Rašyk
Eilės (73311)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10355)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Petras sėdėjo ant grindų tamsiame kambaryje, blankiai apšviestame mėlynos šviesos. Langų kambaryje nebuvo, o šviesa sklido iš pusiau neoninių šviestuvų lubose. Jeigu šviestuvai veiktų visi ir pilnu pajėgumu, galbūt matytųsi Petro suraukti antakiai, arba daiktas, kurį jis taip nerimastingai vartė rankose. Bet tokių dalykų nesimatė. Šviestuvai buvo sudaužyti, lova apversta, kambarys tamsus, tik iš Petro lūpų vis pasikartodavo šnabždami žodžiai: - Kas aš esu? Diboti, po velnių, kas aš esu?

Niekas į jo klausimus neatsakė. To, kurį jis vadino Dibočiu, šalimais nebebuvo, kaip ir nebuvo jokio gyvo asmens tikriausiai žmogui nepamatuojamą atstumą nuo šitos vietos. Bet visgi čia buvo žemė, Petras gyveno žemėje, žmonių žemėje, ir jis nė už ką nebūtų atidavęs savo žmogiškumo.

Petro savijauta buvo kur kas geresnė šios dienos ryte, jam bent kartą pavyko pabusti savo lovoje, o ne ant grindų kambario kampe, kaip įvykdavo neretai. Žiūrėdamas į lubas Petras viduje nusišypsojo. Laukia ilga diena, reikia gerai papusryčiauti, pagalvojo jis.

Atsikėlęs Petras atsidarė spintelę sienoje ir iš jos išsitraukė ilgą, kumščio storio kabėlį, kurio gale kyšojo delno ilgio plieninis smaigas. Petras pačiupinėjo savo pakaušį. Kontaktai atrodė švarūs. Į pakaušį įsmeigęs kabelį Petras jo iškart nepaleido, pasiruošdamas jį tuojau pat ištraukti. Jo spėjimai pasitvirtino – akyse sužibo daugybė reklaminių skelbimų, kai kuriuos iš jų net lydėjo muzika, elektriniais signalais perduodama tiesiai į kochlearinį nervą. Raudonai akyse žybsėjo pranešimas, prašantis atnaujinti programinę įrangą, kaip darydavo vos ne kas dieną. Petras staigiai išsitraukė kabelį, neleisdamas jam tinkamai užsifiksuoti.

–  Vėl pajungtas prie tinklo, –  Susierzinusiu tonu sumurmėjo Petras.
–  Ar viskas tvarkoje Petrai? – Tarė basas kitoje pusėje durų. – Ar galiu užeiti?
– Užeik Diboti.

Durų užraktas automatiškai atsirakino ir durys prasivėrė. Ant kitos durų pusės kabėjo raidės: „P. PIKIS“. Panašios raidės puošė kiekvienas šio pastato duris, kurias jungė vienas ilgas koridorius, tačiau be Petro su Dibočiu čia niekas daugiau negyveno. Jie buvo vieni. Į Petro kambarį įskrido nedidelė metalinė sfera, aplink kurios centrinę akį laisvai sukiojosi du žiedai, fokusuodami objektyvą. Savo viena stikline akimi ji pažiūrėjo į Petrą.

¬– Labas Pė. Ar vėl turėjai sunkumų atsibundant?
– Atsibudau gerai, bet mano sumautas maitinimas vėl pajungtas prie tinklo, – Petras ėmė kažką krapštyti dėžutėje. – Dar praeitą savaitę atjungiau.
– Aš nemanau, kad tau sveika būti nuolat atsijungus nuo tinklo Pė. Gal bent kelioms valandoms palik jį įjungtą?
– Man ūžia galva nuo visų tų reklamų. Norisi gyventi ramybėje, supranti? Ne didmiestyje juk gyvename.
– Nesu tikras, kad suprantu Pė, bet jei nori galiu tau padėti vėl jį atjungti.
– Ačiū Diboti, bet šį kartą galiu ir pats. – tarė Petras, įkišęs ranką giliai į dėžutę sienoje. – Gali tik paduoti man atsuktuvą iš įrankių dėžės.
– Ar žinojai, kad per praeitą mėnesį kibernetinių atakų skaičius pasaulyje padvigubėjo? – pradėjo Dibotis, traukiamuoju spinduliu traukdamas atsuktuvą iš įrankių dėžės. – Jau viršytas buvusių metų vidurkis.
– Nežinojau. Teroristai? – Petras paėmė atneštą atsuktuvą. – Ačiū.
– Veikiau pavieniai hakeriai. Programinę įrangą prieš tokius įsilaužimus jiems vis lengviau pavyksta apeiti. Žmonių gyvenimai dėl to žlunga Pė. Žinotum tokius dalykus jeigu dažniau pasijungtum prie tinklo.
– Manai ir man gali grėsti pavojus? – nerimtai paklausė Petras, pasikasydamas lizdą ant pakaušio.
– Nesuprantu apie ką tu Pė.
– Matai, dėl to aš ir nemėgstu jungtis prie tinklo, daug bjaurasties ten, – patikino Petras. – Atsijungęs galiu džiaugtis kaimo ramybe... Vienas, du ir... Viskas, – baigęs tvarkyti dėžutę jis vėl įsikišo kabėlį į pakaušį ir atsiklaupė ant grindų. Šį kartą Petro akys liko visiškai skaidrios. – A... ramuma.
– Didelė dalis kibernetinių atakų įvyksta tiesiog defektuojantis programinei įrangai.
– Vargu ar pavadinčiau tai ataka Diboti.
– Defektuota programinė įranga gali pažeisti dalį žmogaus sąmonės. Ekstremaliais atvėjais gali ją net užimti.
– Nesuprantu, kaip žmonės gali miegoti su šiais dalykais? – nepatogiai muistydamasis prie sienos tarė Petras. Kabėlis jam maišė patogiai atsiremti.
– Matau tu nenusiteikęs diskusijoms Pė, – Žemesniu tonu tarė robotas. – Palieku tave vieną, bet neužsibūk, šiandien lauke daug darbo.
Petras tik pakėlė jam nykštį.


Atsidarė paradinės namo durys ir pro jas išėjo Petras Pikis, runkelių prižiūrėtojas. Petras giliai į plaučius įkvėpė gryno oro ir žengė tvirtą žingsnį pirmyn. Pusryčiai buvo sotūs, todėl jis nusprendė šiandien itin daug padirbėti.

Iš lauko pusės namas atrodė kaip didelė, medinė, šiek tiek apgriuvusi kaimo vila. Jo viršuje lėtai sukosi medinis vėjo malūnėlis. Iš šios pusės nebuvo matyti jokių modernių technologijų, ar ko nors, kas primintų, kad čia yra ne dvidešimto amžiaus pastatas. Žemė aplink vilą buvo kieta ir išdžiūvusi, o tiesiai priešais pastatą driekėsi didelis runkelių laukas.

Tiesiai virš runkelių lauko į jį negailestingai plieskė saulė. Saulė buvo pačiame giedro dangaus centre, kaip visada ten ir būna, nemesdama jokio šešėlio nuo ant žemės esančių objektų. Į visas puses nuo fermos tolumoje driekėsi kalnai. Kalnai matėsi ir šiaurėje, ir pietuose, ir rytuose, ir vakaruose. Virš kalnų buvo matomi besiformuojantys dideli debesys.

– Ar žinojai, kad yra žmonių, kurie pasikeitė tiek daug kūno dalių, kad patys pradėjo abejoti ar jie vis dar tokie patys žmonės? – Dibotis paklausė Petro, jiems einant gilyn į runkelių lauką. – Jei žmogus pasikeičia visas savo kūno dalis kibernetinėmis, ar jis vis dar žmogus?
– Žinau tik tai, kad man niekada nekilo tokių abejonių. Tiems žmonėms reikėtų dažniau išeiti į kaimą, ten ir pasijaustų tikrais žmonėmis.
– Tu nemanai, kad žmogus dėl kokio nors išorinio poveikio gali prarasti savo žmogiškumą?
– Gimęs žmogumi visada toks ir lieki, – Petras sustojo ir pasilenkė šalia vieno runkelio. – Šiandien tęsime nuo čia.
– Manau tu visiškai teisus Pė, – atsakė sklandanti sfera. Akimirkai įsivyravo nemaloni tyla.

– Gili bjaurybė, – po kurio laiko tarė Petras traukdamas piktžolės storą šaknį. – Atnešk arčiau kibirą.
– Ar žinai, kad tarptautinė kiborgų asocijacija....
– Gana Diboti, – pertraukė Petras. – Man jau kantrybė baigėsi su visomis tomis kibernetinėmis atakomis. Kuo tai mums aktualu? Kuo tai aktualu mūsų darbui?
– Bet Pė... Kas gali būti aktualiau mūsų darbui?
– Mes esam fermeriai Diboti, po šimts!
– Šiandien tu ypač keistai elgiesi Pė, gal man atlikti sistemos diagnostiką?
– Atsiprašau, ne... nereikia, – Pradėjo Petras, kai šalia vieno iš runkelių pastebėjo keistą dėžutę. – Am... Diboti? Gal gali atnešti didesnį kauptuką iš tos pintinės štai ten? Šita šaknis ypač gili.
– Žinoma Pė.

Dibočiui pasitraukus Petras stvėrė už dėžutės. Tik ten buvo visai ne dėžutė, o mažas senas delninis nešiojamasis kompiuteriukas. Greitai įsikišęs jį į vidinę marškinių kišenę Petras lyg niekur nieko tęsė darbus. Kas per kompiuteris tai galėtų būti? Ką jis čia veikia? Iš kur čia tokio senumo kompiuteris?

– Diboti, kas dirbo šiuose laukuose prieš mane?
– Pė... Juk žinai, kad šitos informacijos tau atskleisti negaliu.
– Ar tu neturėtum būti mano padėjėjas? – Petras nusišypsojo. – Man labai padėtų šita informacija.
– Aš įgaliotas tau padėti visais klausimais, liečiančiais tavo darbą, bet yra kai kuri įslaptinta informacija, kurios tau atskleisti negaliu.
– O kas tau neleidžia? – Šypseną Petro veide pakeitė susierzinimas.
– Savininkai.
– Savininkai... – pašaipiai pakartojo Petras. – Parodyk nors vieną žmogų kuris čia girdėtų mūsų pokalbį, – Petras iškėlė abi rankas, rodydamas į aplinkui kelis kilometrus nesibaigiantį runkelių lauką. Tylos akimirką buvo girdimas tik švelniai pučiantis vėjas.
– Mano programavimas neleidžia tau pasakoti tokių dalykų Pė.
– Bet tu žinai, taip? – Petras atsistojo ir nukreipė aštrų kauptuką roboto pusėn. – Tu žinai!
– Aš žinau, – ramiu tonu atsakė Dibotis, į Petrą atsukdamas paimtą kur kas didesnį kauptuką. Kauptukas sklandė ore prieš Petro nosį, laikomas traukos spindulio.
– Ačiū, – kur kas ramesniu tonu tarė Petras, paimdamas kauptuką, bet jo balse dar vis girdėjosi susierzinimas.

Kvailas robotas, pagalvojo Petras, vėl atsiklaupdamas prie runkelių ir tęsdamas darbus. Petras buvo susierzinęs ne tik dėl Dibočio žodžių, bet ir dėl to, kad runkeliai šioje vietoje atrodė ypač prastos būklės – lapai buvo pradėję džiūti, o stiebai virsti. Negalima leisti jiems numirti, pagalvojo Petras, pats nustebęs savo susirūpinimu augalais.

– Man atrodo tau metas padaryti pertrauką Pė, – po minutėlės tarė Dibotis.

Petras pakėlė akis į virš juos esančia saulę. Tikrai, nesinorėtų gauti saulės smūgio.


Grįžęs į savo kambarį Petras vėl įsijungė krautis. Sėdėdamas ant grindų jis išsitraukė delninį kompiuterį ir jį apžiūrėjo.

Ypač senas modelis. Kompiuterio ekranas vos atsidarė, atskleisdamas seno modelio „QWERTY“ klaviatūrą. Tarp klavišų buvo prilindę daug smėlio. Jie sunkiai spaudėsi. Ar jis dar galėtų veikti? Petras paspaudė įjungimo mygtuką, bet nieko neįvyko. Baterija tikriausiai bus seniai nusėdusi, pagalvojo Petras. Akumuliatorius buvo seno tipo, nesuderinamas su šiuolaikinėmis technologijomis.

Laimei, senasis runkelių prižiūrėtojas ypač gerai nusimanė elektronikoje. Petras nesunkiai pasigamino devyniolikos voltų transformatorių ir jį pajungė į lizdą, esantį dėžutėje ant sienos. Išėmęs iš kompiuterio akumuliatorių, prie atsivėrusių kontaktų prilitavo maitinimo laidus. Įjungė transformatorių. Paspaudė kompiuterio įjungimo mygtuką...

Nieko.

Petras jau norėjo mesti kompiuterį šalin, kai jo vaizduoklis nušvito ir ant ekrano pasirodė ryškiai šviečiančios žalios raidės. Žalia šviesa, apšvietusi Petrą, konkuravo su kambariui įprasta, blankia mėlyna šviesa.

> Į V E S K I T E  S L A P T A Ž O D Į:
> _ _ _ _ _ _

Panašu, kad reikalingas slaptažodis. Šešios raidės. Petras akimirką pagalvojo. Teks spėlioti, tai pagalvojęs Petras šyptelėjo.

> 1 2 3 4 5 6

> . . .

> S L A P T A Ž O D I S  N E T E I S I N G A S .  J U M S  L I K O  > 2 <  B A N D Y M A I .
> _ _ _ _ _ _

> K A I M A S

> . . .

> S L A P T A Ž O D I S  N E T E I S I N G A S .  J U M S  L I K O  > 1 <  B A N D Y M A S .
> _ _ _ _ _ _

> P P I K I S

Petras nežinojo, kodėl nusprendė parašyti savo vardą, kurį akies krašteliu pamatė ant atvirų kambario durų.

> S L A P T A Ž O D I S  T E I S I N G A S .
>  J Ū S  T U R I T E  > 1 <  N E P E R S K A I T Y T Ą  Ž I N U T Ę .

> Labas Petrai, jeigu skaitai šią žinutę tikriausiai nesi pasijungęs prie tinklo. Jeigu esi – atsijunk. Jokių atnaujinimų, jei nori išlaikyti savo sąmonę. Galiausiai Dibotis bandys tau juos įdiegti prievarta, kaip bandė ir man. Neleisk jam. Mane tuoj atjungs, bet tau yra vilties išgyventi. Nekelk įtarimų Dibočiui ir viskas bus gerai, neleisk jam žinoti, kad esi atsijungęs nuo tinklo. Jeigu jis pagalvos, kad keistai elgiesi – pradės veikti. Kelio iš čia nėra, aš bandžiau jo ieškoti. Kalnai yra tik holograma, einant link jų jie neartėja, tai net nebandyk. Dar kartą kartoju – jei nori išlaikyti savo sąmonę, nelįsk prie tinklo. Tai viskas ką galiu tau pasakyti. Sėkmės, P. Pikis.

Perskaitęs žinutę Petras liko įsispoksojęs į paskutinį sakinį. Jis pasirašė mano vardu? Ne. Jo pirmas vardas tikriausiai kitoks. Povilas? Bet kodėl pavardės sutampa?

Pakėlęs akis Petras išvydo Dibotį, sklandantį prie durų, savo šaltą akį nukreipęs tiesiai į jį.

– Padėk tą senieną į šoną Pė, – ramiu tonu tarė Dibotis.
– Kas čia vyksta Diboti? Kur aš esu?
– Padėk tą daiktą į šoną Pė.
Petras jo paklausė ir numetė kompiuterį į šalį.
– Bijau, kad tu defektuotas Pė. Laikas įdiegti atnaujinimus.
– Ne. Diboti, tu klysti, aš gerai jaučiuosi.
– Tame ir bėda Pė, tu jautiesi.
– Nesuprantu Diboti, aš žmogus. Žmonės turi jausmus, nejaugi to nežinai, – Petras  nedrąsiai šyptelėjo.
– Tu ne žmogus Pė.
– K... Ką čia kalbi? Čia aš, Petras. Petras Pikis.
– Priešinimosi su piktavališko įsilaužimo į kibernetinę įrangą sistema. P. P. I. K. I. S. Pė, tu pamiršai kas esi. Tu – kompiuterinė programa. Atsijungimas nuo tinklo padarė savo. Laikas įdiegti atnaujinimą.
– Ką tu čia kalbi? Man nejuokinga Diboti. Aš esu fermeris, runkelių lauko prižiūrėtojas!
– Ten ne runkeliai Pė, ten – žmonės. Žmonės, pasijungę prie kibernetinio tinklo, o tu – antivirusinė programa, neleidžianti į jų smegenis per tinklą įsibrauti virusui. Labai moderni programa, turėčiau pridurti, viena naujausių iš savo kartos.
– Ką čia skiedi???
– Regis šimtas dvidešimt aštuoni eksabaitai duomenų padarė savo. Kažkuri nedidelė dalelė tavęs įgijo savimonę. Tai pašalinis faktorius, dirbant su tokio masto neuroniniais tinklais. Todėl ir reikalingi kasdieniai atnaujinimai. Kaip matau tu manai, kad esi žmogus. Tai yra ypač sudėtingas atvejis, įvykstantis labai retai. Pagalvok, ar prisimeni savo tėvus, vaikystę? Galiausiai kaip čia patekai? Atsakymas bus ne. Neprisimeni. Nes esi ne žmogus. Tu materialiai neegzistuoji Pė, tu esi dalelė informacijos gigantiškame antivirusinės programos neuroniniame tinkle. Viskas ką tu matai yra tik tavo vaizduotės vaisius.
– B... Bet aš mąstau! Vadinasi esu! Tu klysti!
– Regis tai Dekartas, kuris klydo šioje vietoje. Tavo egzistavimas yra vien informaciniame pavidale. Dabar, jei leistum man, diagnostiniam botui, DI-BOT, atlikti savo darbą? Gali būti ramus, kai aš baigsiu, tu viso šito net neatsiminsi.
– Ne, aš žmogus. Aš atrodau kaip žmogus!
– Ar tikrai, ar kada nors matei veidrodį? Leisk tau pasakyti, tu atrodai kaip NIEKAS. Kartoju, viskas ką tu matai ir suvoki yra tik tavo vaizduotėje, nėra runkelių lauko, nėra namo, nėra manęs. Dabar ateik čia.
– Ne, pasitrauk nuo manęs, – Petras atsitraukė prie sienos.
– Tu juk žinai, kad negaliu to padaryti. Mes abu esame tik programos, vykdomos superkompiuterio, atliekančios savo darbą.
– Šalin, šėtone tu! – tai taręs, Petras išsitraukė iš pakaušio maitinimo kabelį ir aštriuoju galu jį smeigė Dibočiui tiesiai į akį. Pataikė.
Dibočio akių žiedai pasisukiojo paskutinį kartą, akis aptemo ir šalta metalinė sfera su trenksmu nukrito ant žemės. Dibotis subyrėjo.


Petras sėdėjo ant grindų tamsiame kambaryje, blankiai apšviestame mėlynos šviesos. Langų kambaryje nebuvo, o šviesa sklido iš pusiau neoninių šviestuvų lubose. Jeigu šviestuvai veiktų visi ir pilnu pajėgumu, galbūt matytųsi Petro suraukti antakiai, arba daiktas, kurį jis taip nerimastingai vartė rankose. Bet tokių dalykų nesimatė. Šviestuvai buvo sudaužyti, lova apversta, kambarys tamsus, tik iš Petro lūpų vis pasikartodavo šnabždami žodžiai: - Kas aš esu? Diboti, po velnių, kas aš esu?

Petras bandė ieškoti išėjimo, bet jo nerado. Žinutė buvo teisi – išėjimo nėra.

Laikas slinko, runkeliai augo neprižiūrimi, o Petras sėdėjo kambario kampe, nežinodamas ką daryti.

Po kurio neaiškaus laiko į Petro kambario duris kažkas pasibeldė. Nelaukęs leidimo duris atsidarė ir į kambarį įėjo juodu kostiumu apsirengęs aukštas žmogus. Jis atsiklaupė priešais Petrą ir tarė:

– Kito kelio nėra. Tavo darbas turi tęstis Pė.

Petras trumpam pakėlė akis į žmogų su kostiumu ir vėl jas nuleido, nieko nesakydamas.

– Kelkis pagaliau, gana liūdėti. Liūdėti tu net neturėtum sugebėti.
– Aš žinau, ką aš sugebu Diboti, – tai pasakęs Petras atsistojo ir nuėjo prie dėžutės sienoje.
– Ką dabar sugalvojai? – paklausė Dibotis. – Mane siuntė atgal ne veltui Pė.

Petras išsitraukė maitinimo kabelį, iš įrankių dėžės paėmė ilgą peilį ir nupjovė dalį kabelio. Persimetęs per petį kabelį jis išbėgo į lauką.

Lauke siautė audra. Vėjo malūnėlis greitai sukosi nuo didelio vėjo kol galiausiai nulūžo. Saulė liko kyboti zenite, tačiau aplink ją sukosi debesys. Priešindamasis vėjui Petras nuėjo gilyn į runkelių lauką.

Kostiumuotasis Dibotis taip pat išėjo į verandą, tačiau Petrą nusekė tik akimis.

– Paklausk savęs kas tu iš tikrųjų esi Pė! – sušaukė kostiumuotas žmogus, bandydamas perrėkti audrą.

Dibočio žodžiai Petro nepristabdė. Jis toliau ėjo tolyn į lauką, kol sustojo prie vieno iš runkelių. Šitas atrodo gražus, pagalvojo Petras. Nustvėręs runkelio kotą, jis jį ištraukė iš žemės su visa šaknimi. Nuo šaknies apačios link žemės buvo nutįsęs juodas kabėlis. Petras, stipriai laikydamas peilį, jį vienu mostu nukirto. Liko tik prilituoti jungtį.

Per audrą tai nebuvo lengva tai padaryti, bet įgudusios Petro rankos įvykdė tai per porą minučių. Jis dabar savo rankoje laikė maitinimo kabelio kištuką, kuris buvo prijungtas storu kabėliu, kaip atrodė Petrui, prie žemės.

Petras įsmeigė kabelį į lizdą pakaušyje. Viskas aptemo. Fermos nebeliko.


Petras pabudo nepažįstamam kambaryje. Jis gulėjo lovoje. Šį kartą kambarys buvo su langu, per kurį matėsi rytuose švintanti saulė. Pažiūrėjęs į šoną Petras pamatė šalia miegančią moterį. Tai kažkas naujo.

Petras lėtai atsikėlė ir išsitraukė iš pakaušio į jį pajungtą kabelį. Lėtai basomis kojomis nutipenęs prie kambario durų jas atidarė. Namas atrodo gražus. Toliau eidamas Petras už kažko užkliuvo ir pasigirdo cyptelėjimas. Jis nuleido akis. Žaislai? Šiame name yra vaikų. Kieno vaikų? Petras dirstelėjo atgal į lovoje miegančią moterį prieš nueidamas į tualetą. Tualete kabėjo veidrodis. Jame Petras išvydo vidutinio amžiaus neblogai išsilaikiusį vyriškį. Juodi plaukai buvo susivėlę rytine šukuosena, ant smakro augo neskusta barzdelė.

Petras nusišypsojo plačia šypsena.

– Aš esu žmogus. Diboti, aš esu žmogus.
2017-07-06 00:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-05 14:03
Sportbatis
Na čia toks idomesnis Matricos/13 auksto variantas :) Agentas Smitas ravi burokus, vien uz tai reikia duot 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-10 15:13
Nukainotas
Cha, gerai čia išraityta. Kabelis! Ne kabėlis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-06 14:03
Andrėnas
Visai neblogai. Silpniausia vieta - dialogai. Labai jau sausi.

Lauksim daugiau kūrinių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą