Gyvačių kerėjimas

#
Dvišakis žaibo liežuvis
kerta dukart
į tą pačią vietą

tik skauda jau nevienodai
pusiau perskeltas klevas
per šerdį rievių ratas
sutrūkinėjęs

per didelį lietų
kodėl aš stovėjau kaip tik
po tuo klevu

kodėl dvišakis blyksnis
atskyrė mane
nuo manęs
padalijo per pusę

buvau susiskaldęs

antrąsyk padalijo manę
į vyrą ir moterį
brolį ir seserį
skilusio veido
žmogystą

visi aplik
puse lūpų vis kalba

kad dukart
į tą pačią vieną

trenktas esu

#

Iš karklo šakelių
vijau pintinę
kobroms

jas šėriau pilkaisiais
pelių kardinolais
driežais
savo kūnu ir krauju

prisimenu raštuotą šaliką
iš vaikystės
kurį mama prieš darželį
per smarkiai suverždavo
kad trūkdavo oro

ir veidas imdavo mėlynuot

kitus vaikus gąsdinau iškišdamas
pakaruoklio liežuvį

dabar
prisirinkęs šakelių
viju naują pintinę kobroms

iš tuščiavidurio kaulo
skyles išsigręžęs
pasigaminau fleitą

nors puikiai žinau
kad
kobros yra kurčios
ir negirdi melodijos

tik seka visus fleitos
judesius ir virpantį orą

visa kita yra tik dūmimas
akių
tik dūmimas

#

Blogis yra puikiai matomas
gėrio akivaizdoj

ten kur šviesa
visada atsiras daug šešėlių

įkaitusiam saulėj šešėlis yra išsigelbėjimas
tuo tarpu sustiręs nuo šalčio
renkasi malonų įsaulį

keičias metų laikai
ir ant seno patręšusio medžio
atokiau nuo žmonių
juodieji gandrai
tarp kiaušinių savųjų

kantriai ilgai
peri angį