Ne tie

Mes sustoti daugiau nebegalim
ir tų žvilgsnių grąžinti atgal
kai rūkais tyliai slenka per šalį
patriarcho rudens pabaiga

saulės varis jau telpa į saują
ir kaskart prie bažnyčių senų
apsiniaukus diena elgetauja
kai skubėdamas vėl praeinu

pro jos išmaldai ištiestus delnus
ten kur veriasi stigmų skylė
ir šiurkštėja lėtai žodžiai švelnūs
kuriuos lemta ir vėl ištylėt

kai ant stalo ir vėl išsilaistė
pilnatis iš sidabro taurės
ir pelynais kvepės mūsų laisvė
tik vargu ar dar ją įžiūrėt

mūsų akys pavargusios gali
kai dangus nesiliauja raudot
kai praeina iš lėto pro šalį
išdidus tarsi povas ruduo

o už jo seka dienos ir metai
ilgos virtinės mūsų naktų
o mes ieškome ko nepametę
tarp eilučių tarp žodžių ne tų

tarp kurių vienas kito ieškojom
ir viduj daros keista kažkaip
kada einantiems šlama po kojom
niekada nerašyti laiškai