Peizažas

Žiūriu šį vakarą. Likučiai
šviesos anapusinei būčiai
nuo šiol tarnaus. Jų atšvaitai dar lydos,
beveik jau pabaigoj spalvų palydos –
tuoj spalvos taps tyla ir tai
laikysis vienyje tvirtai.
Pašvaistė dar turės erdvės, o
migla virš upės reikš – atvėso,
bet niekas neįsidėmėsės to.
Kažkas ištars – ten būta miesto
ir gal tas miestas vis dar tebėra...
meteoritai, danguje byrą,
kutena horizonto kraštą. Pasiklydęs
pietys jau ten, ten debesų arklidės,
o jau už jų, toliau daug – protų slėnis,
o gal kaip tik juoda skylė, nes
nebuvo niekas už dangaus tenai,
kur miega visko vandenai.