Rašyk
Eilės (73396)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10379)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Meškiukas Meškiukas

Žiopla klaida [Dvikova]

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Jūs turbūt spėliojat kaip aš atsidūriau tokioje situacijoje?
Deja- ši frazė gražiai skamba tik filmuose. Ten šaunus herojus šaudo šratiniu šautuvu, visada pataiko ir susižeidžia tik simboliškai.
Jei dabar turėčiau šratinį šautuvą, turbūt net nemokėčiau jo užtaisyti. Be to nesu tikras kad už durų besibraižantis, peraugusį ežį primenantis, padaras sužeidžiamas. Manau kad jis gana nemažas. Ir piktas bei alkanas. Jei jam papuotavus iš manęs kažkas liks, savo eilės už lango laukė du kondorai. Šiek tiek glumina kad jie neturi nė vienos plunksnos ir odos. Vieni kaulai, raumenys ir sausgyslės. Vaizdas, žinoma, ne koks. Bet būtumėt matę ką sutikau prie garažų. Dar dabar bijau užsimerkti.
Ir kas dėl visko kaltas? Vyriausybės slapti bandymai? Ateiviai? Tikrai ne.
Dėl visko kaltas Zigmas.


Ar senai pažįstu Zigmą?
Turbūt, kaip sakoma – nuo pat vystyklų.
Kiek tik pamenu, nuo pat mažens užsiimdavo tokiais keistai dalykais kaip knygų skaitymas. Žinoma, ir kiti vaikai darželyje mėgdavo spalvingas knygeles apie zuikučius, kačiukus ar ežiukus. Bet tik vienas Zigmas  atsinešdavo Inžinierinės Termodinamikos Įvadą. Be to neužsikirsdamas galėdavo išvardinti baltymų tipus. Būdamas šešerių metų.
Pradėjęs eiti į mokyklą čiupo dar keistesnius, sunkiai suprantamu įvadus ir tada, kaip priklauso dideliam mokslo žmogui, visai nustojo rūpintis savo išvaizda vadindamas tai bereikalingu laiko švaistymu.
Ir kuo labiau ėjom senyn, tuo daugiau prisigalvodavo keistų dalykų. Visgi, kaip bebūtų keista, gerus santykius vis tiek išlaikėm. Net gi kartais teikdavosi aplankyti mano kuklią žvejybinių reikmenų parduotuvėlę.
Paskambino jis man vieną labai niūrų rytą. Ir kaip tik tada, kai tiksliai, kaip laikrodukas, pasirodė buvęs klasiokas Rimas, kuris niekada nieko nepirkdavo, tik išvartydavo pašarų pakuotes ir jausdavo pareigą kiekvieną potencialų pirkėją pasveikinti kaip artimą, seniai neregėtą giminaitį.
Ir dabar, jau šimtąjį kartą, pasakojo tą pačią istoriją apie lydeką-siaubūną.
- Būtų, jabimat, valas ne keturiolikinis, a šešiolikinis, išlupęs būčiau. Būtum matęs, - sučepsėjo nusišluostydamas lūpas, - būtum tu matęs. Reikia su skrituliais eit, -staiga nusprendė, - turi?
- Ten, -išsiblaškęs mostelėjau į parduotuvės kampą, kur laikydavau visokį šlamštą ir pirkėjų nesudominančias prekes.
- Paimsiu pora, - pasikasęs šeriuotą pasmakrę nusprendė Rimas, - ne, jabimat, duok keturis. Patupdysiu aš ją ant kabliuko, pamatysi, - godžiai sublizgino akimis, - Galva kaip šuns. O naktinių sliekų turi?
Ir nuėjęs prie šaldytuvo susikaupęs ėmė vartyti dėžutes su gyvu masalu.
Reikliai dukart suzvimbė telefonas. Zigmas.
Neatsiliepus praėjo lygiai trys minutės ir vėl skambutis.
- Tu man mėšlinukų su naktiniais nesumaišyk, -pagrasinau Rimui, - žinok, tikrai tada viską nupirkt turėsi.
- Gerai gerai, -nekantriai ranka numojo klasiokas.
Paspaudęs atsiliepimo mygtuką nėriau į nedidelį kambariuką, kur laikiau ganėtinai patogų fotelį, virdulį, nedidelį šaldytuvą ir televizorių.
- Ziiiigmai, šimtas...
- Ar gali atvažiuot? - skubiai išbėrė Zigmas.
- Nei labas, nei sudie, -pajuokavau, o širdyje suvirpėjo nerimas.
- Atvažiuok, -beveik maldaujančiai išstenėjo Zigmas, - labai reikia.
- Alaus paimt?
- Ką? Ne ne. Nereikia alaus. Kada būsi?
Pro durų tarpą žvilgtelėjau į kampe besikuičiantį Rimą.
- Už valandos. Pirkėjas yra, - neužtikrinai numykiau.
- Valanda? Gerai. Laukiu.
Kraipydamas galvą išjungiau telefoną, dar net nežinodamas į kokią balą ką tik įklimpau.
- Gaudyk, - nusikvatojo Rimas ir metė į mane į mane guminį masalą lydekoms, primenantį varlę.
Šaukdamas atšokau ir pagrasinau niekada jo daugiau neįleisti į savo parduotuvę. Ir mintyse eilinį kartą pažadėjau šokių masalų nebeužsakinėti. Vis tiek niekas neperka.



Zigmas gyveno bendrabutyje netoli „Eglės“ turgaus. Dviejų kambarių, neskoningai įrengtas, butas, kuriame galėjai rasti net Lenino biustą ir seną lempinį televizorių. Neišmetė tų daiktų vien todėl, kad, kaip pats sakydavo, jautė nostalgiją seniems laikams kai viskas buvo kur kas paprasčiau nei dabar. Tik kažin ar pats tuo tikėjo. Paprasčiausiai tingėjo apsikuopti.
Tik įėjus į laiptinę pasitiko skelbimas apie dingusį katiną, tvarkingai padėtas trilitrinis stiklainis nuorūkoms ir keli vazonai su žydinčiomis gėlėmis. Dvelkė dažais, drėgme ir vaistais.
Net nespėjau paspausti skambučio mygtuko, kai Zigmas plačiai atlapojęs duris sučiupo mane už megztinio krašto ir įsitempė vidun.
Kaip visada jis buvo nesiskutęs, susivėlęs bei gana senokai nesilankęs duše. Ką jau kalbėti apie dantų valymą.
- Einam, -burbtelėjo ir nusitempė į virtuvę, - imsi? -kyštelėjo „Bajorų“ degtinės butelį po nosim.
- Už vairo.
- Nenori tai nenori.
Išsiblaškęs degtinės įsipylė į kavos puoduką, vienu mauku išlenkė ir pripildė antrą kartą. Nusipurtė, susiraukė ir atsisėdo. Nagu laupydamas peilio suraižytą stalviršį.
- Yra reikalas, - rimta veido išraiška pradėjo, -prižadėk kad neišplepėsi.
Pasakė jis tokia rimta veido išraiška, kad iškart išsigandau. Tokio jo dar niekada nebuvau matęs.
- Man atrodo, -jis giliai įkvėpė ir nuraudo, - aš sukūriau laiko mašiną.
Sunkiai atsidusau. Tiesą sakant to ir reikėjo kažkada tikėtis – Zigmui prasidėjo silpnaprotystė. Ir taip buvo kvaištelėjęs, bet dabar viskas smogė pilna jėga.
- Netiki, -nudelbė mane rūsčiu žvilgsniu.
- Ne ne, Zigmai, -nejaukiai šypsodamasis nedrąsiai paprieštaravau, - žinoma, kad tikiu.
- Netiki, -piktai nukirto ir piktai pastūmė butelį.
- Gal truputį, -nusprendžiau nebesiginčyti. Laikraštyje rašė,  kad reikia nesiginčyti su demensija sergančiais žmonėmis.
- Einam. Įrodysiu.
Niūrių minčių kankinamas nusekiau Zigmą tamsiu koridoriumi į trečią kambarį.
- Štai, žiūrėk! -pergalingai atplėšęs įtartinai apsvilusias duris sušuko  Zigmas.
Nebuvau tikras ką turėjau pamatyti. Visas kambarys buvo išraizgytas laidais, lempomis, labai primenančiomis tas, kurias anksčiau dėdavo į televizorius ir stikliniais vamzdeliais. O pačiame viduryje stovėjo pati paprasčiausia ir gerokai aptrinta kėdė, kurią ratu supo storomis užuolaidomis uždengti veidrodžiai.
- Oho, - nelabai įtikinamai nusistebėjau, - taip kaip ji veikia? – ir giliai įkvėpęs uždaviau lemtingą klausimą, - į kurį laikmetį buvai nusikėlęs?
Per tokią daugybę metų išmokau panašius klausimus uždavinėti nė nešyptelėjęs ir kartais pats patikėdavau svaimi.
- Kol kas išbandžiau tik su katinu, - vėl atgavęs savo išsiblaškiusią veido išraišką burbtelėjo Zigmas, - bet koks aš mokslininkas jei pats neišdrįsiu.
- Žinoma, - rimtai kinkavau galva, - nuostabu. Tai gerai, matai aš parduotuvės neužrakinau, - žvilgtelėjau į savo rankinį laikrodį, - bet tikrai įdomu. Gal šeštadienį užsuksiu, daugiau papasakosi.
- Reikia tavo pagalbos.
- A? - mintyse sudejavau iš nevilties.
- Matai, čia tie, -jis mostelėjo į uždangas, -veidrodžiai ir visa kita, -giliai įkvėpė, -mašiną paleidus reikia nueiti iki jų ir atsisėti ant kėdės. Tad... jei... tu... galėtum... už.... rankos, - mikčiodamas suvebleno.
O čia buvo viena didžiausių nesuprantamų paslapčių. Zigmas paniškai bijojo veidrodžių. Net turėjo susikūręs maršrutą, kuriuo einant nereikėtų praslinkti pro veidrodines vitrinas. Todėl ir niekada nevairuodavo, nes būtų tekę žiūrėti į veidrodžius, nelabai dažnai ir prausdavosi, nes vandenyje galėjo atsispindėti jo atvaizdas ir niekada dorai nebuvo nusiskutęs ar susišukavęs. Kodėl jis bijojo veidrodžių bala žino. Bijojo ir tiek. Taip pat kaip aš nekenčiau varlių bei rupūžių ir niekaip negalėjau rišliai pasakyti kodėl. Žalsvos. Šokuojančios. Gličios.
Nusipurčiau ir dėl visa ko apsidairiau. Tokiame šiukšlyne jos būtų kuo puikiausiai gyvenusios.
- Gerai gerai, -numojau ranka, -tiek jau to. Ko tik dėl draugų nepadarysi.
- Puiku, -jis pražydo tiesiog akyse, - galim iškart ir pradėti.
- O nereikia pasiruošti? - susirūpinęs paklausiau.
- Oi ne, va tuo jungikliu įjungi mašiną. Aš tik kodą suvesiu ir viskas. Žinai, negalėjau taip visko palikti neužšifruotą, kad kas įsiveržęs nepasinaudotų mano atradimu, -piktai sugriežė dantimis, - kaip kad Mykolas Rupėnas. Kad jam kas rūgšties į kavą įpiltų, -šiurpiai sugriežė dantimis.
Žinoma. Lyg būtų tokių žmonių, kurie savo noru įsibraus  į lengvai išprotėjusio mokslininko butą bendrabutyje kad pavogtų kelis laidus ar lempas. Nebent tas Mykolas dar labiau išprotėjęs.  Visgi pasijutau įžeistas, kai Zigmas skvernu uždengęs klaviatūrą smarkiai sukaleno klavišais, vis iš padilbų žvilgtelėdamas ar nežiūriu.
Ot draugas.
- Viskas, - jis giliai įkvėpė ir užsimerkė, - privesk prie kėdžių ir nutrauk skaras. Po penkių minučių mašina suveiks ir aš, -jis laimingas išsišiepė, - būsiu pirmasis... ai, bet nėra ko skubinti visko.
Paklusniai už rankos nuvedžiau Zigmą prie kėdės, nutraukiau skaras ir atsitraukiau į koridorių. Dėl visa ko kišenėje sugraibiau telefoną ir pagavau save galvojantis ar greitai čia atvažiuotu greitoji pagalba. Mintį Zigmą atkalbėti nuo keistų ir pavojingų eksperimentu atmečiau iškart. Be manęs ar su manim, bet jis vis tiek padarys ką suplanavęs. 
- Jei nori, - vis dar taip pat stipriai užsimerkęs šūktelėjo Zigmas, - spintelėje neblogų sausainių turiu ir...
... ir mano didelei nuostabai, žybtelėjus šviesia, jis išnyko. Netikėdamas pasikrapščiau akis, kelis kartus trenkiau sau į žandus. Nieko. Zigmas tiesiog dingo. Liko tik keistas degėsių ir muskuso kvapas.
Visas drebėdamas nuslinkau į virtuvę ir užkaičiau virdulį. Kelias kartus prapylęs pro šalį šiaip ne taip užsitaisiau stiprios juodos arbatos.
Zigmas. Išnyko.
Galvoje paniškai staugė plonas balselis, reikalaujantis kreiptis į policiją arba psichiatrinę ligoninę. Arba ir ten, ir ten. Keli degtinės gurkšniai balselį susilpnino iki menko zyzimo.
Kelis kartus nuslinkau pasieniu iki kambario, save įtikinėdamas kad Zigmą mirtiną nutrenkė elektra, o aš šoko ištiktas nepastebėjau.
Nieko, tuštuma. Kaip ir mano galvoje.
Atsisėdęs atsirėmiau į šaldytuvą ir įsispoksojau pro langą į kaminus tolumoje.



Kažkaip sugebėjau užmigti. Nepatogiai susirangęs ant taburetės, petimi įsirėmęs į burzgiantį šaldytuvą ir galvą įrėmęs į šleikščiai žalsvais tapetais padengtą sieną. Nieko keisto kad pabudęs vos galėjau pajudinti mėšlungio sutrauktą sprandą, o ranka nutirpo iki peties. Ir pabudau ne dėl tokios keistos miegojimo pozos sukelto nepatogumo. Net ne todėl, kad norėjau gerti ar atlikti gamtinius reikalus. Mane pažadino kuo tikriausias griaustinio dundėjimas ir šviesos vaivorykštė, iš kurios kuo ramiausiai išlindo Zigmas ir nusipurtęs blyškiais drebučiais apskretusius rūbus ramiai man linktelėjo. Lyg ką tik būtų išlipęs iš troleibuso.
Be to jis dvokė. Dvokė kaip šimtai šlapių šunų. Ir, sunku tuo patikėti-  bet buvo dar labiau susivėlęs.
- Eureka, -iškėlęs pirštą ir kupinas didybės šūktelėjo. Matyt repetavo nuo pat tų dienų kai vietoj pasakų knygelės paėmė chemijos vadovėlį, - o ką aš sakiau? Ar yra ko užvalgyti, žarna žarną rija.
Ir nekreipdamas jokio dėmesio į mane, niūniuodamas „Žvaigždžių karų“ pagrindinę melodiją,  nutėškė keptuvę ant dujinės ir iš šaldytuvo sužvejojęs keturi kiaušinius kinktelėjo galva.
- Valgysi?
- Turbūt, -pernelyg nesipriešinau, - ir kavos.
- Ten, pats pasidaryk.
Kiaušiniams apskrudus jis juo apvertė mentele ir palaukes kelias sekundes viską išpylė į lėkštę.
Žiūrėdamas į jį valgantį negalėjau nepastebėti kad Zigmas šiek tiek pasikeitė. Kaip anksčiau sakydavo apie jaunuolius, atitarnavusius kariuomenėje- suvyriškėjo. Per vieną naktį. Ir tam reikėjo tik pradingti šviesos blyksnyje, vedantį į ... kur?
- Taiiii, -nutęsiau, šakute negrabiai gnaibydamas kiaušinius- tavo laiko mašina veikia?
- Ne visai.
- A?
- Nepavadinčiau to laiko mašina, -nepatogiai nuraudęs pakraipė galvą, - gal labiau- erdvės mašina.
- Aha, -apsimesdamas kad jį kuo puikiausiai suprantu uoliai palinksėjau.
- Matai, -jis giliai įkvėpė, raudonis nudažė net retų susivėlusių plaukų šaknis, -savo formulėje įvėliau klaidelę, žioplą klaidelę- vietoj kablelio tašką padėjau. Bent jau man atrodo kad problema būtent ten. Visa laimė, kad suklydau trečiojoje, pagalbinėje eilutė, nubrėžiančioje...
- Zigmai, -nutraukiau jo tiradą, - paklausyk – aš mačiau, kaip pokštelėjus šviesoms tu pranykai ir tų pačių šviesų lydymas vėl atsiradai. Sveikam protui tokio reginio kiek per daug ir man visiškai nusišvilpt ką sukūrei – laiko ar erdvės mašiną. Eik prie esmės, kol nepaskambinau psichologinės pagalbos linija. Kur. Tu. Buvai?
- Kitame pasaulyje, -išsisukinėdamas neapibrėžtai atsakė.
- Ten, kur gyvena žali žmogeliukai? - vis labiau jausdamas šios situacijos beprotiškumą paklausiau.
- Ne visai.
- Rojuje? -leptelėjau antrą pasitaikiusią kvailą mintį.
- Kaip čia pasakius – labiau jo priešingybėje. Manau galėtume vadinti jį pragaru. Na žinai – velniai, demonai, kraujo upės...
- Žinau kas yra pragaras, -liūdnai pastumdžiau lėkštėje šakutę, - ar neatrodo kad mums abiems nuvažiavo protelis.
- Netiki, -įsižeidęs atkirto Zigmas.
Įkvėpiau ir susikaupęs išrėžiau:
- Nelabai.
- Na ir netikėk, - įsižeidęs atkirto Zigmas, - ir gali nešdintis.
- Zigmai, nurimk.
Bet kur tau nuraminsi lengvos demensijos formos kamuojamą žmogų. Net matęs kaip jis išnyko ir pasirodė tik kitą rytą vargiai galėjau patikėti jo šnekomis. Ir už mane užsitrenkus durims rimtai susimąsčiau ar nevertėtų paskambinti Švėkšnos psichiatrijos ligoninę.


Paskambinus į ligoninę manęs išklausė stebėtinai ramiai ir pasiūlė daugiau nebeskambinėti, kitaip kreipsis į policiją, nes jie turi užfiksavę mano numerį ir taip toliau ir be galo be krašto.
Kuo nuoširdžiausiai įsižeidęs nutrenkiau telefoną. Nusprendžiau į psichologinė pagalbos liniją nebesikreipti. Jei jau nepadeda tos srities specialistai, niekas nebepadės.
Tad pasirinkau vienintelį man žinomą gydymosi būdą – darbą. Bėda ta kad jo visai sumažėjo – kaip tik prasidėjo karšių žvejybos draudimai, o dar mėnesio pabaiga, kada net labiausiai užkietėję žvejai išleidę tuos paskutinius, juodai dienai laikytus, banknotus.
Sutvarkiau krautuvėlę skersai išilgai, išvaliau dulkes, perkilnojau šimtą metų nejudintus daiktus. Namuose išluoščiau dulkes, išploviau grindis, pagaminau vakarienę, išploviau lėkštes, sutepiau girgždančias kambario duris ir net, išnešęs į lauką, išpurčiau kilimą.. Bet greitai tai mečiau, nes žmona nusprendė kad taip stengiuosi dėl kažkokios mano padarytos nuodėmės ir lyg niekur nieko leptelėjo kad atsiprašymas gali būti iki šimto eurų ribos.
Ot ragana.
Laimei visą ta beprotybę greitai nutraukė pats Zigmas, kažkur trečią valandą nakties tiesiog atsiuntęs žinutę su keistu tekstu: „Ar moki ejliuot? “.
Dėl visa ko, prieš važiuodamas pas jį, ryte užsukau į parduotuvę. Laiptinę valanti pikta surūgusi  ir Brežnevo antakiais  pasidabinusi pensininkė piktai suburbėjo, kad vėl pijokauja nuo pat ryto ir dar koridorius pridergia.
Zigmas atsargiai pravėrė duris ir įsitikinęs kad koridoriuje stoviu tik aš vienas skubiai įsitempė vidun, tarsi visai pamiršęs kad neseniai pats mane išvarė. O aš irgi pradėjau gailėtis. Reikėjo nekreipti jokio dėmesio į tas žinutes. Bet tas prakeiktas smalsumas vis tiek priveikė.
- Padėk ten, -išsiblaškęs mostelėjo į kampą, - tai ar moki?
- Ką? -ir tada prisiminiau naktinę žinutę, - eiliuoti? Na, nenoriu girtis, bet mokykloje...
- Ar moki? - maldaujančiai sulemeno.
- Šiek tiek, -atsakiau išsisukinėdamas.
Net žmonai niekada nebuvau prasitaręs kad paslapčia rašau eiles ir talpinu internete pasivadinęs skambiu „Naktinio Poeto“ slapyvardžiu. Gi nesulaikysi iš širdies besiveržiančių eilių. Visada buvau šiek tiek romantiškos prigimties.
- Surimuok „Akis“?
- Naktis, -nė nemirktelėjęs atsakiau.
- Kraujas?
- Naujas.
- Dangus
- Medus.
- Tranzistorius.
- Rezistorius, -pergalingai nusišypsojęs iššaukiau.
- Tikrai moki. Matai, yra reikalas... kas maišelyje.
- Ai, šiek tiek atsipalaidavimui. Šiaip truputuką paėmiau.
- Klok ant stalo.
Manęs raginti niekada nereikėjo dukart. Nedelsdamas pastačiau kelias skardines alaus, brendžio „Victoria“ butelį, mišrainės indelį, duonos, agurkų stiklainį ir kelis saldainius-  išgėrus kartais patraukdavo ant saldumo.
- Tai toks reikalas, - atsignybęs duonos nejaukiai sumurmėjo Zigmas, - man rodos aš įsimylėjau, -sukaupęs visą drąsą išrėžė.
Net rankos sudrebėjo. Zigmas? Įsimylėjo? Pasikrapščiau ausis.
- Pakartok?
- Girdėjai, -kietai sučiaupė lūpas ir piktai sužaibavo akimis.
- Oho, tai sveikinu, -kilstelėjau stiklinę – mažesniu stikliukų Zigmas neturėjo ir išgėręs nusipurčiau, - čia kuri? Gal ta iš archyvo?
- Iš ano pasaulio. Ir nevartyk akių! Ar juokies?
- Baik, Zigmai, kaip aš galėčiau, - į gerklę susigrūdau agurką. Kad tik nepratrūkus kvatotis.
- Žiūrėk tu man. Čia bandžiau parimuoti, -kyštelėjo negrabiai prirašinėtą bloknotą, - na žinai... eilės... visa kita...
- Ir tu tikras kad ano pasaulio gyventojai irgi mėgsta eiles?
- Visi mėgsta, o ypač Ji, -užsisvajojęs užsimerkė, - nustebtum sužinojęs kokie mes panašūs.
Pavarčiau bloknotą, bandydamas suskaityti kreivas raides.
Lupta oda nuslinko krauju.
Ir mūsų akys susitiko nelaiku.
Baisioj kankynėj klykėme abu.
Kai žarnos vilkosi lauku.
Nejaukiai susigūžiau atsargiai dirsčiodamas į Zigmą. Čia jau rimta. Jokia ligoninė nebepadės.
- Vėl juokiesi, -supykęs išplėšė bloknotą iš rankų, - netiki nė vienu mano žodžiu.
- Tikiu tikiu, -kiek per skubiai sušukau.
- Netiki. Matau kad netiki. Einam, įrodysiu.
- Ne ne, Zigmai, tikiu!
- Einam! -baisingu balsu iškriokė priversdamas mane pašokti nuo taburetės.
Ir nusivedė tiesiai į tą patį kambarį, kuriame vis dar blausiai žioravo elektrinės lempos, o laidai skleidė keistą kvapą. Nuo ore tvyrančio krūvio plaukai piestu pasistojo.
- Šiek tiek patobulinau, -suburbėjo uždarydamas duris ir mano didžiausiam siaubui jas net užrakindamas, - sumontavau veidrodžius palubėse, -nepakeldamas akių burbėjo, -tai šiek tiek palengvina viską ir leidžia perkelti didesnį objektą. Arba du. Laikykis. Tik neišsižiok.
Zigmas piktai klaviatūroje surinko painų slaptažodį.
Ir be reikalo iškart nepaklausiau perspėjimo neišsižioti, nes žybtelėjus šviesai nematoma jėga taip staigiai kilstelėjo viršun, kad kone nusikandau liežuvį. Burną tuoj pat užplūdo šilto kraujo skonis. Net nieko nespėjau suprasti. Vieną mirksnį mus išsviedė į pačią palubę, pranėrėm kiaurai veidrodžius, o kitą jau smigom žemyn ir minkštai nusileidom ant šiek tiek banguojančio minkšto paviršiaus.
- Matai, - ne be pasididžiavimo išpūtė krūtinė Zigmas, nuo kelnių purtydamas perregimas, dešrelės dydžio, kirmeles, - viskas, kaip ir sakiau. O tu netikėjai.
Paspyriau link mane ūsus tiesiančio tarakono su gana grėsmingai atrodančiomis iltimis.
- Nieko baisaus, -atlaidžiai nusišypsojo Zigmas, -jie nepavojingi, kol nepasiekia ausų. Po to be virbalo neiškrapštysi, nebent patys išlips galvoje padėję kiaušinėlius.
Atmetęs bet kokius svarstymus kaip tokio dydžio vabalas tilptu galvoje jį tiesiog nuspyriau.
Velnioniškai užsinorėjau rūkyti. Paskutinį kartą tai dariau gimstant sūnui.
Tik pajudėjus žemė keistai subanguodavo ir gana šiurpiai šliurptelėdavo. Dangaus net nebuvo. Arba jo tiesiog nesimatė. Raudonas gižus rūkas, kuriame zvimbė jūrinio erelio dydžio uodai. Beje, pastaruosius kartais sučiupdavo kažkas iš dar tirštesnio rūko aukščiau. Ir tas kažkas turėjo aštuonkojo čiuptuvus su aštriais dygliais.
- Dabar tiki? - nekreipdamas jokio dėmesio į pro šalį slenkantį juodą arklio dydžio driežą su perregimais sparnais ir ilga, aštriu dygliu pasibaigiančia uodega.
O man tarsi burną kas surakinę būtų. Nei rėkt, nei šaukt.  Kai jau buvau besakantis  „sudie“ sveikam savo protui, Zigmas trūktelėjo mano už riešo ir po nosimi kyštelėjo patį paprasčiausią kiaušinio formos virtuvinį laikrodį, kaip tik atsisukantį į paskutinę padalą. Net nespėjom išgirsti skambtelėjimo kai vienu ypu atsidūrėme karščiu alsuojančiame kambaryje.



Pirmą cigaretę sutraukiau vienu įkvėpimu. Burnoje prasidėjo tikrų tikriausias seilių potvynis.
Sutraukęs vieną čiupau kitą nepaisydamas ratu besisukančios galvos ir atsirėmiau į kadaise žalsvai dažytą, o dabar nusilaupusį metalinį garažą.
Benamis, įsirengęs laikiną gyvenamąją vietą prie šiukšlių konteinerių įtariai į mane dėbtelėjo, bet nusprendęs kad aš dėmesio nevertas ir tikrai nieko nepavaišinsiu, apsivertęs ant kito šono ant pečių užsitraukė gana neblogos būklės staltiesę.
Vis dar rikiavau galvoje mintis bandydamas suvokti visą situacijos komiškumą. Zigmas sukūrė mašiną, nukeliančią į kažką, panašaus į Pragarą. Ir ten susirado simpatiją. Pirmąją nuo darželio laikų. Bijojau net įsivaizduoti kaip ji atrodo. Kažkodėl įsivaizdavau ją kaip tą duonos kepalo dydžio tarakoną. Atėjus laikui ji padės kiaušinėlius į Zigmo galvą...
Nusipurtęs nusispjoviau ir kulnu sutryniau cigaretę.
Sugrįžęs į namus dėl visa ko įlindau į vonią ir kuo stropiausiai nusigremžiau odą šiurkščiu šepečiu, kuriuo žmona trindavosi pėdas. Švaresnis nepasijaučiau, bet bent kiek aprimau.
Bet užmigti nesugebėjau. Varčiausi nuo šono ant šono, negalėdamas iš galvos išmesti regėtų baisybių. Vis trumpam užsnūsdavau, bet vėl prabusdavau. Iš pradžių apniko keista mintis kad po lova krebžda kirmėlių tuntas.
Neiškentęs persisvėriau per kraštą ir pašviečiau mobiliuoju telefonu. Nieko. Dulkės ir keli katino nutempti prieskonių indelių dangteliai.
O tada už lango klaikiai suzvimbė gero balandžio dydžio uodas.
Ar manot kad spiegti moka tik moterys? Tai jau ne. Mano falceto pavydėtų bet kuri operos solistė.
Žmona tik pasuko galvą ir mieguistu balsu liepė daugiau prieš miegą „siaubiakų“ nežiūrėti.
Ot bobos nejautrumas.
Kurį laiką gulėjau antklodę užsitraukęs iki pat kaktos, skaičiuodamas kiekvieną savo iškvėpimą ir nedrįsdamas pasižiūrėti į langą. Zvimbimas tai priartėdavo, tai nutoldavo.
Atsargiai kilstelėjau antklodę.
Akis. Milžiniška krauju pasruvusi akis. Taip arti stiklo kad galėjau suskaičiuoti kiekviena baltymą išraizgiusią juodą giją.
O už jos dar viena ir dar.
Hole nejaukiai sugirgždėjo grindys ir labai atsargiai prasivėrė durys. Juodas ir plaukuotas,  į ežį panašus, sutvėrimas įsirito vidun ir sustojo prie pat komodos krašto. Pusiau pravirame stalčiuje kuitėsi šuns dydžio vabalas maldininkas su miniatiūrine žmogaus galva ant liauno kaklo. 
Laimei kad protas pagaliau atsisakė pripažinti šios situacijos realistiškumą ir išsijungė, nunešdamas mane į saldų sapną, kuriame per rožinę virvutę šokinėjo vaivorykštės spalvų avytės, o danguje ritosi saulė su žmogaus veidu ir meiliai man šypsojosi.



Kaip ir tikėjausi, jau po pirmų mano žodžių, žmona pasiūlė nueiti pasitikrinti pas psichologą arba bent jau nustoti gerti. Kaip įrodymą parodžiau jai keistomis gleivėmis apšnerkštus langus, bet ji tik priminė kad šimtą metų nesu išvalęs langų ir ji negalinti viena išlaikyti keturių namų sienų, kai niekam tikęs vyras nesugeba net sulenkti pieno pakelio ir išmesti į šiukšlių kibirą, o vietoj to pastato šalia taburetės. 
Ir pasiguosk tu tokiai žiežulai.
Skardžiai sužviegė durų skambutis ir ji, dar vis burbėdama apie savo prarastą jaunystę, plevėsuodama šlykščiu gėlėtu chalatu nuėjo atidaryti durų.
Kiek kartų kartodavau kad prieš atidarant duris visų pirmą reikia pažiūrėti kas už jų stovi. Durų akutę sugalvojo ne šiaip sau. Bet kur tau ji klausys.
Garsiai sutarškėjo raktai, kaip visada sucypė durų vyriai, kuriuos tepiau gal jau šimtą kartų.
Sunku nupasakoti netikėtą rytinį svečią. Jei susiporuotų liūtas ir varlė, gimtų kažką panašaus į tą padarą. Ir aštrių dantų nusagstytų nasrų iššovė ilgas lipnus liežuvis ir apsivijęs mano žmoną timptelėjo link pabaisos nasrų.
- Daryk ką nors, -pikta šūktelėjo žmona ir jau prieš pat pranykdama milžiniškoje gerklėje spėjo palinkt, -kad tu paspringtum.
Padaras mažu žingsneliu pasirito į priekį ir visomis keturiomis akimis nužvelgė mane nuo kojų iki galvos. Lyg skaičiuotų ar tilpsiu į gerklę.
O mane tarsi paralyžius surakino. Man nesvarbu, kad ką tik garsiai sutraškėjo lūžtantys kaulai, kad padaras išvis neturėjo egzistuoti, kad į langą daužėsi piktai zvimbiantis vabzdys. Prieš save mačiau tik didelę varlę. Dėl tokių aš niekada neidavau grybauti, dėl tokių nežvejodavau prie tvenkinių, dėl tų prakeiktų varlių taip ir neištraukiau to milžiniško šamo. Vienu metu ir drebėjau iš baimės ir nekenčiau visų šio ir ano pasaulio varlių. O negana to ši dar ir žmoną surijo.
Padaras pasislinko dar arčiau, o tada mano didelei nuostabi kuo žmogiškiausiai užsikosėjo. Kosėjo ilgai ir skausmingai, drebantis gomurys tai įsitempdavo tai atsipalaiduodavo. Padaras paskutinį kartą kostelėjo, atrijo dalį dabar jau velionės žmonos chalatą ir nuvirto ant šono, tiksliai pagal jos nurodymus paspringdamas. Ir dar ne be kuo, o tuo pačiu bjauriu chalatu, kurį šimtus kartų grasinau panaudoti kaip skudurą grindims valyti.
Kiek pamastęs sviedžiau į peraugusią varlę margarino indelį. Nė nekrustelėjo. Nežinia iš kur atsiradusi musė nutūpė ant apsiblaususios akies.
Drebančiomis rankomis nuo šaldytuvo sugraibiau telefoną.
Po ketvirto signalo Zigmas pagaliau atsiliepė mieguistu balsu.
- Zigmai. Mano virtuvėje guli... padaras, kuris ką tik surijo mano žmoną.
- Ką? A?
Ar man pasigirdo ar fone skambėjo moteriškas balsas?
Į langą garsiai atsitrenkė voras su sparnais ir juokingai sukaleno iltimis. Tik nusijuokiau. Jau ne vienas balandis prisitrėškė į stiklus, o nė įbrėžimo. Ne veltui visą algą sukišau.
- Ir pro langą bando įsiveržti... kažkas....
- Nu matai, - abejingai nusižiovavo Zigmas, - nepadauginai vakar... pala... Arete, - kreipėsi į kažką šalia, - tu vakar duris uždarei?
Arete?
Nuskambėjo kikenimas ir ore pliauškančio botago garsas. Ir Zigmas išjungė telefoną. Pasibraižęs apie stiklą skraidantis voras nusklendė žemyn. Viena akimi dirsčiodamas į velionės žmonės chalatu paspringusią bestiją priėjau prie lango ir žvilgtelėjau į kiemą.
Kraujo balose turškėsi tie patys skraidantys vorai, prie garažų kažką sutartinai dorojo gaujelė dvigalvių šunų, pensininką vijosi drebučių pavidalo padaras, ore zvimbė gerokai peraugę vabalai ir gaudė balandžius.
Tikra Pragaro idilija.


Dorai nesuprantu kaip gyvas ir net sveikas atsidūriau pas Zigmą. Žinoma, pakeliui mane užpuolė keletas šlykščiai dantimis kaukšinčių homunkulų.  Vienam laužtuvu sutrupinau galvą ir tada likusieji nusprendė kad neverta vargintis ir užpuolė prie liepų besislėpusią bobulę. Pasakymas kad jos aršesnės ir už šunį yra tik mitas. Buvo bobulė, nebėr bobulės.
Tiesa, po to dar gana ilgą laikė bėgau nuo dygliuoto šuns su dantytu straubliu vietoj nasrų. Jo būta gana atkaklaus. Bet ne veltui tiek išvaikščiota su spiningu ieškant tos vienintelės vietelės kur kimba ešeriai.
Jei manot kad tokiais ekstremaliais atvejais visur pasipila ginkluotosios pajėgos, tai labai smarkiai klystat. Mačiau tik vieną ginkluotą senolį ketvirtame aukšte, kuris gana taikliai nupylė ratus aplink balkoną sukantį peraugusią musę ir dar net pamojavo man ant sienos lūpdažiu brėždamas šeštą brūkšnelį. Matyt ką tik pagerino kažkokį asmeninį pabaisų šaudymo rekordą.
Zigmas, mano didžiausiai nuostabai, buvo net susišukavęs ir apsirengęs ganėtinai padorius rūbus. Mandagiai linktelėjęs įleido vidun ir užvėrė duris.
- Zigmai..., - keliais rusiškai keiksmažodžiais paaiškinęs ką manau apie šią situaciją net gi užsimojau, - tu..., - iš atminties iškrapščiau keiksmažodį, girdėtą iš jūreivių ir viską užbaigiau gana stipriais žodžiais paaiškinęs ką ir kaip jam padarysiu, - ...!
- Nusiraminai? -pirštais išsilygino suglamžytą marškinių apykaklę.
- ...!
- Ar galima be keiksmažodžių? -susiraukęs nutildė mano tiradą.
- Kada paskutinį kartą buvai lauke? Ten dramblio dydžio katinas su dvišakiu liežuviu ką tik surijo kiemsargį su visa jo šluota ir guminiais batais. O žvirblio ir ryklio hibridas mane apmėtė kažkieno smegenimis.
- Na taip, nelabai gerai išėjo, - vengdamas mano žvilgsniai nejaukiai numykė Zigmas.
- Nelabai?... pala, čia kas, kvepalai?
- Truputį pasipurškiau, -nuraudęs piktai atšovė Zigmas, - o ką, negaliu ir aš padoriai atrodyti bei maloniai kvepėti?
- Zigmai, -pakartojau pavargusiu balsu, - lauke teka kraujo upės, mano žmoną surijo peraugusi rupūžė, - o tu rūpiniesi savo išvaizda? Laba diena, - linktelėjau iš kambario išlindusiai pusnuogei merginai.
- Laba diena, -maloniai atsakė ir mostelėjo odiniu botagu.
Suklydau. Ji buvo visiškai nuoga. Tik iki pusės kūną dengė žvynai. Aplink blizgančias ožkos kanopas vijosi pūkuota uodega. Nuoga krūtinė tikrai dešimt balų, kaip manosios velionės žmonos iki gimdymo. Veidas kaip iš žurnalo viršelio. Ir jo visai nedarkė šnypšiančios gyvatės vietoj plaukų.
- Arete, čia... hmm... mano geras draugas.
- Malonu susipažinti, -nusišypsojo demonstruodama lydekos aštrumo dantis, - Zigmas tiek pripasakojo.
- Na gerai gerai, ar reikia čia spoksot, -sutikęs mano panikos pilną žvilgsnį susierzino Zigmas, - maža kam pasitaiko.
Bejėgiškai sumojavau rankomis, galvoje neberasdamas net tinkamų keiksmažodžių. Akies krašteliu pastebėjęs blausų švytėjimą žingtelėjęs priekin pažvelgiau į kambarį.
Pačiame kambario viduryje pulsavo kruvinas portalas. Tiesiogine to žodžio prasme – kruvinas. Vėl mostelėjau ranka.
- Gerai jau gerai, nori kad atsiprašyčiau? Na suklydau, žioplą klaidelę skaičiavimuose įvedžiau ir va tau, yra kaip yra.
- Jis nebeišsijungia.
- Ne, - galvą į pečius įtraukė Zigmas ir pasislinko arčiau savo merginos, kuri klaikiai šypsodamasi vėl pliaukštelėjo botagu. Tikras mazohisto labai plačia fantazija džiaugsmas, - bet čia nieko baisaus, -nelabai užtikrintai išdrebėjo Zigmas, - patys baisiausi pro tą portalą vis tiek netelpa.
Bejėgiškai nuleidau pečius. 
Į savo butą grįžau jau beveik neuždusęs. Mane norėjęs suryti juodas šliužas pasirodė esąs stebėtinai lėtas. Toks lėtas, kad jo vejamas dar spėjau pro išdaužtą vitriną įšokti į parduotuvę ir pagriebti kelias alaus pakuotes. Bei džiovintą karšį. Kaip be jo.
Zigmas man dar kelias kartus skambino. Žadėjo kad viską pataisys po vestuvių. Klausiate-  kieno vestuvių? Jo ir Aretės. Net siūlė man pabroliu būti, žadėjo į pamerges Aretės seserį, kuri esą ne tokia graži, bet tikrai neblogai išsilaikiusi panelė, labai mėgstanti nerti vašeliu bei turinti kelis augintinius. Ir ant galvos net normalūs plaukai. Žinoma, jei nekreipčiau dėmesio į milžinišką gyvatės uodegą vietoj kojų.
Tada ir nusviedžiau telefoną. Dangtelis į vieną pusę, ekranas į kitą.
Į duris atsitrenkė kažkas didelio ir pikto. Pro akutę įžvelgiau tik tiek, kad padaras panašus į ežį.
Ir Zigmas čia visai ne prie ko. Man reikėjo tiesiog neatsiliepti telefonu.
2017-07-02 20:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-28 13:20
kakta
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-15 09:26
Aurimaz
Šis laimėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 00:10
Nuar
Fantastų dvikovai skirtus kūrinius tinkamiausia aptari viename komentare.
"Žiburio link". Kai kas iš komentatorių tiesiai pasakė, kad dvelkia kiču. 1969 metais tai, apie ką rašo sesė, nebuvo laikoma kiču. Slėptuvė po žeme, uždara maža žmonių bendruomenė, priverstinės vestuvės, kvaila mergina, dėl kažkokios neprotingos asmeninės svajonės lendanti į paviršių, kas jai blogai baigiasi. Tiesa sakant ir girdėta, ir skaityta, ir matyta. Tie kas pamena amerikiečių rašytojo Harlan Jay Ellison novelę "A Boy and His Dog" bei 1975 metais L. Q. Jones pagal ją pastatytą tuo pačiu pavadinimu kino filmą, šitas scenas prisimins iš karto. Taigi, pagrįstai galima teigti, kad istorija tikrai ne nauja ir, kaip duodanti peną kūrybai kasykla, kitų autorių gerokai išeksploatuota. Žvelkime toliau - paviršiuje klajojančios kažkokių kitų, pasikeitusių žmonių grupės pačios savaime taip pat nėra naujas reiškinys. Daugelyje kūrinių tokius siužeto vingius galima sutikti. Išsigelbėjimu būtų jų išskirtinumas tiems štampams, kurie jau yra susikūrę skaitytojų galvose. Deja, sesė mėta šiuos personažus paliko visiškai už kadro. Tik porą kartų šmėkštelėjo šešėliai ir pasigirdo baugūs jų skleidžiami garsai. Mano nuomone, to nepakanka. Jei autorė nusprendė įtampa dėl šio akivaizdaus pavojaus piešti saikingai, buvo būtina, kad šių būtybių skleidžiama baimė labiau pasireikštų pagrindinės herojės išgyvenimuose. Tik tada įtampa skaitytojui būtų perduota tinkamai ir įtaigiai. Dabar tai veikiau blanki dėmė, nei siaubo kambarėlio tamsi ir gąsdinanti pakampė. Toliau maniakas, girdintis balsus iš aukščiau. Nors tai nėra nauja, tačiau sesei mėtai šią vietą pavyko nupiešti geriausiai. Yra įtampa ir įtaigumas. Dėl tam tikrų neatitikimų spynų užrakinime ir pančių uždėjime pasisakė kiti komentatoriai, todėl aš nesikartosiu. Tačiau šiuos trūkumus aš pastebėjau vėliau. Tą vietą buvo įdomu skaityti, ji mane įtraukė, todėl sužinojau, kad kažkas gali būti ne taip tik iš komentarų. Bendrai paėmus, autorei pavyko sukurti įtikinamą pagrindinės herojės paveikslą. Tokį pat įtikinamą žudiko-maniako paveikslą. Išlaikyti įtampą ir patraukti savo skaitytoją gerai realizuotu kūrybiniu sumanymu. Labiau profesionaliai nei mėgėjiškai.

"Žiopla klaida". Ūkiškai. Su klaidomis. Linksmai. Pasaulinėje fantastikos literatūroje nelabai surasi tokį siužeto vingį, kai du, labai švelniai tariant, mėgėjai išgerti, neįstengė portalo į kitą alternatyvų pasaulį uždaryti. Kad neuždarė, tai dažnai kur taip parašyta buvo. Bet kad tai padarė du pavėpę tipeliai tai dar ne. Prasiveržusios būtybės atrodo visai nieko, kaip iš tos sunkių sapnų serijos, kur balti arkliai bėgioja. Štai jų aš čia ir pasigedau. Grynai dėl kolorito, kadangi scenos su žvėreliais atrodo, kaip iš alkoholinės psichozės anamnezės aprašymo. Kas, beje yra gerai, nes būtent šiuo aspektu Meškio kūrinys lenkia priešininkės tekstą. Savo spalvingumu. Pagrindiniai herojai pastoviai yra judėjime. Jei galima buvo nuspėti po pirmos scenos su draugu išradėju, kad kažkas bus negerai su laiko mašina, tai mažų siužeto vingelių nuspėti buvo neįmanoma. Jie ir gelbėja visą autoriaus sumanymą, sukurdami įdomų skaitytojui pasaulį. Vis tik, atlikimo technika sesė mėta gerokai lenkia Meškiuką. Lyginant "Žiburio link", šis apsakymas, "Žiopla klaida", atrodo gerokai apipešiotu.

Išvados: Meškiui reikėtų daugiau treniruotis ir gludinti savo rašymo techniką. Sesei mėtai tiesiog privalomai rekomenduoju nulipti nuo savo mėgstamo grėblio - globalių problemų sprendimo ir kitą kartą pasirinkti kažką labiau paprasto, kasdieniško.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-06 11:43
cerera
Daug nesigilindama į pačius kūrinius,  galiu pasakyt, kad asmeniškai man Sesės kūrinys buvo įdomenis, originalesnis, o ir techniškai tvarkingenis.
Meškis – vienas mėgstamiausių mano rašykų, bet šį kartą simpatijos Žiburio pusėje. Net jei vertinčiau juos vienodai, Mėtai skirčiau +1 balą dėl nuolatinio tobulėjimo ir pastangų kaskart parašyt geriau, o Meškiukui 1 balą nuimčiau, nes šis kūrinys, mano nuomone,  nesiekia jo paties gan aukštai iškeltos kartelės.
Tačiau su dideliu susidomėjimu lauksiu širšei žadėto kūrinio, nes žinau, kaip Meškis gali, kai pasistengia ;)

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-05 17:53
Nuar
Čia dar ne komentaras. Zigmas juk gyvena dviejų kambarių bute. Iš kur pas jį atsirado trečias kambarys? Meškis su kableliais nedraugauja, kaip ir aš.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-04 09:11
cerera
Negaliu patikėt, kad įveikiau visa tai :D  Iki pabaisų atsiradimo, vis kirbėjo klausimas, ar tik ne kartu su Ladzium surėmę galvas rašėt (Zigmas, trys klasiokai, laiko/erdvės mašina), bet galiausiai perspjovei ir patį Ladzių – sveikinu!!!

Žinoma, buvo ir tikrai smagių vietelių, kaip pvz ši:
"Galvoje paniškai staugė plonas balselis, reikalaujantis kreiptis į policiją arba psichiatrinę ligoninę. Arba ir ten, ir ten. Keli degtinės gurkšniai balselį susilpnino iki menko zyzimo."

:-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-03 16:52
Andrėnas
kožmaras :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-03 14:41
Meškiukas
Tai kad pas mane ir nera kazkokiu super ypatingu bei originaliu siuzetu :) Jau turejai prie to priprasti.  Tad tiesiog nebesuku galvos - simta ar du simtus kartu girdeta istorija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-03 11:10
pikta kaip širšė
Labai lengvas tekstas. Puikiai tinka paskaityti prieš miegą, kai nenori labai galvos apkrauti ;-) Viskas puikiai dera: veikėjų portretai, siužetas, bendra pasakojimo nuotaika, pasakojimo stilius. Toks puikiai subalansuotas darbas.
Viena, ko pasigedau, tai to kažko naujo, negirdėto, nematyto – per daug nelaužei galvos dėl siužeto, ar ne, Meškiuk?
Smagiai paskaičiau. Ačiū ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-03 09:45
Loke1
Perskaičiau vakar :) per nesuvirškinau komentaro. Gerai, jog pateikta su geru humoru (ar jumoru :) 
Sklandžiai rašyti mokate. Kaip suprantu abu veikėjai padarė klaidų ir fobijų. Kyla abejonė, ar nuo to, kad nebūtų atsiliepęs telefonu, tai nieko to nebūtų įvykę, kaip jis pats sakė "jis vistiek tai būtų padaręs". :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-02 22:03
sesė mėta
Meškiuk, ar turi fanų klubą? Ar aš galiu įstot?

Žiauriai man patiko. Išsišiepiau pradėjus skaityt ir taip ir likau išsišiepus (dabar net skruostus skauda :)).
Dvikovos reikalavimai išpildyti puikiai, tekstas kabinantis, linksmas, įdomus, veikėjai, kaip visada, tokie gyvi ir trimačiai. Net ir tas Rimas bei žmona kurie tik po porą sakinų pasako.
Ir dar eilėraštis vidury teksto! :D

A, tik, ne "demensija" o "demencija". Bet dzin, tos klaidelės kai taip fainai parašyta.

Jaučiu vis tiek, reikalui esant, dar kartą imčiau tavo pirštinę. Ne dėl to, kad tikėčiau, jog galiu geriau parašyt, bet dėl to, kad visad labai smagu paskaityt :)

Nu gal ir užteks komentuot, kol visai neapsiseilėjau iš susižavėjimo :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-02 20:13
Meškiukas
Dvikova su Sese Mėta

Tamsioji fantastika (reikalingi siaubo elementai, gali būti demonai, vampyrai)

Žiopla klaida

Pagrindinis veikėjas turi kvailą fobiją, kuri trukdo jam gyventi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą