Vasaros peizažas

Danguje saulutė rieda,
Debesėliai saugo ją,
Bet, ji retkarčiais nušvinta
Savo šypsena plačia.

Spinduliai bučiuoja žiedus,
Išsiilgusius šviesos,
Ir pasklinda aromatas,
Vėjo sklaidomas laukuos.

Medumi kvėpuoja pievos,
Čirpauja linksmi svirpliai,
Bitės dūzgėmis vilioja,
Vikriai šokčioja žiogai.

Ežere gagena antys,
Gulbė plaukia išdidi,
Ji - baltos lelijos draugė,
Ir išvaizdžios jos abi.

Plūduriuojančioj valtelėj
Rymo vienišas žvejys,
Gal jis miega ir sapnuoja,
Kol žuvis kokia užkibs?

Ir, staiga, dangus užtemsta,
Prisikvietęs debesų,
Lietumi visus vaišina -
Šiemet jo ir taip gausu.

Tuoj kepurės raudonikių
Kyla iš po samanų,
Voveraitės, baravykai -
Jiems lietus – tikrai gardu.

Lietumi alsuoja žemė,
Skalsiai veši augalai...
O saulutė akį merkia:
- Ei, žvejy, pabusk, gerai?!