Lai patetika šià valandà liejas
Nevaržomai ir laisvai,
Kai vaikštom basom samanotais miškais,
Kikenam atsistoję už medžiú nuogi iš savęs:
Mes gyvenam Dievo sapne,
Palaiminti, kurie pabudo iš alkio.
Akimirka, kuri atpirks nugyventus metus,
Kai išmokom pagauti palaimú strėles
Ir įkvėpti oro nekantraujant kas kart.
Nesuteršk žodžiais šios minutės šventos,
Tegu kalba tyla, kurià suprantam abu.