Šaltas pasaulis

Kabineto durys atsidarė ir Ieva įėjo į vidų. Mane užliejo neapsakoma banga sumišimo. Aš išvydau jos akyse baimę, tai, ko ji labiausiai savyje nekentė, net iki nervinio priepolio.
Mano nerimas augo. Priešais sėdintis gydytojas neabejotinai tai pastebėjo, ėmė skubėdamas pildyti kortelę, lyg kažką daugiau už mus nujausdamas. Akimirką kabinete mes jautėmės lyg vienas.
Dar prieš pradedant gydytojui kalbėti, aš suvokiau, kad nieko daugiau pasaulyje, be Ievos, neturiu. Be jos mano gyvenimas yra teoriškai sisteminis ir svetimas, uzpildytas kraujo bei tuštumos jausmo. Ta mergina prie durų lyg siurbėlė įsiskverbė, pasiekė juodas mano gilumas. Tokioje savo minčių tėkmėje visiškai nuoširdžiai sau galėjau pripažinti, kad pasikeičiau būtent dėl jos. Ieva pakeitė mano kraują, mėlynas akis, dėl jos nusikirpau ilgus plaukus, iššaugau į vyrą. Prieš ją jaučiausi geidžiamu. Privalėsiu jai už tai atsilyginti.
- Blogi reikalai, - pasakė gydytojas.
Ievos juoda striukė sušlamėjo, lengvas šalikas nuslydo pirštais. Priėjo prie manęs, prisiglaudė, ir iš kart išvydau jos išsitaršiusi viršugalvį. Toks prisilietimas mus sušildė, o mano meilė sužadino šviesą, ir dar kartą mus sujungė.
- Važiuokite tuoj pat. Jums reikia biopsijos mėginio. Ir gydytis.
Aš viską supratau. Vargu, ar kas dabar sustabdytų, tokią vienintelę viltį kaip pasveikti? Niekas nebeatrodė taip svarbu.
Perbėgau mūsų ateities planus, visa, ką galėjau prisiminti šią akimirką. Ateitis ir praeitis buvo ne ką mažiau svarbu, nei pats gydymo procesas.  Gydytojas atrodė susimąstęs, ir aš nenoromis kostelėjau. Jis pakėlė galvą nuo tyrymų rezultatų aš nuskridau kietu jo veidu, o tada kažką ištariau, pasiūsdamas balsą į vis dar prigludusį Ievos kūną. Aš žinojau, kad atsitraukdamas nuo jos, atstumsiu amžiams gražiausią kada matytą jos  meilės paveikslą, jis suplyš lyg žiedlapis, turėsiu atsisveikinti su įrašyta praeitimi; mūsų geismų nebegalėsiu daugiau tenkinti. 
Mes grįžome pas mane namo, atitraukėme užuolaidas, ir gelsva šviesa užliejo kambario grindis. Atsisėdome su Ieva vienas priešais kitą. Ji padėjo man susigaudyti. Šiandiena atrodė daug vyresnė, nei aštuoniolikos. O mūsų rūpesčiai labai rimti. Nusiavusi batus, ji atrėmė juos į radiatorių. Lauke lijo.
- Žiūrėk, - man pasakė, - kokie šlapi.
Savo kalba ji bandė mane nuraminti. Pasakojo apie praleistą dieną parduotuvėse, tarsi tai būtų viskas, ką šią akimirką ji vertina. O po pokalbio baisiai susigūžė, tapo paniurusi, panaši į susenusį vaiką, daugiau negalėjo pratarti nė žodžio.
Ieva sumokėjo už savo batus brangiai. Man jie labai nepatiko. Rinkosi ilgai, išnarstėme visas miesto batų parduotuves. Kai pamatė, net neabejojo. Lygiai taip pat kaip ir dabar: Ievai nusispjauti, kad ji atrodo susivėlusiais dideliais plaukais ir negraži. Ji pakelia akis į mane, ir tie juodi jos žiburėliai nušvinta.
- Ieva. Atsiduok man! - jai sakau.
Bijau, kad jos noriu ir visas drebu.
Bijau.
Jeigu mėšlungis sutrauks man koją, negalėsiu susikaupti, kad jai suteikčiau malonumą. Laukiu jos atsako amžinybę, kuri trunka vos minutę. Ieva negali manęs palikti. Mes suvienyti vieno pražūties - ji žino.
Tą naktį miegu vienas. Nusprendžiau nuo jos atprasti, atsirišti, nes vėliau bus lengviau. Ieva vienintelis man brangus žmogus su neišvengiama netektim. Kai išsitraukiu nuotraukų albumą, grižtu į senus vaikystės prisiminimus, nors pradžioj nuotraukos gana naujos, tarsi, jų net nepastebiu.
Bandau užmigti, bet tai panašu į nesibaigiančią kino repeticiją, man primenančią apie mano gyvenima. Sparčiai keičiasi scena ir jos dekoracijos, surašytas scenarijus, prie manes pristoja karštos kameros su gigantiškais žibintais, lyg saulė, tada apakina.
Sapnuoju aukštą vyrą, mūvintį gumines pirštines, jis laiko mano bjaurų kraujo užkratą, kažkur giliai ištirpusį į ranką.
Netoliese, palatos kamputyje, žemiau sieninių paveikslų, stovi Ieva. Jos batai balti. Ji negali paeiti.
Daugiau nebegaliu, Ieva...