absurdas

kvatoja veidrodžiai nuo atspindžio absurdo
nuo melo nupudruotu peruku
spalvotų linzių žaismo
veide protui kurčiam
nerodančiam tikrų jausmų

blakstienom priklijuotom užkalti
minčių karstai
iš prabangių lentų
dirbtinėm garbanom ir formom
kūnas tiuninguotas
žėruoja spalvos silikoninių nagų
o ausys ausinukais užblokuotos
kad negirdėtų sielos kuždesių

esybės iškreiptos
blizgiu marazmu nulakuotos
jos žvelgia tarsi be akių -
sutrikęs veidrodis paklausia -
pavidalas toks keistas tūkstančių nukopijuotas pigus lyg kopija - negi tikrai čia tu?

suskyla nebylus teisėjas
laiko šukėm
suraižo atvaizdą
į tūkstančius dalių
ir net mažiausia
amžius atspindėtą melą mena
įkalintą tarp žvilgančių delnų.
-------------------
... tiktai tylus šešėlis nuslenka stiklu.. -------------------
... ką kalba atspindys
akliesiems nesvarbu.