apie pabudusius miegoti II

jau pabudimas
ropščias per langą
įsielektrinęs tavais
žiovuliais
taip norėtūs priglaust
prie krūtinės
tą išjaustą veidą
kuris kaip naktiniai
prigludęs prie manojo
kūno virpėdamas
naktį užsnaudžia
ir audžia tada
sapną it šokį
sapnuotojas
kuris nuo savęs
per tavo ištiestas
rankas būna
tolygiai nutolęs
kol akys užmerktos
skaičiuoja kutenimus
kai koja netyčia
prispaudžiu tave
alkūne į šalikeles
ir su nosim
į akį pataikau
vos pramerkus akis
tu mano kelio
pradžia
vienintelis trūkumas
tas jog kol kas
visa tai tiktai dar
vienas sapnas
gal pabuskim
sapnuoti?
nes juk sapnuojantis
audžia gyvenimą

tu jau šalia
ir tiksli kaip kompasas
tad rodau tau kelią
kur nuklysti turėtų ranka
paradoksas kai tu šalia
išsvajota
mano sapnas it dreifuojantis
jūroj ledynas
akys atmerktos
žvelgia į tavo tolybes
ir laikas sustojęs
nubraižo schemas
ir rodykles
kaip pabėgt
nuo negalios
būti nemigusiais
per amžinus ir
nesiliaujančius
mūsų kalbėjimus