Rašyk
Eilės (73344)
Fantastika (2194)
Esė (1496)
Proza (10364)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1113)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







tema: Telydi tave jėga

mūšio laukas: gotika

 

Lovoje gulintis žmogus sudejavo. Gal bandė kažką pasakyti, gal taip ir neatgavęs sąmonės suvaitojo - sunku buvo nuspręsti girdint tą, pro tvarsčius vos prasisunkiantį garsą. Kambaryje stovėjęs vyriškis susidomėjęs atsisuko į lovą vos ne vos mušviestą aliejinės lempos.

-         Sakiau, kad gyvens, - balse neslėpdama triumfo tarstelėjo kampe besikuičianti moteris.

-         Tai tik dejonė, - burbtelėjo vyras, - nusibaigs po dienos ar dviejų.

-         Ne… nenusibai… gsiu! - tyliai, tačiau labai aiškiai atsklido iš po tvarsčių.

Moteris atskuodė kaip bizūnu pavaryta. Ji priklaupė prie lovos ir pabandė žvelgti ten, kur turėtų būti gulinčiojo akys.

-         Kur aš? - vėl pasigirdo vos girdimas balsas.

-         Santakos gydykloje, - atsakė moteris, - nesijaudink, ilsėkis, dar bus laiko pakalbėti.

-         Žiūrėk tu man, gyvens, - pagaliau ištarė vyriškis, - gerai, moterie, laimėjai šįsyk, sakyk kokio aukščio malkų kalną tau atgabenti?

***

Židinyje spragsėjo malkos, tačiau tai tik paryškino kambaryje tvyrančią nejaukią tylą. Krėsle sėdintis vyriškis aptvarstyta galva lėtai sukiojo taurę su kiek rusvu skysčiu. Gretimame krėsle sėdinti moteris žiūrėjo į liepsną paskendusi jai vienai žinomose mintyse.

-         Visiškai nieko, - galiausiai pratarė vyriškis.

-         Belieka džiaugtis, kad išgyvenai, - tarstelėjo moteris, - nė pati nebuvau tikra, kad išsikapstysi.

-         Ir vis dėl to susilažinai?

-         Norėjau turėti didesnį akstiną tave išsaugoti, - šyptelėjo lūpų kampučiais.

-         Ir ką man dabar daryti, kai net nežinau ką galiu daryti? - vyro balsas nuskambėjo neįtikėtinai ramiai.

-         Nežinau. Manau laikui bėgant prisiminsi… Ar bent ateis suvokimas ką gali daryti. Nepamiršai kaip vaikščioti, kalbėti, reiškia dar ne viskas prarasta. Galų gale, gal kas nors ateis tavęs ieškoti. Tu esi pakankamai svarbus asmuo, jei kažkas tau nepagailėjo šovinio.

-         Štai tu kalbi, - labiau sau, nei pašnekovei tarė vyras, - ir aš suvokiu daugiau nei pasakai žodžiais. Lažybos iš kalno malkų tikrai vertingos, nes kuro gauti nelengva. Šovinys labai brangus, todėl niekas be reikalo jo nenaudotų. Tačiau aš nežinau kodėl taip yra.

-         Manau, po truputį viską pavyks sudėlioti. Kai aš atvykau čia maniau, kad gyvenimas baigėsi. Bet štai jau tiek metų prabėgo.

-         O tu ne vietinė?

-         Ne, mano šeima gyveno prie Akro, ten viskas buvo kitaip… Tuomet atėjo baltieji Masteikiai.

-         Tai buvo šlykštūs galvažudžiai, kurie po savęs palikdavo tik mirtį ir pelenus. Likimo ironija, kad daugelis jų žuvo įgriuvus Akropolio luboms į kurį jie taip veržėsi. Likusius pribaigė išlikę Akro gyventojai… Plačiai apie tai pasklido kalbos.

Moteris nustebusi pažvelgė į tarp tvarsčių besislepiančias akis. Vyriškis vis dar sukiojo taurę tarp pirštų. Vėl įsivyravo nejauki tylą, kurią tik paryškino kartais spragsinčios malkos.

-         Štai pasakei apie Akrą ir aš prisiminiau kas jame vyko, - prabilo vyriškis, - tačiau nei iš kur tai sužinojau, nei kada tai sužinojau…

-         Tikėkimės atmintis sugrįš.

-         O jei ne?

***

Austėja padėjo tvarsčius ant netoliese stovėjusios spintelės. Akimirką ji sudvejojo ar vertėtų duoti veidrodį vyriškiui, tačiau vis dėl to pakėlė jį. Uždelsta akimirka nepraslydo pro jo akis.

-         Gražuolis kokį ne kasdien sutiksi, - tarė žvelgdamas į veidrodį.

-         Ne kiekvienas išgyvena po tokių sužeidimų…

-         Pamenu, tu man tai kone kiekvieną dieną kartoji. Žvelgiu į veidrodį ir jame nematau nieko pažįstamo. Ir tai ne dėl kulkos sužeidimų. Į mane žvelgiantis veidas man toks pat nepažįstamas kaip ir tų, kurie ateina į tavo namus prašydami pagalbos.

-         Tu gali pradėti gyventi iš naujo.

-         Aš negalėsiu pradėti gyvenimo iš naujo, - niūriai šyptelėjo vyriškis, jei tą grimasą galima pavadinti šypsniu, - man teks pradėti gyvenimą iš naujo.

-         Dar kiek laiko galėsi pagyventi čia, - tarė Austėja, - bet tau teks susirasti kitą būstą. Ateina pūgų metas, greitai sulauksiu daug ligonių.

-         Galbūt galėčiau tau padėti? Vis tiek esi vienintelė, kurią nors šiek tiek pažįstu.

Moteris nusijuokė, tačiau akyse atsirado liūdesys. Ji pakramtė lūpą ir atsidususi tarė:

-         Vietiniai gyventojai svetimus priima sunkiai, o jei dar tas svetimas gyventų pas atstumtąją… Manau, tai būtų ne pati geriausia naujo gyvenimo pradžia.

-         Atstumtąją? - pasitikslino vyriškis, - taigi tu juos gydai ir čia gyveni.

-         Taip, tiesa, tačiau man niekada neleidžia pamiršti, jog esu svetima. Matai, - šįsyk Austėja nusišypsojo tikrai nuoširžiai, - aš nesu linkus laikytis visų vietinių papročių. Kartais išgydau tuos, kurie paskelbiami mirštančiais, suteikiu pagalbą tiems, kuriuos visi atstumia. Tikriausiai kai kurie mane iš miestelio išvarytų, tačiau visi supranta, kad be gydytojo visiems būtų striuka.

-         Ojergutėliau, - nuo durų atsklidęs balsas privertė krūptelėti abu pašnekovus, - dabar man tris naktis košmarai sapnuosis!

Kambarin įžengusio vyro balsas sužeistąjam pasirodė labai pažįstamas, nors veido ir negalėjo prisiminti. Austėja atsisuko į atėjūną ir piktokai tarė:

-         Šarūnai, mama tavęs nemokė, kad belstis reikia?

-         Pas mano motušę nesibelsdami eidavo, - pašaipiai atšovė svečias, - jei tik susimokėti galėdavo, taip, kad mandagybės ne mano prigimčiai. Be to įdomu pažiūrėti ar tikrai išgyveno lažybų objektas.

Šarūnui kalbant nuo veido nė akimirkai nedingo kiek pašaipi šypsenėlė, tačiau jo žvilgsnis skrodė tarsi tarsi peilis ką tik iškritusį sniegą. Sužeistasis nuo kojų iki galvos nužvelgė svečią. Seni, tačiau neabejotinai geri batai, šiltos kelnės, tikriausiai atėjusios iš Senųjų laikų. Trumpa striukė su aukšta kailine apykakle ant kurios dabar po truputį tirpo kelios užsilikusios snaigės. Diržas su petnešomis buvo nukarstytas visokiais krepšeliais, tarp kurių kyšojo stambaus peilio makštys. Prakaulus veidas neatrodė išsekęs, tokiu vyras buvo iš prigimties. Ir mėlynos akys, atrodytų, besistengiančios užfiksuoti, kad ir menkiausią detalę, pastebėti kiekvieną krustelėjimą.

-         Tai kaip laikaisi, paslaptingasis svety? - pasidomėjo Šarūnas.

-         Gyvas, - be tuščiažodžiavimo atsakė, - ir nieko neprisimenantis.

-         Še tau, kad nori, - masliai tarė, - kai sužinojau, kad gyvensi, tikėjausi, kad pavyks sužinoti ką ten veikei ar už ką kulką gavai…

-         Šarūnai, - įsiterpė Austėja, - kad jau taip smalsumas spaudžia, ar nenorėtum jo sau į pagalbininkus priimti?

-         Sandėlį saugoti tikrai galėtų, prie durų tokį pamatęs bet kas į šalį bėgtų…

-         Šarūnai! - piktai šūktelėjo Austėja.

-         Nepyk, svety, - vyriškio veide dingo šypsena, - kalbu aš viską, kas ant liežuvio užeina, o ir liežuvis mano aštresnis už daugelio skustuvus. Jei nebūčiau vikrus kaip velnias ir greitas kaip elnias, tai jau seniai pusnyse be galvos gulėčiau. Man reikia žmogaus, kuris sandėly padėtų tvarkytis ir ūkį žiūrėtų, kol manęs nebūna. Pažadėti nieko negaliu, tik stogą virš galvos, maisto, kad badu nemirtum ir šilumos tiek, kad nesušaltum. Vis dėl to, manau, kad tai pats geriausias pasiūlymas, kokį tik esi gavęs nuo tos akimirkos, kai atsiradai šiuose namuose.

-         Prieš porą vakarų Austėja pateikė žymiai įdomesnį pasiūlymą, - tai išgirdęs Šarūnas nejučiom kilstelėjo abu antakius, - vis dėl to, manau, kad ir tu kartais pasiūlysi man kokios trauktinės.

-         Tfu, tu… Gerai, kai atsigausi, užsuk į mano namus. Per pūgas vietoje krapštysiuosi. O tu, Austėja, pagalvok ką su jo veidu daryti… Ir vardo reikėtų.

***

Židinyje spragsėjo malkos, ant krėslų priešais židinį sėdėjo Austėja ir Gaudrimas. Tyla nebuvo nejauki, paprasčiausiai žmonės džiaugėsi paskutiniu vakaru kartu. Ateinanti diena žadėjo pasikeitimus jiems abiems.

-         Netinka tau tas vardas, - galiausiai tarė moteris.

-         Jis man pasirodė pažįstamas, - gūžtelėjo pečiais vyras, - papasakok geriau kas manęs laukia.

Kelias sekundes gydytoja galvojo nuo ko pradėti pasakojimą. Galiausiai nusprendė pradėti nuo žmogaus, su kuriuo vyriškiui teks bendrauti daugiausiai:

-         Šarūnas - Ieškotojas, - Austėja pažvelgė į Gaudrimą ir šiam papurčius galvą paaiškino:

-         Jie ieško įvairiausių daiktų. Kuro, įrankių, knygų, medikamentų… Visko, kas liko iš Senųjų laikų. Šarūnas vienas iš geriausių. Kartais jis keliauja ten, kur kiti jau regis viską yra išnaršę ir vis tiek sugeba grįžti su milžinišku kroviniu. Jis taip pat ne vietinis, į Santaką atvyko kiek anksčiau nei aš. Nežinau kaip jį priėmė - jau tuomet jis sakė viską kas ant liežuvio užplaukia. Jis vienišius, tiesa buvo panelė, manau, kad mezgėsi kažkas tarp jų, bet per pūgas įgriuvus gatvei ji žuvo. Nuo to laiko jis linkęs viską daryti vienas.

-         Ir jis staiga nusprendžia priimti pagalbininką?

-         Jis smalsus. Labai. Manau, kad jam velniškai įdomu kas tu toks. Vien smalsumo vedinas jis keliavo link trejybės ir rado iš pusnų kyšantį miškovežį. Atsimenu, grįžo jis tuščiomis rogėmis, kiti ieškotojai nepagailėjo jam kandžių pastabų. Perkūno namuose jis užsisakė pavalgyti ir pasisotinęs pareiškė, kad kiekvienam namui dovanoja po rastą, jei tik to namo gyventojai padės jam parsigabenti visą krovinį. Žinoma, Pranciškus tuomet užpyko, kad jam nieko neatiteko.

-         Pranciškus? - susiraukė vyras.

-         Kunigas. Visi dori Santakos gyventojai eina į bažnyčią.

-         Išskyrus tave ir Šarūną? - spėjo Gaudrimas.

-         Išskyrus mane, - šyptelėjo moteris, - Šarūnas į bažnyčią eina. Vis dėl to, tai jam netrukdo su Pranciškum palaikyti išskirtinai dalykinių santykių. Tąsyk jis tiesiai į akis pasakė, kad tu kunigas ar ne, šventas ar ne, bet esi iš kūno ir kraujo, todėl gali medžio gabalą panešti. Po to kone mėnesį Pranciškus burnojo, tačiau nieko padaryti negalėjo - negi išvarysi geriausią ieškotoją?

-         O jis gali išvaryti? - susidomėjo Gaudrimas.

-         Tiesiogiai ne, - papurtė galvą moteris, - tačiau jo įtaka vietiniams yra didelė. Kaip ir Pauliaus, jo pagalbininko. Kai kunigas apako, Paulius pradėjo tvarkyti daugelį gyvenimiškų dalykų.

-         Kaip jie priima svetimus? - pagaliau vyras uždavė nerimą kėlusį klausimą.

-         Su nepasitikėjimu ir baime. Kaukė tau tikrai nepridės pasitikėjimo, nors ne vienas čia slepia savo veidą… Šaltis skaudžiai baudžia kiekvieną neatsargų.

Kelias minutes kambaryje buvo tylu. Austėja žvelgė į liepsną galvodama ką turėtų pasakyti.

-         Žinai, - kiek dvejodama tarė, - dabar gali būti lengviau. Baltųjų Masteikių nebeliko, žmonės nebebijo taip… Ir apranga tavo kaip pirklio. Nesakau, kad juos šiltai sutinka, bet ir tolyn nevaro.

-         Ačiū, - Gaudrimas lėtai atsikėlė iš krėslo, - ačiū už viską. Noriu pailsėti, kad rytojų pasitikčiau pilnas jėgų.

-         Saldžių sapnų, - linktelėjo galvą moteris, - nepažįstamasai Gaudrimai.

Vyras išėjo iš kambario, o Austėja susimąsčiusi žvelgė į ugnį. Sunkiai atsidususi ji be garso sujudino lūpas:

-         Nori pabūti vienas.

***

Už durų laukė šaltis ir pavienės skraidančios snaigės. Gaudrimas apsidairė po jam nepažįstamą pasaulį. Tiesiai virš galvos kaukšėjo plaktukas. Kilstelėjęs galvą Gaudrimas pamatė kelis vyrus kalančius medines konstrukcijas tarp namų. Tolėliau gatvė virto tuneliu. Vyras suprato, kad dabar vyksta pasiruošimai pūgų sezonui. Kai sniegas užklos visą gyvenvietę žmonės gatvių tuneliais galės vaikščioti vienas pas kitą.

Namai statyti Senaisiais laikais, kai kurių sienos padengtos tinku, kai kurie demonstravo savo raudonas plytas. Žmonių pro šalį ėjo nedaug, nė vienas nekreipė dėmesio į Gaudrimą, visi atrodė susirūpinę užsiėmę savo problemomis. Pro vyriškio akis nepraslydo, kad kai kurie veidus slėpė kaip ir jis: iš po kepurės ar kapišono tesimatė tik akys, nosis ir viskas kas žemiau buvo uždengta šaliku ar specialiai tam reikalui pasiūta kauke. Bent gatvėje jis neišsiskyrė iš kitų.

Gaudrimas neskubėdamas patraukė jam nurodyta kryptimi. Daugelis langų buvo užkalti ar negrabiai užmūryti, tačiau kai kur blizgėjo ir stiklas. Vyras nepastebėjo nė vieno užrašo virš durų, jis nusprendė, kad taip yra todėl, kad gyvenvietė čia maža ir visi tiksliai žino kas kur gyvena. Gaudrimas stabtelėjo, supratęs, kad ką tik sužinojo, jog kažkada lankėsi didelėje gyvenvietėje - kaip kitaip jis žinotų kad žmonės virš durų linkę parašyti kokios profesijos asmuo ten gyvena? Deja, atmintis nenorėjo išduoti jokių kitų smulkmenų ir vyriškis gūžtelėjęs pečiais žengė pirmyn.

Bažnyčia išsiskyrė iš visų aplinkinių pastatų: nors dalis pastato slėpėsi po sniegu, tačiau likusi buvo kruopščiai nuvalyta, languose mirgėjo vitražai. Medinės konstrukcijos saugojo fasadą su įėjimu ir dalį bokšto nuo užpustymo. Net pūgų sezono metu aplink bažnyčia turėjo likti daug atviros erdvės. Bent dešimt vyrų tvirtino konstrukcijas, keitė nepatikimas dalis naujomis. Gaudrimas stabtelėjo pasigrožėti pastatu, tačiau supratęs, kad vienišas žioplys labai patraukia akį nuskubėjo toliau.

Šarūno namas pasitiko užvertomis langinėmis, pro vietomis nutrupėjusį fasado tinką matėsi raudonos plytos. Tai buvo vienintelis Gaudrimo matytas pastatas turintis sunkias metalines duris. Ant jų šviesiais dažais spausdintinėmis lygiomis raidėmis buvo užrašyta “IEŠKOTOJAS ŠARŪNAS” ir kiek žemiau ranka prirašyta “Manęs tikriausiai nėra, bet jei norite, galite belsti.” Vyriškis kelis kartus kumščiu stuktelėjo į metalą ir durys prasivėrė kone iš karto. Šeimininkas nužvelgė svečią nuo galvos iki kojų ir mostelėjo užeiti. Be žodžių nuvedė Gaudrimą iki vienų durų ir žengęs pro jas teatrališkai atsisuko plačiai išskėsdamas rankas:

-         Štai Jūsų karališki apartamentai mano garbusis svety!

-         Milžiniški, - akimirką patylėjęs tarė Gaudrimas.

Kambaryje tilpo tik keturi baldai: lova, kėdė, nedidelis stalas ir drabužių spinta. Sunku įsivaizduoti čia telpančius daugiau nei tris žmones ir tai tik jei du iš jų sėdėtų. Vis dėl to kambaryje buvo pakankamai šilta, o prie sienos kabanti lempa kūrė paslaptingą, bet jaukią prieblandą. Vyras pagalvojo, kad jei tektų gyventi dideliame kambaryje, jis jaustųsi nejaukiai. Regis jis buvo įpratęs gyventi pakankamai asketiškomis sąlygomis.

-         Toliau esančios durys - mano kambario, - Šarūnas įsitaisė ant kėdės, - tarp mūsų yra krosnis ir tavo pareiga bus ją kūrenti. Mokėsi?

-         Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Gaudrimas, - regis reikia dėti kurą pro dureles.

-         Iš esmės taip, - linktelėjo galvą šeimininkas, - gerai, kad kulka ne visą tavo košę iškabino. Skaityti moki?

-         Taip, - tvirtai atsakė.

-         Oho, - Šarūno antakiai šoktelėjo aukštyn, - daugelis vietinių geba tik savo vardą perskaityti. Regis gavau geresnį padėjėją nei tikėjausi. Ne be reikalo nudžiugau tave radęs.

-         O kaip tu mane radai? - Gaudrimas uždavė ramybės neduodantį klausimą.

-         Nedaug trūko, kad būčiau neradęs, - mostelėjo ranka Šarūnas, - grįžau iš žygio ir jei nebūčiau stabtelėjęs užkąsti tikriau nebūčiau pastebėjęs. Pamačiau sniegynuose kyšant kažką juodo, o tai buvo tavo ranka. Po to, kai kažkas į tave pykštelėjo, tu dar buvai pakankamai gyvybingas, kad sugebėtum iš sniego sukasti šiokią tokią užuovėją. Daugiau pasakoti nelabai yra ką: užsiverčiau tave ant rogių ir tempiau iki čia.

Šeimininkas atsistojo ir pravėręs spintos duris ištraukė ryšulėlį.

-         Kadangi buvau tikras, jog nusibaigsi, kelis daiktus pasidėjau saugiai. Jei su visu turtu būtum užsilenkęs pas Austėją, tai daiktus išskirstytų mūsų dangiškasis tėvelis, kurio sprendimais kartais, nors neslėpsiu, dažnai, esu linkęs abejoti.

Turto buvo nedaug. Skiltuvas, žvakės galiukas, ilgas peilis odinėse makštyse, nedidelis krepšelis, į kurį ir buvo sudėti visi daiktai ir dėžutė. Būtent ji labiausiai traukė akį. Beveik poros sprindžių ilgio, perpus siauresnė ir keturių pirštų aukščio, pagaminta iš medžio. Apatinėje dalyje buvo šeši žiedukai su raidėmis, o ant viršaus užrašas “F=ma”. Dėžutė buvo pagaminta taip kruopščiai, kad vos galėjai įžiūrėti vietą, kur prasideda dangtelis. Vos paėmęs į rankas Gaudrimas suprato, kad ji nėra tuščia - tą įrodė svoris. Papurčius dėžutę viduje nesigirdėjo nė menkiausio krebžtelėjimo. Ant žiedų briaunos buvo surašytos visos lotynų abėcėlės raidės. Vyriškis net neabejojo, kad tai spyna.

-         Jei būtum nusibaigęs ir jei nebūtų pavykę atspėti kodo, - tarė Šarūnas, - būčiau ją pjovęs vien iš smalsumo pažiūrėti kas viduje. Jei nori galiu atnešti pjūkliuką…

-         Ne, - nutraukė Gaudrimas, - nemanau, kad man tai padės.

-         Iš pradžių pagalvojau, kad kas nors norėjo tave apiplėšti. Bet prie tavęs buvo daug vertingo turto. Maistą sunaudojau pagal paskirtį, su savimi turėjai kelias pakuotes kuro tablečių - jei norėsi galėsiu atiduoti. Tempdamas tave į gyvenvietę supratau, kad ne dėl daiktų kažkas į tave šovė. Nežinau plėšikų, kurie švaistytųsi šoviniais.

-         O aplink nebuvo pėdsakų?

-         Jei ir buvo, tai juos paslėpė sniegas. Be to, kai pamačiau, kad tu vis dar gyvas, labai ir nesidairiau.

 

***

 

Šarūnas Gaudrimą supažindino su laukiančiais darbais, aprodė likusį būstą ir leido jam iki vakaro pailsėti. Gulėdamas lovoje vyras bandė sudėlioti mintis. Jis net neabejojo, kad dėžutė tikrai jo, tačiau nei kodo, nei kas joje, nei ką reiškia užrašas ant dangtelio prisiminti nepavyko. Jis nebuvo tikras ar prisimena ar tik įsivaizduoja, kaip bando iš sniego pasidaryti bent šiokią tokią sienelę. Gaudrimas neabejojo, kad išėjęs į gatvę tiksliai parodytų krypti iki Akro, tačiau nesugebėtų pasakyti iš kurios pusės jis ėjo prieš sužeidimą.

Prisiminimų apie Santaką taip pat nebuvo daug, kalbantis su Šarūnu vis iškildavo faktų nuotrupos. Maža gyvenvietė. Nei prekiaujanti, nei kažką gaminanti, paprasčiausiai egzistuojanti žmonių grupė. Vis dėl to, čia gyveno vieni iš geriausių ieškotojų. Ne visą turtą jie gabendavo į Santaką, pakankamai dažnai nuklysdavo ir iki kitų gyvenviečių, tarsi pirkliai. Gaudrimas net patarlę prisiminė: Santakos ieškotojų sulaukei - stiprių pūgų nebesitikėk. Jie bene vieninteliai palikdavo gyvenvietes dar nepasibaigus pūgų sezonui.

Didžiausią nerimą Gaudrimui kėlė tai, kad jis neprisimena kas jis buvo. Praktiškai visus kasdienius darbus jis galėjo nudirbti. Jo, kaip pirklio gebėjimais Šarūnas labai suabejojo pareiškęs, kad apgautų ir paliktų kaip mergą su septintu vaiku. Kiek besidairė, Gaudrimas nematė nė vieno įrankio, ar daikto, kuris galėtų sietis su jo profesija.

 

***

 

Vieni pirmųjų darbų, kuriuos teko atlikti Gaudrimui buvo paprasčiausias apsipirkimas. Sudaręs nelabai ilgą pirkinių sąrašą Šarūnas pasiuntė vyriškį pas prekeivius. Pasak jo, tai buvo puiki proga susipažinti tiek su miesteliu, tiek pašiurpinti gyventojus. Pastarasis punktas nelabai sužavėjo Gaudrimą, tačiau vis dėl to nesispyriodamas išėjo į miestą. Gandas, kad atvykėlis jau išėjo iš gydyklos buvo pasklidęs ir daugelis sutiktų praeivių smalsiai jį nužvelgdavo. Kai kurie paslapčiomis, kai kurie nė nemėgindami slapukauti. Retas praeidavo pro Gaudrimą jo nepastebėdami.

Pirmiausiai Gaudrimas užsuko į Perkūno namų užeigą. Ši jį pasitiko tvankiu oru ir blankia šviesa. Viduje buvo tik keli žmonės susėdę prie skirtingų staliukų ir nerodė nė menkiausio susidomėjimo atėjūnu, kas Gaudrimui visai patiko. Prie prekystalio stovėjo pats užeigos šeimininkas. Tai buvo pirmas sutiktas žmogus, kuris neabejotinai turėjo viršsvorio. Kiti sutikti gyventojai, kad ir neatrodė išsekę, tačiau persivalgymu jų apkaltinti irgi negalėjai. Vyras neskubėdamas valė stalo įrankius ir apsimetė nepastebįs Gaudrimo, nors šis neabejojo, kad yra paslapčiomis apžiūrinėjamas. Atvykėlis tvirtu žingsniu priėjęs prie prekystalio mandagiai pasisveikino:

-         Laba diena, Šarūnas prašė manęs iš Jūsų nupirkti tris dešras ir pusę kilogramo taukų.

-         Taigi, taigi, - tiesiog į akis pažvelgė užeigos šeimininkas, - Šarūnas susirado pasiuntinuką susirado? Įdomu, įdomu.

-         Padėjėją, - pataisė Gaudrimas.

-         Tebūnie, - gūžtelėjo pečiais šeimininkas ir per petį užbaubė:

-         Beatriče, trys dešros ir puskilis tauko.

Atsisukęs į klientą jis padėjo šluostę ant prekystalio, įmetė šaukštą į stalčių ir paklausė:

-         Klausyk, o koks jausmas antrą kartą gimti? Čia tokia istorija ne kiekvienoje užeigoje gali išgirsti tokią istoriją.

-         Pabandykite įsivaizduoti kaip jaustumėtės išėjęs į gatves visiškai nuogas. Nors nesu tikras ar susilauktumėte tiek pat dėmesio.

-         Jaučiu, kad iš moterų tikrai daugiau, žymiai daugiau - nusikvatojo užeigos šeimininkas.

“Dar nežinia nuo kurio jos klykdamos bėgtų labiau,” - pagalvojo Gaudrimas, tačiau nieko neatsakė. Pokalbiui plėtotis neleido ir pro gretimas duris įvirtusi Beatričė. Ji buvo antras Gaudrimo sutiktas apkūnus žmogus gyvenvietėje. Jei šeimininko veidas niekuo neišsiskyrė, moteris atrodė tarsi nuo pat gimimo būtų pykusi ant viso pasaulio. Kai jos ir Gaudrimo žvilgsniai susidūrė, jam kilo pasiutęs noras atsiprašyti už tai, kad kvėpuoja ir tiesiog išnykti iš šio pasaulio.

-         Še, turėkis, - į užeigos šeimininko rankas dešras įgrūdo moteris ir galvą mostelėjo į klientą, - kas tas, Deividai?

-         Šarūno pas… pagalbininkas.

-         Aaa…

Moteris apsisuko ir dingo už durų. Šeimininkas ištiesė prekes vyrui ir tarė:

-         Perduok Šarūnui, kad laikau padengtą mūsų mažąją skolą padengtą.

-         Būtinai perduosiu. Dėkui.

Paėmęs dešras ir asotį su taukais Gaudrimas žengė link durų jausdamas nugarą gręžiantį Deivido žvilgsnį.

 

***

 

-         Smagiai susipažinai su mūsų tvartu? Avis, devynragis ožys, gaidys ir paršas su paršiene tiesiai iš pragaro. Kuris labiausiai patiko? - Šarūnas sėdėjo priešais krosnį kramsnodamas kažkokį tamsiai rudą paplotėlį.

Gaudrimas nė akimirkai nedvejodamas būtų galėjęs pasakyti kuri pravardė tenka aplankytiems prekeiviams. Ir toks apibūdinimas tiko ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl asmeninių savybių.

-         Sakyčiau, kad įspūdingiausiai atrodo paršai.

-         Aha, daili porelė, o jei kada juos nuogus pamatytum, tai tris savaites košmarai sapnuotųsi… Aš juos pirtyje buvau sutikęs, neprisifantazuok ko nereikia! - šūktelėjo Šarūnas pastebėjęs pagalbininko žvilgsnį.

-         Nesijaudink, tavo paslaptis saugi, - Gaudrimas nutaisė sąmokslininkui tinkantį balsą, - su manimi visos paslaptys saugios - atmintis prasta.

Ieškotojo antakiai šoktelėjo aukštyn ir jis pradėjo kvatotis. Greitai juokas virto kosuliu, mat vyras paspringo maistu. Pamojavęs rankomis, kad pagalbos nereikia Šarūnas šiaip ne taip nurimo. Kelias akimirkas patalpoje buvo tylu, pagaliau šeimininkas tarė:

-         Žinai, net nepamenu kada paskutinį kartą taip juokiausi. Kiek kalbėjom tu žodžiais nesimėtai… Tačiau jaučiu, kad juos valdai labai neblogai. Gal ir gerai, kad esi čia.

 

***

 

Bažnyčioje buvo šilta. Prie sienų stovėjo keturios metalinės krosnelės, į kurias karts nuo karto kuro įmesdavo niūrią veido išraišką nutaisęs vyras. Gaudrimas net neabejojo, kad tai Paulius - vietinio kunigo padėjėjas. Pro ausis nepraslydo ir tai, kad niekas jo nevadino zakristijonu, nors pareigos jo lyg ir atitiko. Bažnyčia buvo kukli, bet žavi. Galėjai neabejoti, kad ją nuolat prižiūrėjo, nuo pat Senųjų laikų. Paveikslai ant sienų, langų stiklai, vitražai. Visa tai atrodė laiko beveik nepaliesta. Presbiteriją sunkiai apšvietė kelios aliejinės lempos, mat ta bažnyčios pusė buvo visiškai užpustyta sniegu. Navose tamsą sklaidė pro langus patenkanti šviesa - tądien pro debesis prasiskverbė ir šiek tiek saulės šviesos.

Gaudrimas atsistojo prie išėjimo atokiai nuo kitų žmonių. Jis tikėjosi, kad čia niekam nekris į akis ir galės stebėti kas vyksta bažnyčioje. Vyriškis nebuvo tikras ar yra tikintis: prisiminė kas kaip vadinasi, žinojo kaip turėtų vykti apeigos, tačiau ar tos žinios grynai teorinės ar su tuo tekdavo susidurti kiekvieną sekmadienį? Būtent dėl to jis nusprendė bent pirmą kartą pabūti kiek galima mažiau pastebimas.

Pauliui dingus žmonės nutilo. Gaudrimas suprato, kad tai savotiškas ženklas, jog tuoj pasirodys kunigas ir puiki proga apžiūrėti vietinius gyventojus. Ieškotojai buvo išsibarstę visoje bažnyčioje, tačiau juos galėjai atpažinti lengviausiai: kiekvienas jų turėjo daiktų iš Senujų laikų: kas peilį, kas žiūronų dėklą, tačiau drabužiai atrodė atlaikę ne vieną kelionę ir ne vieną pūgą. Beveik priešingybė jiems - pora vietinių pirklių. Dailūs apdarai ir keli niekučiai iš Senujų laikų: šviesą atspindinčios juostelės ar atšvaitai, dailūs, bet neabejotinai šalti batai. Dešinėje arčiau sienos glaudėsi gyvulių augintojai. Žmonės atrodė gyvenimo nuvarginti, tačiau nenustekenti. Jų auginami gyvuliai ir maitino, ir rengė vietinę bendruomenę. Pažiūrėjęs į jų paprastus, tačiau dailiai pasiūtus kailinius galėjai neabejoti dėl profesijos. Paskutinės eilės dešinėje buvo užimtos augalų augintojų. Saulėtojo sezono metu jie triūsdavo išsijuosę, po to arba džiaugdavosi derliumi arba uždarbiaudavo dirbdami atsitiktinius darbus. Sunku nuspręsti ar buvo sėkmingas sezonas, kaip patarlė bylojo, ar gera saulė buvo, ar bloga, bet per priešpūgį augalų augintojas kaip gyvas lavonas atrodo.

Kairėje pusėje sustojusi publika buvo žymiai įvairesnė. Čia buvo ir batsiuvys, ir gyvenvietės sargybiniai, Perkūno namų užeigos šeimininkas. Gaudrimas žinojo, kad šiuo metu čia nebus tik vienos profesijos atstovų: dailidės ruošėsi ateinančiam pūgų sezonui.

Gaudrimo stebėjimus nutraukė pasirodęs Paulius vedinas Pranciškumi. Kunigas buvo liesas, tačiau neatrodė silpnas, žengė tvirtai. Gaudrimas nusprendė, kad Pauliaus palyda yra labiau dėl vaizdo: Pranciškus turėtų mintinai žinoti kiekvieną šios bažnyčios užkaborį ir be problemų galėtų vaikščioti vienas. Atsistojęs prieš žmones jis kelias sekundes padelsė ir pradėjo mišias. Gaudrimui visos apeigos atrodė pažįstamos, tačiau vis dėl to jose buvo ir kažkas kitoniško. Vyras nežinojo kaip turėtų elgtis apeigų metu, todėl įdėmiai stebėjo, ką daro aplinkiniai, bet pats nusprendė nemėgdžioti. Pats kunigas Gaudrimui paliko įspūdį. Jis gebėjo prikaustyti dėmesį, nors nereginčios akys žiūrėjo į kažkokį tolimą tašką, atrodė, jog jos gali nukrypti į bet kurį netinkamai besielgiantį ar netikintį sakomu žodžiu. Gaudrimas dar šiek tiek pasislinko už kolonos, kad liktų kiek įmanoma mažiau pastebimas. Nors ir suprato, kad kvaila slėptis nuo aklojo, tačiau nesugebėjo susilaikyti. Vis dėl to prasidėjus pamokslui, vyriškis atsistojo taip, kad geriau matytų kalbantįjį:

-         Kadaise žmonės manėsi galintys valdyti pasaulį, tačiau Viešpats nubaudė už tokį pasipūtimą, - kunigas iškėlė rankas į viršų, - jis atsiuntė debesis, kurie sniegu užklojo visą žemę. Jis atsiuntė šalčius, kurie sustingdė upes ir jūras. Jis pūgose pražudė pasipūtėlius, - Pranciškus mostelėjo rankomis taip, tarsi pats norėtų nušluoti visus netikėlius, - paliko tikinčius ir nešančius jo žodį. Šėtonas tuo metu nesėdėjo rankų sudėjęs ir gelbėjo savo išperas nuo pražūties. Todėl Baltieji Masteikiai liko ir siaubė žmones. Tačiau tikėjimas mums padėjo išlikti ir galiausiai siaubūnai buvo Dievo nubausti. Dabar mums rengiami nauji išbandymai. Demonų apsėstasis sužeidė svečią iš tolimų kraštų, - išgirdęs tai Gaudrimas norėjo tapti nematomu, nes pastebėjo, kaip žmonės pradeda žvilgčioti į jo pusę, - nežinia kas mūsų dar laukia. Tačiau, jei mes liksime vieningi ir tikėsime Dievo malone, mes išliksime. Mūsų tėvai ir seneliai čia sukūrė namus, mes čia užaugome ir mes...

Bažnyčios durys atsilapojo įleisdamos šalto vėjo šuorą. Pro jas įvirto uždusęs, sniegu aplipęs vyriškis. Nekreipdamas dėmesio į kilusį šurmulį jis žengdamas link kunigo sušuko:

-         Tėve Pranciškau, Žybartas, aš radau Žybartą...

Iš paskos keli vyrai įnešė roges su jose gulinčiu kūnu. Pagyvenusio vyro veidas atrodė rūstus, ant dešiniojo skruosto tarsi ašara, juodavo tamsi skylutė, o kairės veido puses praktiškai nebuvo likę. Gaudrimas stebėjo procesiją negalėdamas atplėšti akių. Tik dabar jį persmelkė suvokimas, kad tikrai tik per stebuklą liko gyvas.

-         Nusiramink, sūnau mano, - nustebęs tarė kunigas, - kas nutiko?

-         Žybartas nebegyvas, - vyriškis susmuko ant kelių prie kunigo, - grįždamas iš žygio pamačiau sniegynuose kažką juoduojant ir priėjęs pamačiau, kad tai jis… Nušautas!

-         Nusiramink, - tarė kunigas ant peties uždėdamas ranką, - juk tu parvedei mūsų brolį namo. Dabar juo tinkamai pasirūpins, jam nereikės vienam sniegynuose laukti Amžinojo atšilimo.

Kunigas išsitiesė ir kreipėsi į susirinkusiuosius:

-         Keliaukite namo, vaikai mano, ruoškitės pūgų sezonui. Daug išbandymų mūsų laukia ir mes turime būti vieningi.

 

 

2017-07-07 23:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 23:10
St Sebastianas
Andrėnai, ne vienos nakties pritrūko, ne vienos...;) Šiaip kai kurios negerovės buvo pastebėtos likus kelioms dienoms iki įkėlimo datos, todėl ji dar kiek nusikėlė. Jei skaitytojai nenurašys teksto kaip beviltiško, manau, kad jį dar taisysiu.

Sese mėta, nepasikuklinsiu, bet Umberto Eko nė vienos knygos nepradėjau vienu prisėdimu. Žinai, genijaus užmojus iš karto suvokti nelengva.:D Iš esmės pats pirmas epizodas turėjo būti beveidis, stebimas iš pozicijos artimos atsigaunančiam sužeistajam. Žiūrėsim kaip sukramtys kiti skaitytojai, tuomet nuspręsiu ar teisingai sukurpiau.

Paršas yra gyvais žmonėmis pagrįstas personažas su autentišku kalbėjimo stiliumi. Autorius nesuklydo rašydamas jo žodžius.:) Nors ir buvau tikras, kad tai klius ne vienam, tačiau vis dėl to nusprendžiau palikti tokį, koks buvo numatytas originale.

Manau, kad tikėjimas yra išmokstamas. Jei krikščionių vaiką nuo kūdikystės augins musulmonai, tai gana maža tikimybė, kad jis taps budistu.:] Jei dorai neprisimeni kas buvai, negali būti tikras ar žinios yra grynai teorinės ar vis dėl to pagrįstos tikėjimu. Tarkime jei netekčiau atminties kas buvau, tačiau liktų visa abstrakti informacija, tai ką galėčiau pamanyti prisimindamas ginklų techninius duomenis, jausmą kai rankoje spaudi ginklo rankena, o kita pertauki spynos rankenėlę, tą garsą... OK, užtenka erotikos. Taigi, teoriškai aš kariškis, kileris, policininkas, teroristas. Praktiškai negalėčiau būti tikras ar patenku į kurią nors kategoriją. Būtent taip ir su Gaudrimu. Teoriškai jis žino kaip viskas turėtų vykti, tačiau praktiškai dvejoja dėl savo religingumo. Ir taip, praleidau lepsusą sugretindamas religiją ir tikėjimą.

Dėkui už komentarus!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 22:23
sesė mėta
Vyriškis, žmogus, moteris, vyriškis... Perskaičiau pirmą pastraipą, ir padėjau į šalį. Nekabina, kai iš kart reikia gilintis kas čia vyksta, kas čia veikia, ir kada kuris iš tų beveidžių personų šneka. Kokia priežastis neleido iš pat pradžių jų vardais pavadinti?

Na, bet iš antro karto įsivažiavau. Priminė RPG žaidimą - veikėjas vykdo quest'us, tokius kaip "nueik pas Šarūną", "pirkinių sąrašas" ir pamažu turi išsiaiškinti kas jis toks ir koks iš tikrųjų yra jo tikslas. Nesakau, kad tai blogai. Gal dėl to galop ir užkabino. Pasaulis sukurtas gerai, veikėjai įdomūs ir tikrai gaila tik dėl pradžios - nu tokia nekabinanti, kaip geram tekstui, kad...

Ir dar kelios smulkmės: kodėl "paršas" taip keistai kartoja žodžius nesupratau. Ar autorius du kartus netyčia suklydo būtent to veikėjo kalboje ar aš tiesiog nepagavau kampo?
Kaip žmogus gali nežinoti "ar yra tikintis"?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 19:06
Andrėnas
Istorija kol kas, pavadinkim, klasikinė - kaip ir nieko naujo, bet vistiek įdomu, kas bus toliau. Dialogai verti stipraus ketverto. O štai dėstymas šlubuoja. Nemažai pasikartojančių žodžių. Toks jausmas, kad "pritrūkko vienos nakties" ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą