Per akmenis

Ten, kur kryžkelėj susikerta šiandiena ir kadanors,
dažnai sustoju pamąstyt.
Žvelgiu į giedrą dangų, paukščių paklausau
ir pasuku į vakar.
Tenai, pernykščių medžių lapais užkloti, šilti prisiminimai
mane sapnuoja vėl.
Matau iš jų veidų: vieni patenkinti, kiti neramūs krūpčioja.
Deja prisiminimai ne visad šviesūs.
Ir aš tais lapais apsiklosiu, nusnūsių truputėlį.
Sapnuosiu ne sapnus. Rytdieną sapnuosiu.
Kai atsikelsiu grįšiu į šiandieną.
O vakarykštę dieną lapais apkamšytą paliksiu pamiegot,
tegu mane sapnuoja.
Šiandien einu į rytdieną.
O kadanors paliksiu pakelėj, tegu palaukia kitąsyk manęs.
Einu į nežinią šiandienai į parankę pasirėmus,
svajoju apie rytdieną, prisimenu save vakarykštėj dienoj pasiklydusią,
tylėdama žengiu per akmenis...
į saulę.