Pagavau žiežirbą

Stovėti ant palangės prie atviro palėpės lango Žilvarėliui buvo neįprasta.  Jo mama niekada nebūtų leidusi to daryti. Bet šiandien jos šalia nebuvo. Nebuvo abiejų vaiko tėvų, žadėjusių grįžti dar tą pačią dieną, kurią išėjo, palikdami Žilvarą visiškai vieną. Nuo tos dienos praėjo ne viena naktis. Žilvaras jas suskaičiavo dvi.

Stovėdamas taip aukštai berniukas jautėsi didelis. Apačioje gatvėje vaikštantys žmonės atrodė kur kas mažesni nei jo pliušinis meškiukas. Iš čia matėsi tikrai didelė kaimelio dalis. Nepaisant to šiuo metu nei vienas iš šių dalykų nebuvo įdomus. Įdomus jam buvo tik obuolių pilnas vežimas kitoje gatvės pusėje. Ši diena buvo pati ilgiausia Žilvarėlio gyvenime, ir jis buvo alkanas.  Obuoliai kvietė vaiką. Kvietė net gi garsiau už po namo langais vykstantį pokalbį tarp dviejų vyrų, kuris, tarp kitko, Žilvarėliui taip pat nebuvo įdomus.

- ... Aną kartą jau pasimoviau, daugiau šito nebedarysiu.
- Dar kartą tau kartoju, aš parūpinu runą, tu ją užtaisai.

Obuoliai atrodė labai skanūs. Bet Žilvarėlis žinojo, kad iš taip aukštai negalės jų pasiekti. Visos durys pirmame aukšte buvo gerai užrakintos. Berniukas jau bandė jas visas atidaryti.

- Šitas namas atrodo dar prabangesnis, nei pas senį Joną, jis tikrai saugomas.
- Vidun tau net nereikės patekti, kiemo pusėje yra ventiliacinė anga iš virtuvės, ten ir užtaisysi. Šios runos net apsauginiai burtai neveikia, be to visas namas beveik medinis, supleškės akimirksniu bet kuriuo atveju.

Žilvarėlis prisiartino prie pat atbrailos. Vienintelis būdas yra šokti pro langą. Kojų pirštai jau kybojo ore, maloniai vėsinami šalto pavasarinio vėjo. Kažkur toli girdėjosi skambinami bažnyčios varpai.

- Aš ne apie tai. Aišku, kad ši runa net ir akmenį pralydytų. Aš įsitikinęs, kad prie namo yra įrengti spąstai pašaliniams. Nenoriu prarasti dar dviejų pirštų.
- Tik jau neverkšlenk, ta kartą pats nusprendei lipti per tvorą plikomis rankomis. Šį kartą klausyk manęs ir liksi išsaugojęs likusius pirštus.

Apačioje vyrai kalbėjo apie kažkokius neįdomius dalykus, apie kuriuos kalba tik suaugę žmonės. Žilvarėlis jų nesiklausė, susikaupdamas ties savo pagrindiniu tikslu – obuoliais.

- Kalba žmogus tris kartus sugautas dėl pasikėsinimo į žmogaus gyvybę.
- Penkis kartus ją atėmęs be pėdsako. Mane ne veltui samdo patys Žalčėnai.
- Mus turi omenyje. O tu įsitikinęs, kad pačiame name nieko nėra?

Berniukas pasilenkė į priekį, norėdamas pamatyti šaligatvį po namo langais. Ir jį pamatė. Žilvarėis akimirksniu visas sustingo. Dar niekada per savo gyvenimą jis nejautė to, ką pajuto šiuo momentu. Žilvarėlis nuščiuvo su visomis savo mintimis apie obuolius. Tą akimirką pajuto, kad kažkas yra labai negerai, arba tuoj pat atsitiks kažkas blogo, jam. Jis staigiai atsitraukė nuo lango atbrailos, vos išlaikydamas pusiausvyrą. Jo galva svaigo.

Apie obuolius kol kas teks užmiršti.

- Kiek tau kartoti galima? Ponas ir ponia Skintilai čia nebegrįš, jais jau pasirūpino Zosės būrys. Mūsų darbas tik parodyti, kaip jų darbas atsisuko prieš juos pačius. Todėl tai ir turi atrodyti kaip nelaimingas atsitikimas. Nežiūrėk į mane taip, jie patys to prisiprašė padegdami Žalčėnų fermą. Po mūsų darbo tokie kaip jie čia nebesirodys. Kam jau kam, bet tau tai turėtų labiausiai rūpėti, žiūrint į tavo pirštus. Daugiau jokių žaidimų su ugnimi. Šitas paskutinis.
- Gerai, aš pasiruošęs. Sakyk ką daryti.


Žilvarėlis nulipo nuo palangės ir staigiai šoko į savo lovą. Greitai alsuodamas jis apsiklojo antklode ir kurį laiką neišlindo iš savo guolio.
Vaiko kambarys buvo įrengtas palėpėje. Jam čia nieko niekada netrūko. Be lovos ir lango su vaizdu į kaimą čia buvo įrengtas rašomasis stalas (tam laikui kai Žilvarėlis pradės mokytis rašyti), didelė medinė dėžė su žaislais ir sena spinta. Ant grindų nusidriekęs kilimas rinko dulkes, kol mama jo neišpurtydavo kieme. Žilvaro tėvelis jam buvo ant sienos pakabinęs viso pasaulio žemėlapį, kada nors berniukas jį visą aplankys. Nepaisant visų šių dalykų, svarbiausios buvo žvakės. Vaikui niekada neatsibosdavo kaip jo tėvai vakarais jas uždegdavo ir užgesindavo. Ugnis berniukui buvo pats įspūdingiausias dalykas.

Žilvarėlio tėvai nebuvo paprasti žmonės. Juos vadindavo piromanseriais, ugnies burtininkais. Jie linksmino žmones fokusais su ugnimi. Ugnį jie ne tik sugebėdavo įžiebti ir užgesinti per atstumą, bet iš jos išgauti visokiausias formas ir skulptūras. Ugniniais Skintilais jie vadindavosi. Juos pažinojo net užsienyje. Kai jie išvykdavo dirbti, Žilvarėliui tekdavo būti vienam, nes jis dar buvo per jaunas keliauti, bet tėvai labai greitai grįždavo, nuo jo gimimo niekada labai toli nekeliaudami atlikinėti savo fokusų.

Bet ne šį kartą.

Žilvarą tėvai labai mylėjo, todėl vaikas nesuprato, kodėl jie nusprendė palikti jį vieną taip ilgai. Gal jie nebegrįš? Gal jis ką nors ne taip padarė, kad jie išėjo? Berniuką neramino tokios mintys, jis labai bijojo, jog tėvų daugiau gali nebepamatyti.

Vaiko mintis pertraukė pilvo gurgimas. Teks vėl virtuvėje ieškotis ko nors valgomo, nors kiekvieną kartą Žilvarėlis ten maisto rasdavo vis mažiau.

Žilvarėlis nusileido laiptais į pirmą aukštą. Pirmas dalykas buvo apžiūrėti ar viskas tvarkoje, ar viskas įprasta.

Virtuvinis stalas vietoje. Spintelės vietoje. Didysis veidrodis, rodantis kaip šiandien reikia apsirengti, vietoje. Įprasta. Alchemijos darbastalis vietoje. Krosnis vietoje. Ant sienos pakabinta rapyra vietoje. Niekada neužgęstantis šaltasis židinys vietoje. Įprasta. Naujasis tėčio supamasis krėslas vietoje. Gėlės puošiančios palangę vietoje. Ketvirtadieniais kalbantis sieninis laikrodis vietoje. Įprasta. Viskas buvo įprasta.

Žilvarėlis atsitraukė kėdę nuo stalo ir atsargiai pristūmė ją prie virtuvinių spintelių. Užlipęs ant jos pasistiebė ir atsidarė trečia nuo viršaus spintelę, aukščiau nepasiekė. Įkišęs ten ranką rado keletą džiovintų vaisių. Fui. Juos suvalgęs nulipo nuo kėdės ir atsargiai pristūmė ją atgal prie stalo, į lygiai tą pačią vietą, kurioje ji buvo. Viskas tvarkoje. Bent jau taip atrodė.

Berniukas atsisuko į svetainės vidurį ir sustingo. Ten buvo kažkas neįprasto. Ant grindų tupėjo maža pelytė ir sustingusi žiūrėjo Žilvarėliui į akis. Pakako akimirksnio ir pelytės ten jau nebebuvo.

Vaikas stovėjo išsižiojęs, tarsi išvydęs stebuklą. Ir tikrai, visame pasaulyje nebuvo stebuklingesnio dalyko nei šios pelytės nepriekaištinga nuovoka. Šį namą ji pažinojo visai kitaip nei jį pažįsta žmonės. Pelytė jį pažinojo visą kaip nuluptą, tokį koks jis yra, visai ne tokį koks jis atrodė esantis Žilvarėliui arba jo tėvams. Buvo kažkas nepaprasto tokioje jo nuovokoje, leidžiančioje akimirksniu pralėkti visą kambarį ir pataikyti į būtent tą skylutę, į kurią reikia. Žilvarą tai nepaliaujamai stebino.

Kur dabar galėjo slėptis ta pelytė? Tik ji galėjo žinoti. Kažkas krapštelėjo virtuvės ventiliacinėje angoje. Ar tai ta pati pelytė, ar kita? Kaip jų pasidaro tiek daug?

- Mama, o iš kur atsiranda nauji gyvūnai? – karta Žilvaras paklausė savo mamos.
- Taip pat kaip atsiradai tu, ugnelę mano. – atsakė jam mama.
- Mama, o iš kur atsiradau aš?
- Nauja gyvybė atsiranda labai panašiai kaip ir nauja ugnis, jos pilna visur, reikia tik ją užkurti. – Raminančiu tonu pasakojo mama. - Net du akmenys įdėjus pakankamai pastangų gali įžiebti ugnį, o mes su tavo tėčiu įžiebėm tave. Tu esi iš mūsų ugnies gimusi kibirkštėlė, atėjus laikui įžiebsi ir savo ugnį.


Saulė jau buvo beveik nusileidusi. Oranžinis dangus mistiškai apšvietė fotelį, ant kurio snaudė berniukas. Vienam būti tikrai nuobodu. Žilvaras nedrįso šauktis pagalbos pro langą, nes ten vaikščiojo nepažįstami žmonės. Jis laukė pamatysiantis praeinant kokį nors pažįstamą suaugusį arba vaiką, nors tokių nebuvo daug. Labiausiai Žilvarėlis vylėsi pamatyti savo tėvus. Belaukdamas ir užsnūdo.

Kai berniukas atsikėlė lauke jau buvo tamsu. Saulei nusileidus kambaryje liko šviesti tik mėlynai šviečiantis šaltasis židinys. Bet netrukus pasirodė nauja šviesa, kurios berniukas nesitikėjo. Ta šviesa sklido iš virtuvės, ir tai nebuvo įprasta šviesa, ji triukšmavo.

Nubėgęs į virtuvę Žilvarėlis pamatė, kad pusę jos jau skendo liepsnose. Netrukus užsidegė ir stalas, ir kėdės. Vaikas žiūrėjo į šį reginį su nuostaba. Ar Žilvarėlio namus aplankė ugnis? Ta pati ugnis kurią taip gerai buvo įvaldę jo tėvai? Berniukas beveik apsidžiaugė prisimindamas tėvus. Bet jų šalia nebuvo.

Laižančios virtuvės sieną liepsnos piktinosi sausa mediena, lipdamos link lubų jos nematė kliūčių, tik be pasipriešinimo leidos vedamos laukan. Pasiekusios lubas jos čirškino jas iš apačios. Tai nebuvo įprasta. Bet ar visi neįprasti dalykai yra blogi?

Berniuko mintis pakeitė šalia su dideliu trenksmu nukritęs balkis. Nuo garso Žilvarėlis krūptelėjo. Čia kažkas ne taip – jam vėl sakė vidinis balsas. Ar tikrai ugnis yra bloga? Tai įrodė ant berniuko veido nukritusi žiežirba, kuri jį nudegino. Skauda. Abejonių nebeliko, kažkas tikrai yra blogo šioje liepsnoje. Dūmai jau graužė akis. Buvo labai karšta.

Žilvarą apėmęs jausmas, kad kažkas jam tuoj nutiks blogo, neapleido, bet vaikas vėl jautėsi sustingęs. Ką jam reikėtų daryti? Tėtis kažkada yra kažką pasakojęs apie nevaldomą ugnį, bet Žilvarėlis dabar neprisiminė ką. Vienintelė jam šovusi į galvą mintis buvo bėgti atgal į palėpę. Taip jis ir padarė.

Tačiau palėpėje Žilvarėlis geriau nepasijuto. Grindys buvo karštos, kvėpuoti darėsi sunku. Reikėjo gryno oro. Vaikas pribėgo prie lango.

Pro atvirą palėpės langą lyg žvaigždės žėrėjo šimtas kibirkščių, jos kilo ir leidosi, atsispyrusios nuo degančio namo sienų, kviesdamos šokti kartu.

Žilvaras dar kartą užlipo ant tos pačios palangės, kurios ankščiau taip bijojo, tačiau jis jau buvo nebe tas pats vaikas. Vis dėl to ir baimė buvo mažesnė, lyginant su siaubu, kuriuo pavirto jo šilčiausi prisiminimai.

Buvo labai karšta.

Lauke buvo tamsu, gatvės jis nematė, beveik nieko jam nesimatė. Kojų pirštais vėl užčiuopė atbrailą. Šį kartą kelio atgal nėra, nesvarbu kaip aukštai jis stovėjo.

Netikėtai kažkur tarsi tolumoje pasigirdo pažįstami balsai. Jo tėvų balsai.

- Žilvarai, Žilvarėli!

Žilvaras nežinojo ar juos girdi iš tikrųjų, ar tik savo galvoje, bet jau buvo nebesvarbu. Kvėpuoti nebebuvo kuo ir nugara skausmingai spengė nuo karščio. Dabar girdėjosi tik liepsnų šnabždesiai.

Žilvaras pasileido ir krito į tylią tamsą.

Nakties gilumoje kaimelyje matėsi visiškai liepsnų apimtas Skintilų šeimos namas. Kaimo žmonės lindo iš savo buveinių, kas su nuostaba, kas norėdamas padėti. Kai kurie į degantį namą žiūrėjo piktdžiugiškai, o kai kurie su širdgėla. Išaušus rytui iš namo liko tik juodas karkasas, o Skintilų šeimos niekas daugiau šiame kaimelyje nebematė.