Išmaldos prašytojo vaikas

Prieš kokius keturiasdešimt metų senis buvo jaunas trisdešimtmetis, jis vakarieniavo ir gėrė vyną su jaunais draugais uostamiesčio restorane. Lauke sutemo ir tūžo lietingas sausio oras, todėl jie buvo apspitę didžiulį medinį stalą vienoje iš privačių salių.
Senis gėrė vyną ir neturėjo apie ką kalbėti su bičiuliais, mat jie kalbėjosi vakar, užvakar, ir prieš savaitę, visos pokalbio vertos mintys, galvojo senis, šiuo metu jau iššvaistytos. Tie jaunuoliai buvo labai artimi bičiuliai, kiekvienas iš jų pažinojo senį – tiesa, į jį kreipėsi kiek kitaip, vadino jį Filipu, o senis pažinojo kiekvieną iš jų, todėl nerimas, jog nėra per daug apie ką kalbėtis senio nekamavo.
Senis sėdėjo nudelbęs žvilgsnį į taurę ir bandė pirštu iškabinti prie stiklo prilipusią musytę, kai į privatų kambarį įėjo berniukas, o iš paskos ir jo tėvas. Jiedu buvo uostamiesčio valkatos ir senis juos atpažino, kadangi prieš kelias savaites atsisakė jiems paaukoti pinigų. Šį kartą senis sugalvojo duosiąs kelis centus, pažvanginęs monetų skyrių ištraukė vieną didelį ir vieną mažesnį pinigą. Berniuko tėvas ėjo per draugus, o berniukas sustojo visiškai prie pat senio. Akies krašteliu užmatęs, jog tėvas nežiūri, senis įkišo vaikui į kojinę didelį pinigą ir pašnibždėjo, kad nusipirktų ledų ir nueitų į filmą. Berniukas nieko neatsakė, tik per petį žvilgčiojo į tėvą. Paskui vienas iš draugų pasisiūlė atiduoti pusę porcijos nesuvalgytos žuvies kepsnio, prie jo idėjos prisijungė ir kiti draugai, kurie jau kuris laikas sėdėjo atsilošę krėsluose ir persivalgę sunkiai begalėjo pažiūrėti į lėkštę, o savo žvilgsnius pridenginėjo vyno taurėmis. Tėvas padėkojo, iš kuprinės išsitraukė maišelį ir paprašė, kad sukrautume jam likučius, bet prie bendro stalo valgyti atsisakė ir labai nenoromis sutiko leisti savo sūnų prie stalo. Berniukas neatrodė labai išalkęs, jis valgė lėtai, šakute knebinėjo mėsą, lėtai mirkė ją vyno ir grietinėlės padaže, galbūt labai mėgaujasi skaniu maistu, galvojo kiekvienas prie stalo. Berniuko tėvas išeidamas iš salės liepė vaikui, kai šis baigsiąs, išeiti į lauką.
Draugai ir senis nužiūrinėjo vaiką, jam buvo gal devyni ar dešimt metų, šiek tiek purvinas, bet niekas nebūtų drįsęs pasakyti, jog to berniuko veidas buvo purvinesnis negu likusiųjų veidai vaikystėje. Vaikas turėjo randą, po akimi, matėsi buvusios siūlės, plaukai sušlapę, neatskirsi - gal nuo lietaus, o gal jie visada tokie sulipę. Tos kojinės, užtemptos ant sportinių kelnių, galvojo senis, saugo mažą paslaptį.
Berniukas baigė valgyti ir senis sugalvojo jį palydėti į lauką. Išėjęs iš salės jis sustabdė vaiką ir nutaisęs labai gilią bei prasmingą miną, pasitelkęs visą savo įtaigumą paklausė vaiko ar jis norėtų gyventi kitaip nei jo tėvas. Vaikas pasimuistė ir neužtikrintai pasakė, jog galbūt ir norėtų. Tuomet neužmiršk šito, kalbėjo senis, tu esi atskiras ir laisvas žmogus, tu lankai mokyklą? Tuomet mokykis, nors ir sunku, ir neįdomu, nugalėk save ir mokykis, skaityk knygas, berniuk, atsargiai rinkis draugus, rinkis pačius geriausius, ir protingiausius žmones, mokykis iš jų, domėkis pasauliu, tu net neįsivaizduoji koks jis įdomus ir skirtingas. Prisimink mūsų pokalbį visą savo gyvenimą, niekada neišmesk sau iš galvos, net ir tada, kai gausi į snukį nuo tėvo ar nuo draugų, arba kai pats kažką primuši, arba kai suprasi, kad tavęs nepriima žmonės, visada prisimink mūsų pokalbį ir vieną dieną tu mane pavaišinsi štai šitame arba kitame restorane, suvalgysim po kepsnį, išgersim brangaus vyno.
Senis ėjo namo ir visą kelią šokinėdamas per balas galvojo apie savo žodžius, kartkartėmis sustodamas ir pagalvodamas, jog galėjo labiau pasistengti. Jį neramino mintis, jog berniukas pamirš ir vis svarstė kokie žodžiai galėtų giliausiai įsirėžti kitoje kaktos pusėje tokiam berniukui, kaip pasėti sėklą, kuri praėjus metams vis dar turėtų šansą išleisti daigą? Kaip žodžio galia galima pakeisti žmogaus likimą? Senis vis galvojo, kurpė planus ir žodžius, kuriuos pasakytų sutikęs kitą išmaldos prašytojo vaiką.
Tačiau to daugiau niekada nebeįvyko, tiksliau pasakius, gyvenimas seniui nebedavė tokios progos akis į akį pakalbėti su kitu išmaldos prašytojo vaiku. Užtat visą gyvenimą matė vieną ir tą patį berniuką. Mieste dažnai prasilenkdavo su jais abiem - tėvu ir sūnumi. Kaskart berniukas atrodė vis labiau paaugęs, vis labiau panašesnis į tėvą. Jiedu tarpusavyje nesišnekėdavo, berniukas eidavo pirmas, ant kupros persimetęs tą pačią tėvo kuprinę, kalbindavo turistus, o tėvas atrodė vis labiau nykstantis, išpurtęs ir pasiligojęs. Nuo jo dvelkdavo alkoholiu ir visa, įprastai guvi, gatvė, jam einant, prisipildydavo tvankaus sunkumo. Kas kart kuomet senio ir vaiko žvilgsniai susitikdavo, berniukas nusukdavo galvą, arba nuskuosdavo į kitą gatvės pusę, kartais įslinkdavo į pakeliui pasitaikiusį skersgatvį palikdamas tėvą jo trajektorijoje.
Senis atsirasdavo netikėtai: berniukui stovint eilėje prie duonos, lipant ar išlipant pro tramvajaus duris, miesto šventės minioje laukiant būgnų ir fanfarų, uosto turgelyje, arba kanalo krantinėje, po tiltu, jam pradėjus gerti pigų vyną su žvejais. Po kokių aštuonerių metų senis kadaise kalbintą berniuką, dabar jau jaunuolį, pastebėjo vieną, be tėvo, jį sodino pareigūnai į savo automobilį, vyko kova, jeigu taip galima pavadinti – laukinio žvėries tramdymas. Jaunuolis priešinosi, kai jam kabino antrankius ir šaukė, kad užmuš. Senis stovėjo atokiau, tačiau neapdairiai prisiartinęs neišvengė akistatos - berniukas jį pamatė, iš pradžių nusiramino, pareigūnams nebebuvo reikalo prieš jį naudoti jėgą. Jis žiūrėjo į senį pro automobilio langą, paskui priplojo savo veidą prie pat stiklo, taip, kad nosis nulinko į kitą pusę ir garsiai išrėkė seniui, kad jį, kai dar kart pamatys, sudegins gyvą.
Po šio karto senis berniuko nebematė. Dar po penkerių metų senis sužinojo, jog išmaldos prašytojo vaikas atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje ir vėliau ten nusižudė. Visą likusį gyvenimą senis kentėjo kaltindamas savo jauną kvailą galvą, kuri kadaise sugalvojo žodžio galia išgelbėti berniuką.