piršlybos

pražydo balta pinavija... per sodą gandas nuvilnija - subrendo nuotaka jauna, kažkam bus nuostabi žmona. iš sodo nuošalių kampų jaunikiai varžos iš jėgų. tarsi koks inteligentas staipos išdidus serbentas - uogų dar savų neturi, damai į kišenę žiūri - gal priglaus, gal pamylės, juk gražuolis jis išties.. netgi  rūškanas agrastas spygliais dygiai nesidrasko. nors ir senbernis rūgštus, siūlo kupinus namus. karštis vasaros alsus, gležnai gėlei toks baisus - dairos vargšė pinavija - ,, noriu gert... seniai nelijo...,, negirdėjo pretendentai, pasikėlę konkurentai, neišgirdo šalavijas girtas karklą apsivijęs, nepadės nei kadagys - svetimas jam troškulys... tik staiga kuklus čiobrelis, tas kur glaudžiasi prie kelio - pilna vandens skrodele atskubėjo ristele... godžiai geria pinavija, mintis mintį nusivijo - regis, ir iš pakelės, iš prasčiokų giminės... anei turto, nei kilmės tik daug kvepiančios širdies... ------- ... ir palinko pinavija, stiprų stiebą apsivijo už tą gyvastį vandens jie darnioj poroj gyvens.