Žvilgsniai

Abejingi greičiui, tolyje už tenai pasibaigią.
Ironijom skirtingi į plotį tartum sniege
akių atmerktų iki antakių skausmo ir LYG tie
apsiblausimai, spalvinant daugiaaukštę lygtį,
kas bus – bandant įsivaizduoti,
kai atsitraukia blogiai žaizdoti,
ir taip toliau. Iš tikrųjų TEGUL tai
lieka sau. Tai plokščia. Mažų įvykių gultai.
Didesnių dvigulės lovos.
Greitai dulkės visa tai užklos, vos
prasidės žvilgsniai tikri, tai yra – įdėmūs.
Reiškia, kiekviena raidė mus
nusives ir nusvies į
gerąjį pavėsį stebėjimo dviese,
o ten įvykiai. Išvien tie,
kuriuos ką tik smegenys šventė.