Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žmonės išėję iš bažnyčios dar šurmuliavo aplink. Gaudrimas, nenorėdamas atsidurti dėmesio centre, nuėjo gatve tolyn. Jis buvo tikras, kad žuvusiojo nepažinojo. Žybartas buvo vienas iš ieškotojų, bent tiek pavyko suprasti iš nugirstų pokalbių. Krovinio jis su savimi neturėjo, todėl tai panašėjo į apiplėšimą. Dar vienas žmogus, kuriam šiose apylinkėse kažkas nepagailėjo šovinio.

Gaudrimas sustojo supratęs, kad atsidūrė prie Austėjos durų. Vyras padvejojo ar turėtų pasibelsti. Ten buvo vienintelis žmogus, kurį jis pažinojo gerai, ar bent taip manė. Vis dėl to nebuvo tikras ar būtent su ja norėtų dabar kalbėtis. Gatve artėjantys žingsniai nuvarė šalin abejones ir vyras pabeldė į duris. Šios atsivėrė gana greitai, nustebusi moteris nusišypsojo ir mostelėjo užeiti vidun:

-Nesitikėjau tave taip greitai pamatyti.

-Kai kas nutiko ir norėčiau pasikalbėti, - neslėpė Gaudrimas.

-Tai, užeik ko dar lauki?

Vyriškis įžengė vidun ir stabtelėjo galvodamas kur jam eiti toliau: į palatą, kurioje laiką leido sveikdamas ar į kambarį su židiniu, kuriame gyveno Austėja. Moteris mostelėjo link savo durų taip nutraukdamas dvejones. Įžengęs vidun Gaudrimas pagalvojo, kad bažnyčioje tikriausiai buvo šilčiau. Nusivilkęs kailinį paltą, jis įsitaisė krėsle, kuriame sėdėjo paskutinius vakarus. Kelias akimirkas padvejojęs kone vienu atsikvėpimu išklojo viską kas nutiko tądien bažnyčioje. Austėja klausėsi susidomėjusi ir vyrui nutilus palingavo galvą:

-Štai ir pasibaigė ramūs laikai. Nors gali būti, kad pūgų sezoną ramiai išgyvensime.

-Kaip manai, ar mane kas nors sieja su tuo žmogumi?

-Žinoma, - atsklido balsas nuo durų, - kulka perėjusi per smegenis ir veidas, kuris man sapnuosis košmaruose.

-Šarūnai! - piktai šūktelėjo Austėja.

-Nepyksite, - tarė nekreipdamas dėmesio į šūksnį, - jei prisijungsiu?

-Regis, - gūžtelėjo pečiais Gaudrimas, - jau prisijungei.

-Na, Austėjai reikėtų išmokti užsirakinti duris: gydytojos vardas neapsaugos jei ateis piktadarys.

-Kaip ir spyna, - gūžtelėjo pečiai moteris.

-Taigi, ką manote apie Žybartą? - pasiteiravo Šarūnas įsitaisydamas tiesiog ant grindų.

-Aš jo nepažinojau… Bent taip manau, - atsakė Gaudrimas, - paprasčiausiai jis sulaukė likimo, kuris turėjo ištikti ir mane.

-Jo manieros, - Austėja kiek pašaipiai pažvelgė į Šarūną, - buvo geresnės nei tavo.

Kelias sekundes patylėjusi moteris pridūrė:

-Jis labai bijojo šalčio. Nežinau ar kas jį mėgsta, tačiau Žybartas jo bijojo. Jei nors truputį pašaldavo pirštus ar veidą, visada atlėkdavo pasitikrinti ar gyvens. Nežinau kaip jis prisiversdavo iš viso koją kelti iš gyvenvietės.

-O visada bandydavo pasirodyti kietesnis už mane, - labiau pats sau burbtelėjo Šarūnas.

-Ar dažnai čia ką nors nušauna? - pasidomėjo Gaudrimas.

-Nuo to, kai atkeliavau iš Akro tu buvai pirmasis su šautine žaizda.

-Kastytis buvo koją persišovęs prieš kelis metus, - nusišypsojo Šarūnas, - labai džiaugėsi radęs degtinės atsargas ir tikriausiai pats bent pusę to turto išgėrė. Na, o po to bandė kažką daryti su ginklu. Žinant jo sėkmę, tai dar pasisekė, kad ne savo konkolus nunešė.

-Kastytis irgi buvo ieškotoju, - Austėja atsakė į neužduotą Gaudrimo klausimą, - paskutiniu metu jis nebevaikšto į žygius. Dabar padeda brolio ūkyje. Jei pas mane būtų atėjęs, nebūtų likęs raišas.

-O kas iš viso gyvenvietėje turi ginklus?

-Manau, - gūžtelėjo pečiais Šarūnas, - visi ieškotojai. Kiti gyventojai… velniai juos žino. Štai senmergė Laima senį Butgeidį su dvivamzdžiu šalin varė. Tik šit ar turi ji šovinių - jau kitas klausimas.

Trijulė nutilo. Šarūnas iš striukės kišenės išsitraukė gertuvę, gurkštelėjo iš jos ir ištiesė Austėjai. Ši gėrimo neatsisakė ir kiek guršktelėjusi padavė Gaudrimui. Vyriškis kiek padvejojęs nusiėmė kaukė nuo veido ir gurkštelėjo deginančio skysčio. Jis neabejojo, kad tai ne pirmas kartais, kai ragauja šio gėrimo.

-Visą laiką galvojau, - prabilo Šarūnas, - kaip tu gali sietis su Žybartu. Jūs abu gulėjote visiškai skirtingose pusėse. Man keisčiausia, kad jį rado pietuose. Žybartas ten neidavo, nes pasak jo, ten tik daiktus prasčiokams gali rasti. O jis mūsų inteligentas buvo. Jei knygų nerasdavo, sakydavo, kad žygis nesėkmingas.

-Kartą jis man atnešė chirurgijos vadovėlį dovanų, - šyptelėjo Austėja, - jei nebūčiau gavus tos knygos, tikriausiai nebūčiau sugebėjusi tavęs išgelbėti.

-Principingas krienas buvo, - taip pat nusišypsojo Šarūnas, - sutarėm, kad jei per porą savaičių surasiu bent penkiasdešimties metrų virvę, jis man šituos batus atiduos. Žinojau kur tokia yra likus. Kol grįžau atvyko čia pirklys, dvi virves už batus siūlė, bet Žybartas manęs sulaukė.

-Liūdna bus jį paskutinei kelionei ruošti, - atsiduso Austėja, - rūstus jis buvo, tačiau ir padėti niekada neatsisakydavo.

Gaudrimas susimąstė. Įdomu, ko siekė žudikas? Kad niekas nepatektų į gyvenvietę ar, kad iš jos neištrūktų? Gal vis dėl to viskas siejosi su gabentu kroviniu, kuris buvo vertas dviejų šovinių?

-Kada paskutinį kartą matėte Žybartą? - paklausė Gaudrimas.

-Seniai, - gūžtelėjo pečiais Šarūnas, - ieškotojai dažniausiai pasimato per pūgas, kol galima keliauti namuose niekas nesėdi.

-Išvykdamas jis buvo užsukęs pasiimti šaltalankių mišinio, - atsakė Austėja, - nes pastaruoju metu skundėsi širdimi. Tuomet jis buvo kažkoks irzlus.

-Nesakė kur ruošiasi keliauti?

-Ne, - papurtė galvą Austėja, - tai būtų blogas ženklas.

Trijulė paskendo kiekvienas savo mintyse.  

***

Švininiai debesys užklojo dangų, pranašaudami greitą pūgų sezono pradžią. Dailidės triūsė be atsikvėpimo - dar nemažai neuždengtų plotų buvo likę. Kiti gyventojai buvo užsiėmę savais darbais arba bent bandė atrodyti užsiėmę. Gaudrimas pažvelgė į po lentomis dingstantį dangaus lopinėlį ir pravėrė bažnyčios duris. Pastatas pasitiko malonia šiluma, tačiau ne ji traukė vyriškį į šią vietą. Čia paskutinių apeigų laukė jo likimo brolis, kuriam pasisekė gerokai prasčiau. Žybartas gulėjo ant stalo, apkloto šviesia drobe, vėliau tapsiančia įkapėmis. Sveikoji veido pusė atsukta į duris, kūnas apvilktas švariais drabužiais. Bažnyčioje nebuvo nieko išskyrus Gaudrimą ir Žybartą. Vyriškis atsisėdo į pirmosios eilės suolą ir įdėmiai pažvelgė į velionį. Veide nebuvo nieko pažįstamo. Jautėsi panašiai kaip žvelgdamas į veidrodį pirmą kartą. Gaudrimas jautė, kad juos kažkas sieja, nors ta pati nuojauta kuždėjo, kad tikrai niekada nebuvo susitikę.  

Gaudrimas atsisegė kailinių sagas, nes pradėjo darytis karšta. Ties trečia saga rankos sustojo ir vyriškis pažvelgė į savo apdarą. Tuomet užsimerkė ir pabandė prisiminti kaip atrodė Žybartas, kai jį atnešė. Kūnas su visa apranga sušalęs į vieną ledo luitą, ilgų kailinių vienas atlapas atrodė sustingęs vėjyje. Kairė ranka suspausta į kumštį, o dešinė prigludusi prie krūtinės, tarsi bandytų ką nors užantyje paslėpti. Gaudrimas pažvelgė į savo apdarą. Panašaus ilgio tamsūs kailiniai. Pažvelgęs į velionį vyras suprato, kad ir ūgis jų panašus. Gaudrimas suvokė, kad žudikas galėjo suklysti. Tik kurį jis medžiojo? Tą, kuris dabar guli ant stalo ir laukia savo paskutinės kelionės ar tą, kuris išliko gyvas?

Gaudrimas atsistojo ir žengė prie stalo. Jis atidžiai nužvelgė kūną. Tai kas liko iš veido jo labai nedomino. Apžiūrėjo kaklą, kiek matėsi iš po marškinių, tačiau pastebėjo tik pora smulkių senų randų. Žvilgsnis stabtelėjo prie rankų, sunertų ant krūtinės. Kairės rankos nykštys buvo nešvarus.

-Ar jis buvo tavo draugas, sūnau mano? - balsas atsklidęs iš už nugaros privertė Gaudrimą krūptelėti.

-Tėve Pranciškau, - tarė atsisukęs, - bijau, kad aš ir savo brolio nepažinčiau, jei jis čia gulėtų. Tik norėjau atiduoti pagarbą žmogui, kurio likimas grėsė ir man, jei tik Šarūnas nebūtų pasirodęs laiku.

-Viešpaties keliai nežinomi, vienam jis atima gyvybę, kitam atima atmintį. Kur jis mus nuves ir kur užbaigs mūsų kelią, jis tik vienas težino. Belieka mums tikėti ir melsti jo malonės.

-Atsargų dievas saugo, o darbščiam padeda, - Gaudrimas net nustebo pajutęs neapsakomą norą kalbėti, - todėl ne vien maldomis turėtume gyventi, o darbais ir protu siekti, kad gyvenimas būtų geresnis.

-Ką žmogus pasiekė darbais ir savo protu? - prikimusiu balsu tarė Pranciškus, -  užrūstino viešpatį ir pavertė kadais žaliavusį pasaulį balta dykyne! Tikėjimas padėjo išgyventi!

-Kaip ir šiltas drabužis gamintas Senaisiais laikais.

-Taip, - su neapykanta tarė kunigas, - yra dar likę daugybė randų iš tų laikų. Tačiau nereikia jų šlovinti, tik pražūtį tų laikų palikimas neša.

-Ne maldos žodžiai plytas į vietas dėjo, - niūriai šyptelėjo Gaudrimas, - ne dievo žodis šias sienas šildo. Atleiskite, šventasis tėve, tačiau pagarbą velioniui atidaviau ir laukia manęs darbai.

-Pamastyk, sūnau mano, - tarė nurimęs Pranciškus, - ar tikrai teisus esi ir telydi tave Dievas.

-Ir jus, šventasis tėve.

Žingsniuodamas link išėjimo Gaudrimas pastebėjo šlapius pėdsakus vedančius ten pat. Jis nusistebėjo - galėjo prisiekti, kad bažnyčioje nieko nebuvo. Vis dėl to, jo mintis užvaldė tai, ką pamatė ant negyvėlio nykščio: keli žodžiai smulkiomis, juodomis raidėmis. Užrašai buvo kaip veidrodinis atspindys, tačiau tai nekėlė problemų Gaudrimui perskaityti:

Sunkio jėga nu

Laisvojo kritim

Vyras buvo tikras, kad tai ką perskaitė jam kažkur matyta, tačiau prisiminti nesugebėjo. Išėjęs iš bažnyčios jis giliai įkvėpė šalto oro ir apsidairė. Žmonės niekur nebeskubėjo. Jie visi stovėjo ir žvelgė aukštyn. Ten keli dailidės dar tvirtino lentas, tačiau kiti jau stovėjo nuleidę įrankius. Pagaliau vienas iš dirbusiųjų atsisuko į žmones:

-Viskas užkalta, galime švęsti!

Gatve nuvilnijo džiaugsmingi šūkiai, žmonės sveikino vieni kitus, juokėsi, glėbesčiavosi. Gaudrimas nužvelgė gatves virtusias tuneliais, kuriuose su tamsa vos pajėgė kovoti žibintai. Nors ir suvokė šių konstrukcijų būtinybę, tačiau jam atrodė, kad gyvenvietė taip pasilaidoja. Kiekvienas dailidžių plaktuko smūgis kalė vinis į Santakos karstą ir dabar, kai jis aklinai uždarytas belieka upilti žemėmis ar sniegu. Nuvijęs niūrias mintis šalin, stengdamasis likti nepastebėtu prasmuko į vieną gatvę ir nužingsniavo link Šarūno namų.

***

Gaudrimas gulėjo lovoje ant pilvo pasidėjęs dėžutę ir lėtai sukiojo užrakto diskus. Jis nesitikėjo atspėti kodą, tačiau ši veikla jam padėjo nuvyti šalin nereikalingas mintis. Kiekvienas gyvenvietės gyventojas galėjo išeiti laukan, tačiau tolyn nuklysdavo tik ieškotojai ir pirkliai. Šaunamąjį ginklą galėjo turėti bet kas. Vis dėl to pirkliai ir ieškotojai galėjo sau leisti šaudyti, nors ir labai retai. Abejotina ar kas nors imtųsi naudoti šovinį, jei nebūtų tikras, kad pataikys. Atsižvelgdamas į tai, kad tiek pats, tiek Žybartas gavo kulką į galvą, Gaudrimas nusprendė, kad užpuolikas turėjo būti pakankamai taiklus, o tai reiškia, kad turėjo bent kartais praktikuotis. Vyriškis negalėjo nuspręsti ar žudikas vietinis ar kas nors iš kitur.

Begulėdamas lovoje Gaudrimas sugalvojo kelias įvykių versijas. Pirmojoje abu šūvius paleido pro šalį keliaujantis plėšikas. Nežinia ko ir kur jis bastėsi, bet visai atsitiktinai sutiko kažkurį iš pašautųjų ir jį apiplėšė. Vėliau toks likimas ištiko ir antrą keliautoją. Antroji versija, kad taikinys buvo jis pats ir turėjo ateiti iš pietų, tačiau pasiklydęs praėjo gyvenvietę. Žudikas, manydamas, kad šauna į Gaudrimą, nušovė Žybartą. Supratęs klaidą, surado savo tikrąjį taikinį iššovė. Vis dėl to geriausiai faktai lipo prie trečiosios versijos. Žybartas visada grįždavo iš šiaurės, kažkas jo laukė. Pamatęs panašų žmogų šovė, tačiau tik sužeidė. Priėjęs ir supratęs savo klaidą žudikas iškeliavo ieškoti savo tikrojo taikinio. Taip surado Žybartą, kurio laukė gerokai liūdnesnis likimas. Tik štai, ką ieškotojas veikė pietuose?

Mintis nutraukė pasigirdęs beldimas į duris:

-Gaudrimai, eime į stogo užbaigtuvių šventę, galėsi vaikus pagąsdinti, kad tėvų klausytų. - Šarūno nuotaika atrodė visai nebloga, - joje dalyvauja visi gyventojai, užteks kambaryje kirmyti.

-Gerai, - kiek dvejodamas atsakė vyras, - tuoj išeisiu.

***

Dailidės buvo šventės karaliai: visi norėjo juos pašnekinti, paspausti ranką. Ypač, kai nuskambėjo varpas, reiškiantis, kad prasidėjo pirmoji pūga. Tiesiog gatvėje buvo užkurti keli laužai, šalia kurių pastatė stalus. Vaišes nešė visi kas tik galėjo, didžiausią dalį pateikė Perkūno namų užeigos savininkas. Šarūnas patyliukais ant kiekvieno stalo pastatė po butelį kažkokio gėrimo. Pagal aplinkinių reakciją, ieškotojas į šventę atnešė kažką retai randamo. Vienas pirklys su pora augalų augintojų pradėjo groti smagią melodiją.

Gaudrimas linksmybes stebėjo iš šalies, stengdamasis per daug neatkreipti dėmesio. Pro akis nepraslydo, kad kaip ir jis likti nepastebėtu stengiasi ir Paulius. Kad ir kiek besidairė, tačiau niekur nepamatė Austėjos. Tikriausiai, ji nesijautė laukiama masiniuose renginiuose. Vyras nusistebėjo, nes čia visi atrodė lygūs: bažnyčioje pasipūtę pirkliai čia šoko su perkarusiais augalų augintojais. Net Gaudrimą pakalbino keli praeiviai, nors žmonės buvo linkę jo privengti.

Vyras stebėdamas linksmybes galvojo ar į jį šovęs žmogus yra čia, ar likęs už gyvenvietės ribų. Gaudrimo visiškai nežavėjo mintis, kad gali tekti gyventi uždarytam kartu su žudiku. Ypač, kai net nenutuokiant kas jis yra. Vis dėl to, stebėdamas Santakos gyventojus negalėjo pasakyti, kad kuris nors jam atrodė įtartinai.

-Linksminiesi? - Šarūno balsas privertė krūptelėti.

-Kaip matai, - gūžtelėjo pečiais.

-Seniai čia tokių linksmybių nebuvo, - šypsodamasis tarė ieškotojas, - jei neklystu, tik kai Masteikius sniegas užvertė visi taip džiūgavo. Po to, kai Akro nebeliko čia pasidarė visiškas užkampis. Pranciškus manė, jog ten atsikels nauji gyventojai, tačiau tos vietos vengia net godžiausi ieškotojai. Net  aš.

-O ankstensniais metais užbaigus stogą nešvęsdavo?

-Ankstesniais metais stogo užbaigti nereikėdavo, tik remontuoti.

Šarūnas pažvelgė į virš gatvės esančią konstrukciją ir tęsė:

-Praėjęs pūgų sezonas užsitęsė. Ėmė trūkti maisto, o ypač kuro. Pranciškus kalbėjo, kad tik tikėjimas padės išgyventi ir nepamiršdavo mandagiai pridurti, kad bažnyčioje turi būti šilta. Žybartas pasiūlė ardyti ir deginti stogą, o praėjimus tarp namų tiesiog kasti sniege. Pasak jo, žmonės turi nors kažkiek turto išsaugoti, o kai pūgos pasibaigs bendromis jėgomis bus galima atstatyti. Taip ir buvo. Kurį laiką gyvenome sniego urvuose, po to atkapstėme gatves, sukaupėme medžiagų statyboms. Tik šis pūgų sezonas ankstokai prasidėjo ir dailidėms teko paplušėti. Po to pasiūlymo Žybartą visi pradėjo gerbti. Nors ir prieš tai populiarumo jam netrūko.

-Kaip manai, - susidomėjo Gaudrimas, - ar dėl to kas nors galėjo jį nušauti?

-Nemanau, - papurtė galvą ieškotojas, - nors žinau, kad ir dėl mažesnių niekų kai kurie gatavi kitą nudobti. Tuomet buvo dvi stovyklos: vieni norėjo žūtbūt stogą išsaugoti, kiti manė, kad neverta deginti to ką sukaupei per gyvenimą.

-Kurią pusę palaikei tu?

-Aš? Aš visada mėgau išsaugoti tai kas priklauso man. O ir bendrą turtą niokoti visada smagu, - nusijuokė ieškotojas ir surimtėjęs pridūrė:

-Galima deginti brendį, tačiau to niekas neprisimins ir šilumą kaži ar pajaus, o jei jį pastatysi ant stalo, kai bus baigtas taisyti stogas - tapsi garbingu išsišokėliu.  

Vyrai nutilo, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Linksmybės tęsėsi, prie skirtingų stalų esančios grupelės bandė savo dainomis užgožti kitus garsus. Gaudrimas pastebėjo Pranciškų besišnekučiuojantį su keliais gyvulių augintojais. Vyras atidžiai nužvelgė minią ar kur nepamatys Austėjos, tačiau ši prie linksmybių neprisijungė. Gaudrimas pasvarstė ar nevertėtų nueiti iki jos - tarp šių žmonių jis vis tiek jautėsi svetimas ir linksmintis jo netraukė. Grįžti namo ir sėdėti ten vienam jam taip pat nesinorėjo, be to, norėjosi kam nors išsakyti savo mintis.

Staiga Gaudrimas išgirdo vos pro šventės triukšmą gebėjusį prasiskverbti garsą. Dar pilnai nesuvokęs kas tai galėjo būti suprato, kad kažką girdėjo ir kiti - grupelė žmonių apsidairė. Garsas pasikartojo, tik šį kartą buvo aišku, jog kažkur klykia moteris. Gaudrimas įsitempė bandydamas nustatyti kryptį, tačiau tik trečią kartą pasigirdus nevilties kupinam garsui pavyko suprasti iš kur jis sklinda. Keli vyrai jau lėkė link vieno namo, prie jų prisijungė ir Gaudrimas su Šarūnu. Durys buvo užrakintos ir nepaisant poros stambių vyrų pastangų nenorėjo nė krustelėti. Pirmojo aukšto langai buvo negrabiai užmūryti, tačiau Gaudrimas suprato, kad tai šansas. Nepaisydamas protestų atėmė iš vieno senioko metalinę lazdą ir ja smogė į plytą. Antras smūgis privertė ją sukrutėti. Šalia išdygo Šarūnas su ilgu kirviu ir pentimi smogė į gretimą plytą. Ši skilo ir gerokai įlindo vidun. Stambieji vyrai nuo durų puolė prie lango ir atėmę įrankius keliais galingais smūgiais išvertė kliūtį. Vienas galiūnas įšoko pirmas, paskui jį nėrė Šarūnas, o iš paskos įlindo ir Gaudrimas.

Patalpoje tvyrojo prieblanda, kurią vos sklaidė pora žvakių. Kambarys atrodė gana netvarkingai, daug kur mėtėsi įvairūs rakandai, tačiau daug dairytis neleido dusli dejonė iš antro aukšto. Vyrai nulėkė link pro gretimas duris matomų laiptų, užskriejo jais į antrą aukštą, tačiau ten įsivyravo mirtina tyla. Jų laukė keturios durys iš kurių tik vienos buvo uždarytos. Gaudrimas greitai patikrino laisvai įeinamas patalpas ir sustojo prie likusiųjų, bandančių išlaužti uždarytas duris. Sulig kiekvienu smūgiu jos subraškėdavo, tačiau nenorėjo atsiverti. Galiausiai vienas galiūno smūgis buvo lemiamas - garsiai sutraškėjusios jos atsilapojo ir vyras tiesiog įvirto vidun. Šarūnas įlėkė į kambarį ir vos per žingsnį atsilikdamas įšoko Gaudrimas.

-Viešpatie švenčiausias, - suvebleno galiūnas išlaužęs duris, kai pamatė prie kitos sienos gulintį kniūbsčią moters lavoną.

Gaudrimas nužvelgė kūną ir ėmėsi tikrinti kambarį: atlapojo drabužių spintos duris, pažvelgė po lova, patikrino ar neatsiveria užpustyti langai. Patalpoje buvo tik pro duris atėję vyrai ir prie sienos gulintis, vis dar kraujuojantis lavonas. Gaudrimas pažvelgė į Šarūną, kuris atrodė itin paniuręs. Galiūnas, sėdėjo ant žemės ir kažką panosėje murmėjo, iš koridoriaus pasigirdo pasibaisėjimo šūksniai, kai prie pro duris pažvelgė iš paskos atėję žmonės. Gaudrimas įsikišo peilį į makštis ir dar kartą nužvelgė patalpą. Pabėgimo kelių iš šio kambario nebuvo, tačiau nebuvo ir žudiko. Nebuvo nė menkiausios galimybės, kad jie galėjo prasilenkti. Durys užrakintos iš vidaus - skląsčio užšauti iš išorės nebuvo nė menkiausios galimybės.  

-Tik demonai ar šėtono apsėstieji, - nuo durų atsklido žmonių atvesto Pranciškaus balsas, - galėjo padaryti tokias baisybes. Tik nelabojo padedami jie galėjo kaip gyvulį išskrosti žmogų ir pranykti be pėdsakų.

Gaudrimas būtų su malonumu pranykęs iš šio kambario, tačiau demonai jam padėti negalėjo ir teko brautis lauk pro kunigą ir koridoriuje susigrūdusius žioplius. Pastarieji, nors visai neseniai ir šalinosi atvykėlio, dabar smalsiai klausinėjo ką šis matęs kambaryje. Vyras tylėdamas išėjo į gatvę ir pasistengė kaip galima greičiau pranykti iš akiračio.

***

Austėja stovėjo prie stalo, ant kurio apklota baltu audeklu gulėjo negyva moteris. Gaudrimas suprato, kad pasiruošimas paskutinei kelionei praktiškai baigtas. Gydytoja kažką pašnibždomis ištarusi žengė link durų. Paskui ją nusekė ir vyras. Tik tuomet, kai abu atsisėdo priešais židinį Gaudrimas paklausė:

-Ir ką galėtum papasakoti?

-Tikėjausi, - atsakė Austėja, - kad tu man galėsi daugiau papasakoti, regis tu ten pirmas įėjai?

-Regis aš ne pirmą kartą panašioje situacijoje, - kiek dvejodamas pasakė vyras, - kai visi bandė išlaužti duris aš tikrinau kitus kambarius ar ten nėra kas nors pasislėpęs. Kai pamačiau lavoną, manęs tai neišgąsdino. Aš tai priėmiau kaip įvykusį faktą ir ėmiau tikrinti patalpą kur galėjo pasislėpti žudikas. Nepamenu kada išsitraukiau peilį, tačiau jaučiu, kad man ne kartą yra tekę jį naudoti kaip ginklą. Ir… nežinau kaip nusakyti tą jausmą… jaučiuosi kaip medžioklinis šuo užuodęs pėdsakus.

-Negi nori pasakyti, kad žmogų, kuris geba kautis, - sudvejojo moteris, - kažkas pašovė iš arti?

-Iš arti? - pasitikslino Gaudrimas.

-Na, taip, - linktelėjo galvą moteris, - iš arti. Aplink žaizdą buvo nudegimai nuo parako, o taip būna tik kai šaunama mažu atstumu.

-O Žybartas?

-Nežinau, - papurtę galvą Austėja, - paskutinei kelionei aš jo neruošiau.

-Tu ruoši tik moteris? - pasitikslino vyras.

-Ne, ruošiu visus… Kiek neįprasta, kad Pranciškus su Paulium viską padarė patys. Kiek pamenu, pats kunigas ruošė tik tris velionius.

-Įdomu, - burbtelėjo Gaudrimas, - gal čia iš pagarbos?

-Abejoju, - papurtė galvą, - nelabai jie sutardavo. Gal tiksliau būtų jų požiūriai ne visuomet sutapdavo, nors Žybartas ir buvo karštai tikintis žmogus.

-O moteris?

-Marija? Retokai ji į bažnyčią užsukdavo… Niekam ne paslaptis, kad kartais ji uždirbdavo ne darbu, o kūnu.

-Bet ji nebuvo atstumtaja?

-Ne, - kaip kirviu nukirto Austėja.

-Įdomu, - vėl burbtelėjo Gaudrimas.

-Iš viso man sunku suprasti kas norėjo jos mirties. Ir dar tokios žiaurios. Ir kam reikėjo vogti organus…

-Vogti organus? - pasitikslino vyras.

-Jos pilvas buvo prapjautas ir trūko inkstų, gimdos, dalies kepenų... Ir gausybė dūrių. Tikriausiai šįkart galiu pritarti Pranciškui - tai galėjo padaryti tik apsėstas žmogus.

-Galbūt, - tarė Gaudrimas, paskęsdamas savo mintyse, - o gal ir ne.

***

-Susirinkome čia išlydėti į paskutinį kelionę mūsų brolį Žybartą ir sesę Mariją, - Pranciškus stovėjo prie dviejų į drobę susuktų kūnų, - kuriuos iš mūsų atėmė blogio jėgos. Joks doras ir sveiko proto žmogus negalėtų pasielgti taip bedieviškai. Ir baisiausia, jog dabar tas šėtono išpera slepiasi kažkur tarp mūsų. Kviečiu visus būti stiprius ir neprarasti tikėjimo ir maldą skirti išėjusiems iš mūsų bendruomenės Žybartui ir Marijai.

Gaudrimas stovėjo netoli išėjimo ir stebėjo kas darosi bažnyčioje. Visi žmonės atrodė sunerimę, šįkart prieš pasirodant Pranciškui nebuvo jokio šurmuliuko. Gyventojai tylėdami susirinko, kai kurie buvo nuėję tarti atsisveikinimo žodį mirusiesiems. Gaudrimas jautė, kad maldos žodžiai jam nežinomi ir pastebėjo, kad Šarūnas tik vaidina, kad taria žodžius. Geriau įsižiūrėjęs jis suprato, kad vyras be garso, tik lūpomis sako daugybos lentelę. Atrodo, kad ieškotojas pajuto atvykėlio žvilgsnį ir vos pastebimai šyptelėjo lūpų kampučiu, o tuomet tęsė savo matematinę mantrą.

Maldai pasibaigus prie kiekvieno kūno priėjo po keturis vyrus ir pakėlė juos. Gaudrimas manė, kad iš bažnyčios juos išseks visi čia susirinkę, tačiau procesijoje dalyvavo tik nešikai ir kunigas su Pauliumi. Visi likusieji liko savo vietose. Bažnyčioje įsivyravo tyla. Gaudrimas norėjo atsisagstyti paltą, tačiau pabijojo, kad krebždėdamas gali atkreipti aplinkinių dėmesį. Bažnyčioje buvo maloniai šilta ir vyras pajuto, kad jį įveikti bando snaudulys. Paskutinę naktį jis miegojo itin prastai, į galvą nuolat brovėsi visokios mintys. Gaudrimas vėl ir vėl prasukinėjo šventės įvykius savo atmintyje bandydamas surasti įtariamąjį. Daugelio dalyvių veidus jis prisiminė, tačiau kai kurie žmonės buvo atsukę į jį nugaras ar buvo tose vietose, kurių vyras nematė. Perkūno namų užeigos savininkas negalėjo šventės metu dingti, nes jo stoto žmonių čia nebuvo. Žioplių, kurie susirinko į nužudytosios namus veidus jis prisiminė puikiai, tačiau ar tarp jų galėjo būti žudikas? Ar jis būtų spėjęs nors kiek apsitvarkyti? Gaudrimas neabejojo, kad žudikas turėjo būti kruvinas. Vis dėl to, niekur nesimatė nei pėdsakų, nei atsitraukimo kelių. Atrodo, kad jis išsisklaidė kaip dūmas.

Bažnyčios durys girgžtelėdamos prasivėrė ir vidun įžengė kunigas su nešikais. Pranciškus grįžęs prie altoriaus atsisuko į žmones ir tarė:

-Šiuo sunkiu metu visi mes privalome būti kartu, netikiu, kad taip galėjo pasielgti nuolat su mumis gyvenęs žmogus. Jei kas manęs paklaustų, nedvejodamas pasakyčiau, kad kažkur slapstosi svetimas. Jeigu kas nors iš jūsų pastebės kažką įtartiną, nieko nelaukite ir nedvejokite, ateikite pas mane ir aš jus išklausysiu. Saugokime vieni kitus ir neleiskime, kad iš sniegynų atėjęs demonas mus pražudytų, - kunigas pakėlė bibliją ir pridūrė: - skaitykite Dievo žodį ir jame rasite nusiraminimą.

Gaudrimas atkreipė dėmesį, kad Pranciškus knygą pakėlė kaire ranka. Perkratęs prisiminimus vyras įsitikino, kad kunigas yra kairiarankis. Jam tai pasirodė svarbu, nors dorai ir nesuprato kodėl. Šį atradimą užgožė įtarūs aplinkinių dirsčiojimai jo pusėn.  
2017-07-08 00:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-09 09:26
sesė mėta
Šiaip tikrai įdomu, bet man irgi atrodė, kad pritrūko laiko ar noro redagavimui.

Dar dvi vietelės, kur noriu pasikabinėti:

"Štai senmergė Laima senį Butgeidį su dvivamzdžiu šalin varė."
Pasakysiu, kaip man rašykuos sakė - jei pavadini ką nors vardu, skaitytojas supranta, kad tą veikėją reikia įsidėmėt. O šičia, įtariu, to nereikia. Gi puikiai ir logiškai galima buvo apseiti be vardų (bent jau vieno vardo) naudojimo.

Tas aklo šventiko pasirodymas nužudymo scenoje neįtikino. Kiek pirmieji turėjo stoviniuoti kambaryje su lavonu nieko neveikdami, kad per miestelį kažkas sugalvotų atvesti aklą senuką, įkelti ji pro langą (ar kažkas įlėkęs dar sumąstė duris atrakinti?), užvesti laiptais ir dar papasakoti kaip atrodo nužudymo vieta???
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 19:22
Andrėnas
Principe tas pats komentaras, kaip ir prie pirmos dalies: įdomu, kas bus toliau, bet kliūva kalbos smulkmenos (įvardžiai, pasikartojimai, etc.).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą