Pusnyje 3/4

Šarūnas vaikštinėjo po svetainę rankoje laikydamas taurę sklidiną brendžio. Gaudrimas tuo metu sėdėjo ant krėslo prie krosnelės ir stebėjo nesibaigiantį ieškotojo žygį. Pasibaigus apeigoms bažnyčioje Šarūnas buvo kažkur pradingęs, o vos įžengęs į namus pasakė, kad jam reikia išgerti ir pamąstyti.

- Įdomus bjaurybės žingsnis, - galiausiai tarė ieškotojas.

- Kieno? - pasitikslino Gaudrimas.

- Pranciškaus, kieno gi daugiau? Matai, - Šarūnas sustojo ir pažvelgė pašnekovui į akis, - Santaka - uždara bendruomenė. Iš svetur čia nebent nuotakos ar jaunikiai atsiranda. Kaip manai, kiek šiuo metu yra svetimų žmonių, kurių su vietiniais nesaisto giminystės ryšiai?

- Du? - spėjo Gaudrimas galvodamas apie save ir Austėją.

- Netgi trys, - kiek piktokai patikslino ieškotojas, - vietinė šamanė, pas kurią visi šliaužia, kai maldos nebepadeda, žmogus iš košmarų, taip, tai tu mano mielas drauge, ir pats puikiausias ieškotojas visame Kaune, taip, tai aš. Ir aš niekaip nesuprantu, kodėl kunigas nori prieš mus nuteikti visus žmones.

- Teoriškai mes turime alibi, - susimatęs tarė Gaudrimas, - bet praktiškai tikėjimas dažniau būna stipresnis už įrodymus. Jei nori, kad minia eitų kur tau reikia, paprasčiausiai turi įtikinti žaisdamas emocijomis, baimėmis. Ypač baimėmis. Ir reikia sunaikinti smulkmenas už kurių gali kabintis blaivus protas.

- Oho, Kvazimodas filosofas, - burbtelėjo Šarūnas, - tik alibi turime mudu. Austėja - ne.

- O gal ji ir yra taikinys?

- Kodėl taip manai?

- Iš vienos kelionės ieškotojas parveža beveik lavoną ir Austėja jį pastato ant kojų. Tikriausiai Pranciškus tokiais gebėjimais nepasižymi?

- Na, jis pasiūlė tave paguldyti bažnyčioje ir melstis ištisą parą.  

- Ne visai tokio gydymo būčiau norėjęs, - šyptelėjo Gaudrimas, - ir štai turime puikia progą pakirsti jos autoritetą. Galbūt ji ne tik gydo, bet laisvalaikiu dar pjaustinėja moteris. Atėjūnė, jei geba lavoną prikelti, tai gal dar ir išnykti sugeba.

- Gal vietiniams savo minčių geriau nesakyk, - niūriai tarė Šarūnas, - o tai man pradeda rodytis, kad ji tikrai įtartina.

- Esu tikras, kad tai vietinio darbas. Neabejoju, kad jei iš kamino būtų išlindęs nepažįstamasis, ji šaukti būtų pradėjus gerokai anksčiau.

- Klausyk, o gal jis išties pro kaminą pabėgo?

- Tikrinau, - papurtė galvą vyras, - ten grotos sudėtos.

- Taip, pamenu ten viską išnaršei… O tu šachmatais žaidi?

- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Gaudrimas, nustebintas tokio pokalbio posūkio.

- Tuoj patikrinsim, - ieškotojas pastebimai atkuto ir net pamiršo savo taurę ant spintelės.

Priešais atvykėlį greitai atsirado staliukas, žaidimo lenta ir Šarūnas pradėjo dėlioti figūras.

- Žirgas stovi ne čia, - pataisė Gaudrimas.

- Tai vis dėl to žaidi, - neslėpdamas triumfo tarė ieškotojas, - gerai, nes su vietiniais nepažaisi - per lengva. O štai tu atrodo turi labai neblogą galvą ant pečių. Gal darbas ją išjudins ir privers prisiminti kuo buvai. Balti tavo. Galim kalbėti toliau.

Gaudrimas nužvelgė lentą neprisimindamas ar kada iš tiesų žaidė šį žaidimą. Bent kaip vaikšto figūros jis žinojo. Kiek dvejodamas pastūmė vieną pėstininką pirmyn.

- Kas toks Paulius? - paklausė pašnekovo.

- Paulius… Jis buvo medžiotojas, - stumdamas pėstininką atsakė Šarūnas, - pūgų sezono metu padėdavo kam reikėdavo. Šiaip nepasakyčiau, kad tuo metu buvo itin pamaldus. Per praėjusias pūgas, kai gyvenvietėje pradėjo darytis striuka su kuru ir maistu, kai kas pradėjo kalbėti, kad reikėtų eiti iki Akro ir ieškoti maisto bei kuro ten arba keliauti į kitą gyvenvietę. Visi ieškotojai buvo kategoriškai prieš, tačiau ką apie pūgą supranta augalų augintojai? Kai kas pasiryžo tokiai beprotybei ir išėjo. Tarp jų buvo ir Pauliaus žmona. Kai kurie žmonės ėjo grupėmis, pavyzdžiui, Girdenis išėjo su dar penkiais. Pasibaigus pūgoms jų kūnus radome už kelių šimtų metrų nuo išėjimo. Kai kas ėjo pavieniui, pavyzdžiui, Pauliaus žmona. Po jos dingimo jis ėmė dažnai lankytis bažnyčioje, o kai Pranciškus pradėjo akti, tapo jo dešine ranka.

- Kaire, jei tiksliau.

- Na, taip, - nusijuokė Šarūnas, - jis kairiarankis. Net tu pastebėjai?

Gaudrimas bandė mintyse susidėlioti kas pastaruoju metu darėsi gyvenvietėje. Faktai gražiai dėliojosi vienas prie kito, tačiau iš jų niekaip nenorėjo lįsti tas, kuris lengva ranka žudė.

- O pats Pranciškus kaip tapo kunigu?

- Buvau visai užmiršęs, - šūktelėjo ieškotojas, - taigi jis irgi ne vietinis. Gyvenvietėje atsirado seniai. Pakeitė anksčiau čia buvusį kunigą. Atvyko greitai prieš ano mirtį. Šiaip slidus tipas. Nemėgsta tų, kas jam nors truputį nepritaria, nepraleidžia progos įlįsti į dėmesio centrą. Kad ir tuomet Marijos namuose. Tai buvo spektaklis siekiant dėmesio.

- O tu? - tarė Gaudrimas žiūrėdamas į akis savo pašnekovui.

- Ką aš? - susiraukė Šarūnas.

- Štai ir įdomu ką tu, - nenuleisdamas akių tarė vyras, - kiek mes bendraujame, tu pateiki išsamią konkrečią informaciją. Kai būni kitoje šių sienų pusėje tu plepi taip, kad man keista kaip negauni į dantis.

- Tai aš įtariamasis?

- Žmogžudyste? Ne. Tačiau norėčiau sužinoti ką gali apie save pasakyti.

- Na, gerai, - gūžtelėjo pečiais ieškotojas, - aš priklausau slaptai brolijai, kuri iškėlusi sau tikslą išsaugoti senojo pasaulio žinias. Ir dėl jų galėčiau padaryti bet ką, net suregzti sąmokslą, kad atrodytų, jog kunigas rezga prieš mane sąmokslą.

Gaudrimas nusijuokė, nors viduje jam nebuvo itin linksma. Priešais jį sėdėjo intelektualus asmuo, kuris visą laiką apsimetinėjo kitokiu prieš žmones su kuriais bendrauja kone kasdien. Vyriškis neabejojo, kad Šarūnas nesusijęs su žmogžudystėmis, tačiau lygiai taip pat buvo tikras, kad jis visko nepasako. Vis dėl to kvosti neapsimokėjo - buvo akivaizdu, kad ieškotojas nuo atsakymų išsisukinės.  

- Ūsuotas vyras, - tarė Gaudrimas, - su dideliu apgamu ant kaktos.

- Eimontas?  

- Vardo nežinau, bet jis paskutinis kalbėjo su Marija.

- Na, jis gyvulius augina. Jis Marijos pusbrolis. Nepažinojau jo gerai, tačiau lyg ir doras žmogus. Manai, kad jis galėjo tai padaryti?

- Ne, - papurtė galvą Gaudrimas, - nes jis dainavo prie stalo, kai pasigirdo pirmasis riksmas. Tačiau gali būti, kad jis kažką žino.  

- Siūlai nueiti ir pasakyti, - susiraukė Šarūnas, - kad žaidžiame detektyvus?

- Gal visai nebloga mintis, - nusišypsojo, - manęs tikriausiai nesiklausytų, o tu gali ko tik nori paklausti ir į dantis negauti. Matas po trijų ėjimų.

- Ką? - sumirksėjo ieškotojas.

- Jei būtum atsispyręs pagundai nukirsti karalienę, būtum neužleidęs strategiškai svarbios vietos. O dabar keliaujam žaisti detektyvus.

***

Gatves iš tamsos traukė tik lempų šviesa. Žmonės esantys toliau nuo žibintų atrodė tarsi šmėklos, kurios tik ir telaukia kol galės ką nors nusitempti su savimi. Gaudrimas pirmą kartą pajuto kaip slegia nuolat virš galvos esantis stogas, ant savęs laikantis nežinia kiek sniego. Būnant pastato viduje atrodė natūralu, kad tau kažkas virš galvos, tačiau išėjęs į gatvę vyriškis norėjo pamatyti dangų, debesis ar siaučiančią pūgą. Kol stogas dar nebuvo baigtas statyti ir žinojai, kad yra nors ir menka properša pro kurią gali patekti saulės šviesa, slegiančio jausmo nebuvo. Net iš pradžių tai nesijautė taip ryškiai. Pastarųjų įvykių sukurta įtampa tik paaštrino neigiamas emocijas.

Gaudrimas suvokė, kad jam anksčiau niekada neteko žiemoti užpustomoje gyvenvietėje. Kitaip dabar aplankę pojūčiai jam nebūtų nauji. Bent jis pats taip manė. Vyras neprisiminė kaip atrodo pavasaris, tačiau pagalvojus apie jį aplankydavo emocijos, kurias neabejotinai keldavo žiemos pabaiga. Vis dėl to neatmetė ir galimybės, kad klysta. Pro šalį einantys žmonės taip pat atrodė sunerimę, prislėgti. Tikriausiai ankstesniais metais visi irgi turėdavo rūpesčių, tačiau tikrai netekdavo jaudintis dėl to, kad gali mirti kraupia mirtimi.

Šarūnas pėdino surūgęs į praeivių pasisveikinimus atsakydavo kažką neaiškiai burbtelėdamas. Kelis kartus tiesė ranką į užantyje esančią gertuvę, tačiau vis susilaikydavo. Galiausiai patyliukais tarė Gaudrimui:

- Ką tikiesi sužinoti ir kokius klausimus užduoti, kad jau nori, jog kalbėčiau?

- Manau, kad pirmiausiai reikia sužinoti ką jie kalbėjo su Marija, - taip pat patyliukais atsakė vyras, - vėliau jau reikės žiūrėti pagal situaciją.

- Tau anksčiau teko būti panašioje situacijoje?

Gaudrimas atsakė ne iš karto. Akimirką pamanė, kad Šarūnui kažką galėjo pasakyti Austėja, tačiau šį variantą iš karto atmetė. Negi iš šono žiūrint jis taip primena medžioklinį šunį, aptikusį žvėries pėdsakus? Atsispyręs pagundai išsisukti nuo atsakymo, jis atsakė visiškai sąžiningai:

- Esu tikras, kad esu narpliojęs visokias keistenybes. Tas jausmas, kai bandau kažką suprasti man yra labai gerai pažįstamas. Jei esi skaitęs Artūro Konan Doilio...

- Na, ką Holmsai, regis gali žaisti naujoje smėlio dėžėje, - niūriai pertraukė Šarūnas.

Aplink Namus būriavosi žmonės. Jie šurmuliavo, pasakodami vieną už kitą kraupesnes istorijas kas yra viduje. Girdėdamas tai ką jie kalba, Gaudrimas nusprendė, kad nė vieno iš jų nebuvo įžengęs į namą. Prasibrovę pro žioplius vyrai išvydo šeimininko lavoną gulintį kraujo klane. Gaudrimo žvilgsnis kelioms sekundėms stabtelėjo prie krauju ant sienos užrašytos raidės T. Patalpa atrodė tvarkinga, grumtynių žymių nesimatė. Tikriausiai Eimontas buvo užpultas prie stalo, tuomet jis kelis metrus šliaužė iki sienos ir užrašė raidę. Gaudrimas nusprendė, kad vyras buvo užkluptas netikėtai ir pasipriešinti neturėjo galimybės. Vis dėl to, kodėl velionis nenorėjo savo priešmirtinio užrašo pradėti ten kur buvo užpultas? Ar jį kažkas nuvilko iki sienos ir tuomet paliko likimo valiai, o žmogus dar pabandė palikti bent kažkokią užuominą?

- Durys buvo užrakintos iš vidaus, - atsklido balsas nuo įėjimo.

Gaudrimas atsisukęs pamatė ką tik atėjusį Pranciškų. Vienas iš žioplių pasakojo jam kaip viskas nutiko:

- Žygis atėjo norėdamas paimti gyvuliams pašaro ir atsirakinęs duris aptiko Eimontą gulintį štai taip, prie sienos.

- Čia dar kažkas yra? - paklausė Pranciškus.

- Čia aš, Gaudrimas, - prisistatė vyras, o Šarūnas dar labiau paniuro, tačiau nieko nepasakė.

- Ar nekeista, atvykėli, - paklausė kunigas, - kad kur mirtis ten ir tu?

- Kas mirties priežastis: liga ar varnas sukantis ratus apie negyvėlį?

***

Perkūno namuose buvo triukšminga. Žmonės aptarinėjo naujausius įvykius ir šurmulys nuo depresyvaus kisdavo iki linksmo. Kai kas svarstė kaip žudikas galėjo patekti pas aukas, kažkas prisiminė smagius nutikimus su Eimontu, Marija ir Žybartu. Prie atokaus stalelio įsitaisę Šarūnas ir Gaudrimas stebėjo aplinkinius. Pamatęs Deivido žvilgsnį ieškotojas iškėlė du pirštus. Užeigos šeimininkas linktelėjo supratęs užsakymą ir pro duris kažką sušuko žmonai.

- Taip ir nesuprantu šių žmonių, - nežinia ar sau, ar pašnekovui tarė Šarūnas, - dreba dėl savo gyvybės, tačiau vis dar sugeba juokauti. Kai buvo nuspręsta griauti stogą, net didžiausi kritikai nešė čionai malkas ir juokavo, kad jų malkos didesnės, todėl turės gauti didesnį kepsnį.

- Sakei, kad maisto trūko? - pasitikslino Gaudrimas.

Ieškotojas pažvelgė pašnekovui į akis ir kiek prisimerkęs tarė:

- Jaučiu, kad žinau kai ką apie tave. Jei sutiksi man dirbti dar devynis metus - pasakysiu.

- Na, mes nebuvom susitarę dėl to, kiek tau dirbsiu, - gūžtelėjo pečiais Gaudrimas, - todėl termino pratęsimas metais atrodo kiek beprasmis.

- Jaučiu, kad apie tave žinau dar vieną dalyką.

Prie staliuko priėjo užeigos šeimininkas nešinas pora garuojančių lėkščių, bokalais ir asočiu. Viską padėjęs ant stalo, jis smalsiai pažvelgė į Gaudrimą:

- Klausyk, o kai pasiuntinukas kaukę nusiims, nepabėgs mano klientai išsigandę nepabėgs?

- Čia renkasi žmonės, kuriems net tavo veidas nebaisus, - nusišypsojo Šarūnas, - ką beišgąsdinsi parodęs kulkos ir šalčio paliktus randus?

Užeigos šeimininkas nusikvatojo ir paplekšnojęs per petį ieškotojui nužingsniavo link prekystalio.

- O aš, kvailys, - surimtėjo Šarūnas, - apie tai nepagalvojau.

- Kaip manai, - gūžtelėjo pečiais Gaudrimas, - kodėl aš atsisėdau nugara į salę? Vien tik tam, kad mano nuostabiu veidu galėtum grožėtis tik tu. Taigi, kokius dalykus apie mane žinai?

- Gal padarykim kiek kitaip. Kurioje pusėje Urmas?

- Ten, - mostelėjo ranka vyriškis.

- Laivų miestas anksčiau vadinosi?

- Klaipėda, - nė akimirkos nesudvejojęs atsakė Gaudrimas.

- Taigi, tu prisimeni bendrą informaciją. Ir galiu lažintis, kad nemėgai pasakų apie velnius, nes kitaip būtum supratęs, kad bandau tau pasiūlyti sandėrį su velniu, bet ne tai svarbiausia. Esu tikras, kad tu niekada negyvenai amžinoje pusnyje - gyvenvietėje, kuri yra nuolat po sniegu.

- Žinau, kad net pasibaigus pūgoms Santakos tik stogai išlenda iš po sniego.

- Bet tu nežinai kaip vyksta gyvenimas tokiuose miestuose. Kiekvienas čia gyvenantis turi savo maisto rezervą, kurį nuolat naudoja ir papildo. Atėjus pūgoms tas rezervas naudojamas kiek galima mažiau. Jei vis dėl to jis pasibaigia, vienintelis išsigelbėjimas yra vietinė užeiga. Jei jos šeimininkas yra sumanus ir mokantis planuoti, maisto jam nepritrūks.  

Šarūnas įpylė į bokalus skysčio iš asočio ir nugėręs didelį gurkšnį tarė:

- Jau esu pasiruošęs, gali kaukę nusiimti.

- Bet praėjusį pavasarį maisto trūko?

- Ir taip, ir ne. Porcijos buvo mažytės, tačiau iš bado mirti neleido. Mūsų paršiškasis tėvelis turi prikaupęs mėsos atsargas, štai jei daržovėmis dar taip pat rūpintųsi… Kai po pūgų išėjau, atrodė, kad sušlamšiu bet kokį pirmą pasitaikiusį žalią daiktą.

- Pavyko?

- Nelabai, - papurtė galvą ieškotojas, - pirmas žalias daiktas buvo automobilis.

- Paršiškasis tėvelis, - pasitikslino Gaudrimas, - tavo sugalvotas kreipinys?

- Negaliu neigti, - nusišypsojo Šarūnas, - kad prie šio pavadinimo esu prikišęs liežuvį. Mūsų šventasis tėvelis yra Pranciškus ir jis labai gerai sutaria su Deividu, todėl pamaniau, kad jie gali turėti kažką bendro.

- Niekaip nesuprantu, kodėl žmonės nori gyventi vietoje, kur norėdamas pamatyti saulę turi išeiti iš gyvenvietės. Ir tai ne tik per pūgų sezoną. Ištisus metus. Turi palikti gyvenvietę, norėdamas nesvarbu ką daryti. Nori ganyti gyvulius - eik tolyn, kol rasi žolės. Nori auginti augalus, keliauk, atkask žemės lopinėlį ir tikėkis, kad jame kas nors prigis per tuos kelis mėnesius be sniego.

Ieškotojas susidomėjęs žvelgė į pašnekovą. Jam netrukdė net tai, kad dabar Gaudrimo subjauroto veido nedengė kaukė. Šarūnas suprato, kad vyro žodžiai ateina ne iš dabartinės patirties, o iš tų laikų, kurie slėpėsi po devyniais prarastos atminties užraktais.

- Pastovumas, - ieškotojas, vėl gurkštelėjo iš bokalo, - čia niekas nesikeičia. Išvykdamas pūgoms rimstant aš žinau, kad grįšiu ir čia viską rasiu kaip palikęs. Žinau, kad jei kas bandys tuo metu lįsti prie mano sandėlių, vietiniai jį ataus taip, kad jam nebekils minčių dar kada panašiai elgtis. Grįždamas žinau, kad nebus pasikeitusi valdžia ir man nereikės iš naujo papirkinėti žmonių, kad susikurčiau atitinkamą reputaciją.

- Vis dėl to pasikeitimai atėjo čionai.

- Užtat kiek metų ramiai pragyventa? Esu tikras, kad atgavęs atmintį suprasi ramybės vertę.  

***

Austėja ruošė negyvėlį paskutinėms apeigoms. Gaudrimas stovėjo šalia atidžiai stebėdamas kas vyksta. Patalpos kampe ant kėdės sėdėjo ir karts nuo karto iš gertuvės gurkštelėdavo Šarūnas. Jis ką tik baigė pasakoti savo nuogastavimus dėl kunigo elgesio. Moteris klausėsi įdėmiai, tačiau neatrodė nei labai nustebinta, nei susijaudinusi.

- Ne pirmas kartais, kai jis bando prieš mane žmones nuteikti, - galiausiai tarė.

- Tu nesupranti, - ieškotojas net pašoko nuo kėdės, - žmonės bijo, nė vienas nesijaučia saugus namuose. Kažkas gali patekti pas tave pro užrakintas duris, paskersti kaip kiaulę ir išnykti kaip dūmas.  

- Žmogus, - burbtelėjo Gaudrimas, - yra mąstantis gyvūnas, žmonės - buka gyvulių banda.

- Man atrodo, - moteris numojo ranka, - kad judu per daug sutirštinate spalvas.

- Niekada nereikia nuvertinti grėsmės, - Gaudrimas pažvelgė į Austėjos akis, - tu negirdėjai kaip preciziškai jis manipuliuoja minia. Eimonto namuose po jo žodžių žmonės nuo manęs atsitraukė taip, tarsi būčiau nusiėmęs kaukę.

- Nemanau, - gūžtelėjo pečiais Austėja, - kad jie tokie bepročiai, kad rizikuotų pūgų sezono pradžioje likti be gydytojo. Medicina - mano skydas.

- Kartais gyvybę gelbsti ne skydas, - atsiduso Gaudrimas, - o ieties smaigalys.

- Čia kas, - susidomėjo Šarūnas, - žodžiai iš “Rolando giesmės”?

- Nepamenu, šiaip kažkur girdėjau, - burbtelėjo vyras nesuprasdamas kodėl ieškotojas tuo staiga susidomėjo ir vėl kreipėsi į gydytoją:

- Reikia būti atsargiems, o tai galime greitai dienas baigti… O kaip čia žmonės baudžiami?

- Išvarymas pūgų sezono metu, - burbtelėjo ieškotojas.

- Kokie nors neatlygintini darbai, - pridūrė Austėja.

- Čia tik už smulkmę gali gauti, - numojo ranka Šarūnas.

- O čia būna stambių nusikaltimų? - pasidomėjo Gaudrimas.

- Praėjusio pūgų sezono metu Viktoras vogė maistą, už tai buvo nedelsiant išvarytas. Daugiau… Rolandas prieš daugelį metų, dar Austėja nebuvo atėjus, girtas užmušė kaimyną. Bausmė tokia pati buvo.  

- Įdomu, - susiraukė Gaudrimas, - tykus užkampis staiga pavirsta skerdykla. Niekaip nesugalvoju tinkamo motyvo. Gal turite kokių minčių ką gali reikšti T raidė?

- Vardas? Tadas, Tautvydas, - spėjo Šarūnas, - bet nei vienas nei kitas į įtariamuosius netinka.

- Koks dar T raidė? - susidomėjo Austėja.

- Eimontas prieš mirdamas, - paaiškino ieškotojas, - savo krauju ant sienos tai parašė.

- Jis nemokėjo rašyti, - kaip kirviu nukirto moteris, - kai vasarą jis buvo persipjovęs koją, man pasakojo, kad jo sūnus aplenkė tėva: išmoko skaityti ir rašyti.

- Keista, - nusistebėjo Šarūnas, - jis yra iš manęs pirkęs kelias knygas.

- Sūnui pirko, - paaiškino Austėja, - jis vis pasakodavo kaip vaikas iš knygų daug visko sužinos ir jam nereikės tiek, kiek tėvui dirbti.

Gaudrimas užsimerkė. Mintyse jis pradėjo lipdyti galimą situaciją. Dar daug buvo nežinomųjų, tačiau viskas pradėjo atrodyti kiek kitaip. Jis suvokė, kad tokį jausmą jis puikiai pažįsta. Gaudrimas netgi žinojo ko reikia, kad jis dabar aklavietėje atsiduręs protas pajudėtų toliau.

- Privalau dar kartą pamatyti Marijos ar Eimonto namus, - galiausiai tarė.

- Nemanau, kad tai labai protinga mintis, - susiraukė Šarūnas.

- Gal tu ir teisus, tačiau tai vienintelis būdas suprasti ar esu teisus.

- Teisus? - susidomėjo Austėja.

- Man regis supratau kodėl mirė du žmonės ir jei esu teisus, tuomet bus galima išspręsti ir likusį galvosūkį.

- Na, nebent į Marijos namus galime patekti neatkreipdami dėmesio, - susimąstė ieškotojas, - nors ir tai nežinau kaip patyliukais reikėtų atplėšti lentas nuo durų.

- Galima surengti diversiją, - dusliai nusijuokė Gaudrimas, - padegti Eimonto namus, kad niekas nekreiptų dėmesio į Marijos būstą.

Kambaryje įsivyravo nejauki tyla. Vyras suprato, kad tikrai galėtų pasiryžti tokiai beprotybei, jei nerastų jokios kitos išeities. Vis dėl to tai būtų ne pats teisingiausias žingsnis. Ne toks, kuris tiktų… kam? Gaudrimas suvokė, kad tetrūko tik akimirkos, jog sužinotų kas toks buvo prieš nelemtą šūvį.

- Ar gerai jautiesi? - paklausė Austėja.

- Manau, kad taip, - kiek dvejodamas pasakė vyras, - tik man reikia išspręsti šį galvosūkį. Šarūnai, keliaujam pasivaikščioti.

- Lauke šalta ir daug nemalonių veidų, - burbtelėjo ieškotojas.

- Galiu nusiimti kaukę, jei tik tai padės tave įtikinti.

***

Gaudrimas nužvelgė namą. Durys negrabiai užkaltos lentomis, kaip ir skylė, kurią išdaužė braudamiesi vidun. Pastaroji vyrą labiau domino, nes nusivilkus paltą būtų galima pabandyti įlįsti. Jis nebuvo tikras, jog tilptų, tačiau manė, kad pabandyti tikrai verta. Paprasčiausiai reikėjo sulaukti akimirkos, kai gatvėje nebus žmonių. Šie tarsi tyčia sukiojosi netoli nuo namo. Deglų šviesoje jie atrodė tarsi tamsūs vaiduokliai ieškantys ką nusitempti į savo karalystę.  

Šarūnas, kaip niekada niūrus žvalgėsi aplinkui. Jis atrodė kaip žmogus besistengiantis neatkreipti dėmesio. Jis nuolat mindžikavo nuo kojos ant kojos ir netgi pamiršo, kad kišenėje turi nedidelę gertuvėlę.

- Gal geriau ateikime naktį? - pasiūlė ieškotojas.

- Kad nesukelti įtarimų, jog ketiname padaryti kažką nedoro?

- Mes jau ir taip keliam įtarimus, - Šarūnas dar labiau paniuro.

- Jei nesimakaluotum taip, tai niekas nė nebūtų mūsų pastebėjęs. Neturim laiko laukti kol sargyba pradės gesinti žibintus.

- Neminėjai, kad tai labai skubu, - nepatenkintas mindžikavo ieškotojas, - ir man iš viso nepatinka šis sumanymas. Ko tau reikia ten?

- Noriu ten išnykti kaip dūmas.

Gatvėje nuskambėjo klyksmas. Vyriškiai susižvalgė. Klyksmas pasikartojo. Ir tuojau po to nuskambėjo žodžiai:

- Jis buvo su kauke, gaudykit žmogų su kauke!

Žmonės gatvėje sužiuro į vyrus. Gaudrimas suprato, kad niekam nerūpės, kad jie čia jau ilgai stoviniuoja. Baimė nugalės sveiką protą jei tik atsiras kokia nors kibirkštėlė.

- Jis su kauke! - sušuko kažkas iš žmonių.

Šarūnas neįtikėtinai ramiai pažvelgė į Gaudrimą ir tarė:

- Slėpkis, aš juos sulaikysiu!

Gaudrimas suvokė, kad bėgimas - nebylus kaltės pripažinimas. Tačiau pabėgimas buvo vienintelė galimybė išgyventi. Ir jis spruko greitai. Gaudrimas puikiai suprato, kad negalės ilgai slėptis tokioje nedidelėje gyvenvietėje, tačiau kažkas viduje jam šaukė, kad reikia pratempti dar šiek tiek, reikia sudėlioti visą mozaiką ir tuomet jis turės skydą, kurio niekas negalės pramušti. Vyras stabtelėjo, įsmuko pro šiek tiek praviras duris ir palaukė kol pro šalį prabildės žingsniai, tuomet grįžo į gatvę ir kiek paėjęs atgal žengė į skersgatvį. Nusileidęs slidžiais akmenimis grįstu taku jis atsidūrė tiesiog prieš bažnyčią. Netoliese pasigirdo artėjančių ieškotojų balsai ir Gaudrimas akimirką padvejojęs žengė vidun.

Bažnyčia kaip visada pasitiko malonia šiluma. Viduje nebuvo nė gyvos dvasios, tik tyliai spragsėjo kuras krosnelėse. Gaudrimas nuslinko pasieniu galvodamas kur galėtų pasislėpti, jei vis dėl to persekiotojojai nuspręstų patikrinti ir bažnyčią. Pasiekęs pirmą krosnelę vos spėjo sustoti, kad nenuspirtų kibiro su pelenais. Jis jau norėjo žengti šalin, tačiau žvilgsnis užkliuvo už kažko boluojančio inde. Vyras pasilenkė ir paėmė į rankas nedidukę popieriaus skiautelę. Joje dar matėsi keli žodžiai ir Gaudrimas juos perskaitė pašnibždomis:

- Kūno įgyjamas pag… -  lapelyje daugiau nieko nebuvo, tačiau vyro lūpos judėjo tardamos žodžius: - pagreitis yra tiesiogiai proporcingas kūną veikiančiai jėgai ir atvirkščiai proporcingas kūno masei.  

Bėglys puolė atgal prie kibiro ir perkėlęs jį į šviesesnę vietą pirštais pažarstė pelenus, tačiau juose daugiau nieko nebuvo. Gaudrimas kumštyje suspaudė popieriaus skiautelę kaip vaikas spaudžia savo mėgstamiausią žaislą. Tai nebuvo informacijos trupinėlis, tai buvo raktas.

- Niutonas, - sušnibždėjo vyras, - Niutonas yra raktas.

Staiga Gaudrimas išgirdo neaiškų triukšmą sklindantį nuo nežinia kur vedančių durų. Vyras greitai, tačiau nesukeldamas nė menkiausio triukšmo perkėlė kibirą arčiau krosnelės, o pats įsmuko į šešėlį šalia kolonos. Durys prasivėrė ir pro jas tyliai kaip vaiduoklis įžengė Pranciškus. Praėjęs pro krosnelę ir aplenkęs kibirą jis pasiekė presbiteriją ir ten pradėjo kažką dėlioti iš vienos vietos į kitą. Ką tiksliai daro kunigas bėglys nematė.

Bažnyčios durys atsilapojo ir vidun įlėkė Paulius. Jis greitu žingsniu nuėjo iki Pranciškaus ir tarė:

- Šarūną turėtų greitai atvesti. Žmonės dabar būriuojasi prie raganos namų, kai ją sučiups visi patrauks čia. Kur dingo Gaudrimas niekas nežino, bet tik laiko klausimas kada jį suras.

- Jis pavojingas, - kunigo balsas buvo ledinis, - jį reikia sučiupti greitai. Kuo ilgiau jis laisvėje, tuo didesnį pavojų jis kelia.

Gaudrimas keturlinkas nuslinko link durų, puikiai suprasdamas, kad tai nors ir menkas, tačiau šansas pasprukti iš bažnyčios. Lįsdamas pro praviras duris jis dar spėjo išgirsti:

- Reikia patikrinti ieškotojo namus, jis gali slėptis ten.

Link savo būsto Gaudrimas skuodė nesislapstydamas. Jis jautė, kad privalo sužinoti kas yra dėžutėje ir turėjo ten atsidurti pirmas. Tikriausiai visi miesto gyventojai buvo raganų medžioklėje arba užsirakinę drebėjo namuose, nes nesimatė nė gyvos dvasios. Vyras tuo tik džiaugėsi.

Įvirtęs į savo kambarį jis pasičiupo dėžutę ir sudvejojo: ar turėtų ją atidaryti čia, ar vis dėl to keliauti kažkur kitur? Nebuvo abejonių, kad persekiotojai čia pasirodys greitai, o visas galvosūkis dar nebuvo išspręstas. Tik žinodamas visus atsakymus Gaudrimas galėjo tikėtis išgyventi. Išlėkęs į gatvę jis išgirdo artėjantį šurmulį. Vyras nusprendė, kad šiuo metu jam tiktų vienintelė slaptavietė, į kurią niekas nenorės kišti nosies - Marijos namai.

Laikydamasis šešėlių namą pasiekė greitai. Pro plyšį tarp lentų vidun švystelėjo paltą ir įsmuko pats: jei būtų buvęs nors kiek storesnis, tikrai nebūtų tilpęs. Patyliukais užkopė į antrą aukštą ir užsidaręs vonioje uždegė ten buvusią žvakę: nuo paskutinio apsilankymo čia niekas nepasikeitė. Apsivilkęs paltą pasiėmė į rankas dėžutę ir nedvejodamas susukiojo diskus: NEWTON. Nepasigirdo jokio laukto spragtelėjimo, tačiau dangtelis lengvai pasikėlė. Gaudrimas pažvelgė į dėžutės turinį ir burbtelėjo:

- Tikrai ne to tikėjausi, tikrai ne to...

Atsisėdęs ant vonios krašto vyras pažvelgė į veidrodį. Ten jis pamatė pažįstamas smalsias, skvarbias akis.

- Nors ne, - tarė Gaudrimas atsistodamas, - viskas būtent taip, kaip turi būti. Tik liko paskutinis nežinomasis. Kaip tu dingsti, bjaurybe?

Vyras paėmęs žvakę į ranką išėjo iš vonios ir žengė kambarį, kuriame įvyko žmogžudystė. Ten jis neskubėdamas ėmė vedžioti žvakę palei sieną kol liepsnelė pagaliau ėmė išdavikiškai virpčioti.