabar. Nebuvo jokios biomechanikos, vien tik geležis ir sintetiniai polimerai. Fe... Taigi jie atrado tas zonas ir ėmė jas tyrinėti. Pati aktyviausia buvo būtent šioje vietoje, todėl čia ir pastatė Universitetą. Įkurdino pačius išmintingiausius ir gabiausius, kūrybingiausius, mat tada šitai dar nebuvo laikoma nuodėme. Būtent pirmieji Universiteto tyrinėtojai ir pavertė tas vaikščiojančias skardines į dabartinius droidus. Kai kas sako, jog čia buvo atrasta paslaptinga medžiaga, kuri leido suteikti jiems kažką panašaus į žmogišką sąmonę. Na, aš nežinau, ką jie ten atrado ar neatrado, tačiau droidai su kiekviena karta buvo vis tobulesni ir, sakykim, gabesni. Pradžioje visi buvo labai patenkinti, nes ženkliai pagerėjo jų darbo našumas, bet Universitetas ties tuo nesustojo. Pradėjo montuoti ir tokius droidus, kurie galėjo dainuoti, piešti, pagaminti unikalius raižinius ar skulptūras. Ir va čia jau ėmė kirbėti Centrinio Kupolo puritonai. Įsiplieskė diskusijos apie sielas, žmogiškumą ir visokią ten moralę. Universitetas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad naujieji droidai yra savarankiška gyvybės forma, kad jie turi turėti teises, kad į jų poreikius turi būti atsižvelgiama. Žodžiu vieni juos vadino mašinomis, o apsišvietę ir suprantantys laikėsi priešingos linijos ir nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne viena avarija rūdos kasyklose. Labai daug detalių nežinau, bet trumpa istorija yra tokia, jog ten dirbusius droidus užgriuvo. Šimtai jų liko palaidoti po žeme ir iš esmės palikti pražūčiai, nes Centrinis Kupolas paskaičiavo, jog juos gelbėti būtų neekonomiška ir nurašė kaip įrangos praradimą. Į nuostolius. Žinoma Universitetas prieštaravo, bet niekas nesiklausė. O tada nutiko tai, ko niekas nesitikėjo – likusieji droidai sukilo. Iš pradžių jie tiesiog atsisakė dirbti, bet tuomet kai kurie priešgyniavimo suerzinti meistrai ėmėsi smurto ir parodomųjų egzekucijų nepaklusniesiems. Žodžiu labai greitai ir labai žiauriai viskas ėmė ristis velniop.

Ali atsikvėpė ir gurkštelėjusi vandens iš ligonės stiklinės, pasitikrino, ar toji vis dar klauso. Plačiai atmerktos merginos akys bylojo, jog ji gaudo kiekvieną draugės žodelį ir nekantriai laukia tęsinio.

– Maištas buvo numalšintas. Įkarščio pagauti ir puritonų prigąsdinti žmonės nugriovė antenas, kurios, kaip buvo įtarta padėjo droidams palaikyti tarpusavio ryšį, įkūrė suskių komitetą, pagal Universiteto kurtų droidų skrodimus parašiusį Imperiumą ir blogiausia... Blogiausia, kad visus Universiteto profesorius, kurie neprisiekė naujajai tvarkai, padėję ranką ant Imperiumo, nuteisė už pagalbą mašinoms, kovojant prieš žmones. Mašinoms! Aš niekaip negaliu suprasti, kaip jie galėjo Universiteto tvarinius vadinti mašinomis. Net dabar, po to kai menkystos iš Droidų Kontrolės ir Imperiumo Priežiūros Komiteto atvėrė visas droidų galvas ir iš jų išlupo antenas, net be jų aš niekaip negalėčiau jų laikyti mašinomis. Jie gyvos būtybės. Jie turi savo jausmus! Savo norus, poreikius, o mes iš jų pasidarėme tarnus, sukišom į šachtas ir palikome mirti...

Pajutusi, kad per daug įsikarščiavo, Ali stipriai suspaudė lūpas ir nušokusi nuo lovos apėjo kelis ratus ankštoje palatoje. Pagaliau apsiramino ir tęsė toliau:
– Kadangi naujų droidų kūrimas buvo Universiteto žinioje, po maišto jų nesunaikino. Tie antrarūšiai mokslininkai suvokė, kad nesugebės sukurti nieko panašaus, todėl visus nukirsdino, išlupo antenas ir sukrovė į saugyklas. Imperiumo pakanka, norint sutverti veikiantį kūną, tačiau be galvos jis tėra skardinė. Su žmogiškomis galūnėmis, bet vis dėlto skardinė. Imperiumo pakalikai neturi supratimo, kaip sukurti tokią galvą, kaip Universiteto laikais. Ironiška, ar ne? Nors yra mažas vilties spindulėlis. Tiesą pasakius, net ne spindulėlis, o sakyčiau tokia graži pasaka apie tai, jog ne visos antenos buvo sunaikintos. Tėtis man sakė, jog dalį Universitetas išsaugojo ir jei kur atsiranda kūrėjas, kuris gali įvertinti droido teisę į gyvybę, jis gauna anteną. Gauna šansą vėl prikelti droidus, nes sakoma, kad jie negali gyventi po vieną. Jie visi kaip vienas. Jei per ilgai būna atskirti, ima nykti. Kodėl tu manai droidų galvos vis grąžinamos į saugyklą...

– Kaip? – sušvokštė Kamė.

– Kas kaip? A.... Klausi apie tai, kaip „vertasis“ gauna anteną?

Ligonė karštligiškai palingavo galvą.

– Nežinau. Manau, kad čia tik pasaka. Pati pagalvok, juk iš Universiteto profesorių nebėra nė vieno gyvo. Šitiek metų praėjo... Šimtmečiai jau. Net jei jie ir išgelbėjo dalį antenų, tarkime, kad jiems tai pavyko ir jie jas kažkur paslėpė. Bet juk nebėra nė vieno, kuris žinotų tą slaptavietę, kuris prie jos prieitų ir galėtų perduoti antenas „vertajam“. Tai tiesiog graži legenda.

Kamė būtų dar mielai pasiklausiusi apie Universitete sukurtus droidus, apie tą paslaptingąją medžiagą, kuri juos pavertė sąmoningomis būtybėmis, paklausinėjusi, kodėl gi jiems reikia būti kartu, kas nutinka, jei droidų galvos per ilgai negrąžinamos saugyklon. O jei būtų galėjusi papasakoti apie tą milžinišką gyvą kristalą, kuris slypi po senuoju Universitetu... Dar būtų sugalvojusi tiek temų, tačiau Ali pasakojimas nukrypo į Akademijos kūrimą ir dėstytojų puritonizmą, Imperiumo garbinimą ir kitas, šiuo metu ligonės nedominusias temas, todėl ji ėmė snūduriuoti. Galiausiai, pastebėjusi, jog klausytoja netrukus užmigs, kilmingoji susiruošė eiti į paskaitas, tačiau prieš palikdama draugę ilsėtis, pasidalino dar vienu, paskutiniu patarimu:
– Kai grįši į celę, neišpilk Netos akių konservavimo skysčio. Jis puikiai tinka skausmui malšinti. Palyginus su tuo, ką tau duoda šioje gydykloje, bus tikra palaima praryti keletą lašų to tirpalo. Pamėgink, iškart palengvės. Tik nepadaugink. Trys lašai per parą ir ne daugiau, aišku? – tai pasakiusi Ali mirktelėjo ir pranyko už palatos durų.
2017-07-09 11:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-10 17:16
Andrėnas
Man irgi pirmiausiai užkliuvo bausmė. Žiaurumas ir t.t. iš tiesų puikiai dera prie gotikos, tad čia viskas ok. Ne ok yra patys syžalojimai - pateikti (bent jau iš pradžių) kaip pernelyg luošinantys. Nusvilinta iki lupimosi oda nieko tokio (pvz kas iš mūsų nebuvom saulėj nusvilę ir "nusinėrę"?), bet plyšinėjanti jau per daug. Tas pats ir su akimis - natūralus refleksas privers bent jau mirksėti ir t.t. ir pan.
Manau jei vieno bausmės ciklo pasekmės būtų pateiktos kaip pvz nusvilimas saulėje, tai 3 ciklų išgyvenimas su sueižėjusia oda ir pažeistom gleivinėm skambėtų realistiškiau. Plius, be abejo, randuota oda - labai geras akstinas išsaugoti švelniąją draugę, kurios prisilietimas toks visoks ir uf kaip spaudimną kelia ;)
BTW pats bausmės siaubas nesumažėtų, jei būtų kometaras a la "kai kurioms mokinėms oda sueižėdavo iki kraujo" (ypač jei komentare minėtos toksinės priemaišos papuola ne visuomet).

Gerai, užteks apie mediciną. Pereikim prie istorijos pamokėlės: " – Apie Dangaus Žmones, žinai?..." ir t.t. Tai yra strategiškai puikiai įveltas pasaulio istorijos pristatymas. Kas man kliūva, tai pernelyg enciklopediška kalba. Žmonės (paaugliai ypač!) turi tendenciją privelti pastabėlių nuo savęs, nenaudoti " ženkliai pagerėjo jų darbo našumas".

OK, užteks kabinėtis, einu ketvirtos dalies skaityt ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-10 09:43
pikta kaip širšė
Pradėkime nuo lengvesnės dalies - bausmės šulinyje. Idėją pasufleravo vienas matytas dokumentinis filmas apie katalikišką internatinę vienuolių rengimo mokyklą. Tik ten buvo ne oras, o vanduo naudojama. Turint omeny, kad panašūs būdai su ant galvos lašančiu vandeniu, buvo naudojami ir kankinimams (tik jau ne mokykloje, žinoma), tai ne, nemanau, kad bausmė yra per žiauri, jei nesivadovaujame šiuolaikinėmis moralės normomis. Kamė praktiškai niekas (žemas luomas+našlaitė), o imperiumas - šventas dalykas. Sutapatinkime mokyklą su tikėjimo šventove ir va toks šūds ir gaunasi, kad niekam ten nerūpi, kas su mokinėmis darosi. Juk net neaišku, kas nutinka su tomis, kurios neišlaiko. Niekas negali reikšti pretenzijų Akademijai.

Dabar sunkioji dalis... Ehem. Tai yra :p
O gal galime nenagrinėti šio aspekto mediciniškai? :-)
Pradėkime nuo to, kad šioje vietoje jokia fantastika nebuvo numatyta. Ir dar turiu pripažinti, kad nežinau, kiek gali tokios aplinkybės sužaloti fiziškai. Sau buvau priėmusi, kad kažkiek veikia pats oro srautas, kuris išdžiovina, apsunkina kvėpavimą, o visa kita - šalinamas užterštas oras iš visų patalpų, įskaitant technines, todėl leidžiu sau manyti, kad jo cheminė sudėtis gali būti kažkiek toksiška. Bet tai yra teksto paraštėse ir nemaniau, kad verta tai kelti į kūrinį. Nepagalvojau, kad ant medikų užsirausiu :-)))

Petri lėkštelė - spausdinimo klaida.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-09 12:43
sesė mėta
Hm, dabar daugiausia dvejonių kelia pati bausmė šulinyje. Pirma - ar logiška mokyklai taip žiauriai (beveik mirtina(?) bausme) bausti mokines, už smulkius nusižengimus? Antra - nesupratau jos principo grynai mediciniškai :). Sakykim, ok, čia gali būt fantastikos, bet man tuomet trūksta logikos - ji praranda sąmonę, nebežino kaip ištvers, ir staiga bac! viskas jau gerai, ji atsistoja ir kažkur nueina???

Ir ne "perti", o "Petri" lėkštelės. Na nebent čia fantastinis objektas, tuomet nesiginčiju :).

Bet šiaip man vis dar patinka, vis dar kabina ir aš vis dar laukiu kitos dalies :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-09 12:26
belekas112
Geras. Tikrai patiko. Daug priešistorės, kuri buvo pakankamai intriguojanti ir stebėtinai taikliai nukreipta į Kamės naująjį atradimą, manau. Aplinkos, detalių, minčių ir mergaitės pojūčių aprašymas puikus. Toks, iš kurio "pradedantysis" tikrai rastų, ko galima pasimokinti. "Gerai paruošti namų darbai" - tokia mintis man šmėstelėjo besipažindinant su Kamės pasauliu. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą