vėrinys

viską kabinu palėpėj.
.
medžiai po paukščių kojom
(jų šešėliai maiše užrišti ant vinies)
tavo akys suvertos ant šilko siūlo
(norėjau išmesti, bet ką jau čia.
vietos pas mane daug. tilpsi.)
Vilniaus kvapas metalinėj dėžutėj
(kad taip greitai nedingtų)
lietus ir raudoni-geltoni-rudi
lapai suspausti tarp puslapių
laiškai palubėj
(kiekvienas atskirai, kad
neprisigertų svetimų minčių)
seni kailiniai-kandžių-namai
priima naujus gyventojus.
.
tik kur aš pati?