Karibų jūros piratai. VI dalis

- Ar viskas gerai? – paklausė Viljamas Rikos jiems grįžus į kajutę.
- Kažkodėl pasidarė silpna. Aš... Šiandien per daug sužinojau.
- Tau reikia pailsėti. Paliksiu tave vieną.
- Nepalik! – Rika tiesiog pašoko. – Tu esi vienintelis šiame laive, kurio aš nebijau.
- Nebijai?
- Tikrai ne. Noriu dar šį tą sužinoti. Kaip manai, ar Džekas žinojo, kad aš Ario Nelsono dukra?
- Žinojo. Jis matė Ginklą ir matė medalioną. Džekas ir tavo tėvas buvo labai artimi draugai. Man rodos, kad Džekui viskas buvo išpranašauta. Ir man atrodo, kad Džekas prisiekė tavo tėvui rasti tave ir tavim pasirūpinti. Todėl jis ir nepaliko Sant Anė.
- Džekas yra nepaprastai geras. Jis man viskas – ir tėvas, ir brolis, ir draugas. Sant Anė aš daugiau nieko neturiu.
- Jis tavęs ieškos.
- Žinau. Jis supras viską kas dedasi.
- Jeigu ir nesupras, negalės nieko pakeisti. Dabar jis – paprastas mirtingas piratas. O čia jau nemirtingųjų reikalai.
- Ar tavo įgula nesupyks, jei neišeisiu šiandien su jais pasisveikinti?
- Jie turėtų suprasti.
- Tiesiog matyti daug skeletų vienoje vietoje ir su jais bendrauti... Reikia prie to priprasti.
- Jie tikrai supras. Nesijaudink.
- Eikim miegoti.
Keletą dienų Rika pratinosi prie Viljamo Blado įgulos.
- Piratai ruošiasi linkmintis visą naktį, - pasakė kartą jai Viljamas. – Ir siūlo tau prisijungti. Ką manai?
- Ar gausiu butelį romo „dėl drąsos“?
- Nors ir du.
- Tai gerai. Prisijungsiu.
Naktį denyje prasidėjo tikrosios linksmybės. Kol nebuvo išgėrusi pusės butelio romo, Rika jautėsi nejaukiai. Po to visi jau buvo savi.
- Viljamai, ar čia yra piratų, kurie asmeniškai pažinojo mano tėvą? – paklausė ji jau gerokai po vidurnakčio.
- Yra. Senasis Bili! – Vilis pašaukė piratą. – papasakok Rikai apie Nelsoną.
Rika ir senasis piratas įsitaisė ant viršutinio denio krašto, abu sedėjo nukorę kojas žemyn.
- Jūs pažinojote mano tėvą? Koks jis buvo?
- Aris Nelsonas buvo geras žmogus. Taip, jis buvo piratas, bet jis buvo geras žmogus. Tu labai į jį panaši. Net nežinau, kaip kas nors galėjo pagalvoti, kad esi Sant Anė gubernatoriaus dukra. Tu ir gubernatorius skiriatės kaip diena ir naktis.
- Gal žinote kas buvo mano motina?
- Niekas to nežino, vaikeli. Nebent tavo tėvas.
- Gal bent jau nujaučiate kas ji galėjo būti? Maždaug?
- Puikiai žinai, kad piratai pas oficialias žmonas uostuose nesustoja trumpam laikui.
- Norite pasakyti, kad mano motina buvo kekšė? – jau gerokai apgirtusi paklausė Rika.
- Manau, kad taip.
- Kekšės ir pirato dukra. Oi, geras... – Rika garsiai nusijuokė.
- Rika, gal jau užteks? – priėjęs prie jos paklausė Viljamas.
- Sužinojau tokių dalykų...
- Einam. Tau jau užteks. Einam į mano kajutę.
Viljamas praktiškai nunešė Riką į kapitono kajutę. Visą kelią mergina juokėsi. Vilis atsargiai paguldė merginą ant lovos, o ši nieko nelaukusi kapitoną pasiguldė šalia.
- Rika, liaukis... – bandė prašyti Viljamas.
- Aš negirta, - piktai pareiškė mergina sagstydama kapitono marškinius. – Puikiai žinau ko noriu.
- Tu šiandien per daug išgėrei. Jei rytoj norėsi to pačio, tada ir pažiūrėsim. 
- Prižadi?
- Prižadu. O dabar tu eik miegoti.
Išėjęs ant denio Viljamas atsisėdo prie Senojo Bilio ir su palengvėjimu atsiduso.
- Kas atsitiko? – paklausė Senasis Bilis.
- Ta mergiotė... Ką tu jai pasakei?
- Papasakojau apie Nelsoną. Kaip ir liepei.
- Dar ką nors jai sakei?
- Ką ji tau padarė?
- Nespėjo. Bet ta mergiotė manęs vos neišprievartavo.
- Oho. O ji nepėsčia.
- Ką tu jai pasakei?
- Kalbėjom apie jos motiną. Bet ji pati sumastė, kad yra kekšės ir pirato dukra. Aš jai to nesakiau.
- Velnio merga.
- Bet juk ji nebuvo labai girta. Manau, kad ji suvokė ką daro su tavimi.
- Aš šituo abejoju. Juk ji... Na, ji gubernatoriau įdukra, ir tikriausiai dar nekalta. Aš juk negaliu elgtis kaip koks egoistas.
- Kartais tu pernelyg geras ir sąžiningas, Viljamai.

Kitą rytą, vos išaušus Rika išėjo ant denio.
- Labas rytas! – sušuko ji, o piratai linksmai jai atsakė.
Po pusryčių ji pasigavo Viljamą.
- Vili, gal kur laive būtų kokia padoresnė suknelė? – paklausė ji. – Toji, su kuria mane čia atitempei jau gerokai susidevėjo.
- Triume, dešinėje pusėje turėtų būti raudona spalva pažymėtas ryšulys, - kaip galėdamas abejingiau paaiškino Viljamas. – Paieškok ten.
Nusišypsojusi Rika nusileido į triumą. Po pusvalandžio ji vėl išlipo ant denio:
- Vili! Aš niekaip nerandu. Gal galėtum man padėti?
- Tuojau ateisiu, - atsiliepė piratas.
Rika vėl dingo triume. Po keleto minučių Viljamas nusileido į triumą.
- Rika! – šūktelėjo Viljamas klupinėdamas tamsiame triume kol akys priprato prie tamsos.
Rikos ataka Viljamui Bladui buvo labai netikėta. Mergina užšoko ant jo, pargriovė kapitoną ant ryšulio, kuriame buvo kažkas labai minkšto ir, šiam nespėjus nieko pasakyti, užčiaupė jį bučiniu.
- Ką, po velnių, darai? – paklausė piratas kai jam pavyko išsivaduoti iš merginos glėbio.
- Sakei, kad pažiūrėsim kai nebūsiu girta. Tai žiūrim ką turim. Aš puikiai žinau ko noriu.
Po šių Rikos žodžių Viljamas Bladas prarado visą savikontrolę. Piratas nutraukė Rikos suknelę. Mergina puikiai girdėjo, kaip ši vienoje vietoje suplyšo. Kaip galėdama atsargiau, bet labai nekantraudama Rika atsagstė kapitono marškinius. Viljamas suprato, kad Rika jau seniai buvo viską numačiusi. Jie net gulėjo ant pačio minkščiausio ryšulio visame triume.
Viskam baigiantis Rika švelniai krimstelėjo Viliui į kaklą.

- Kas čia buvo? – paklausė Viljamas jau po kurio laiko, gulėdamas apsikabinęs Riką.
- Nežinau. Matyt, kad seksas. O ką?
- Jokių jausmų?
- Simpatija. Galbūt… Kas nors negerai? Nepatiko?
- Viskas nuostabu. Patikėk.
- Vadinasi, galėsim pakartoti.
Rika ištraukė iš ryšulio šilko skiautę ir į ją susisupusi ėmė ieškoti ryšulio su suknelėmis.
- Dabar man tikrai reikia naujos suknelės, - pareiškė ji. – Aną tu beveik perplėšei pusiau.
Ant denio pirmasis išlipo Viljamas. Rika susirado jai tinkančią suknelę ir persirengė dar triume.
- Aš mylėjausi su skeletu, - pasakė ji garsiai ir nusijuokė – mintis pasirodė labai juokinga. – Beveik išprievartavau savo pagrobėją