Aleksandras vieną iš labiausiai jo nemėgstamų komentatorių kritikuoja kūrybingiau nei pats rašo eilėraščius. Kaip supratau prie šio autoriaus kūrinių negaliu nė iš tolo prisiartinti, kol neparašysiu kokio nors eilėraščio. Aš pagalvosiu.
P.s. "Mano credo" prastai parašytas.
Nuarai. Kiti skelbia žodžių kratinius, kuriuos dar kiti liaupsina kaip aukščiausią pasiekimą, tai kodėl aš turiu neskelbti? Mano eilėraščiai paprasti ir aiškūs, todėl kritikuojami visokių kritikierių. Kodėl Tamsta nekritikuoji žodžių kratinių? Matyt, nieko apie tai neišmanai.
Raimondai. Rytojus - tai ne komunizmas ir ne koks super kapitalizmas, o Dievo karalystė Žemėje.
Nuarai. Į jokias amžiaus kategorijas aš netaikau. (Teiginį apie paauglystę laikau vos ne įžeidimu). Rašau ne plačiajai auditorijai, o savo paties malonumui. Ir žmonėms, tokiems pat kaip aš. Todėl ir skelbiu, nes ieškau sau artimos sielos. Žinau, kad mano eilėraščiai šlubuoja, todėl laukiu kritinių minčių. Tamstos kritiką vertinu, tik niekaip nesuprantu, kodėl Tamsta nematai kai kurių aiškių tiesų, pvz., eilėraščio apie Abdulą vertinime. Tamsta pažėrei tiek minčių, kad jų į trumpą eilėraštuką nesukamšysi. Reikia rašyti visą poemą, kad jas išreikštum. Čia Tamsta pasireiški kaip p. Valatka - viską kritikuoji, o teigiamo nieko nepasakai. Jei manai, kad lengva pagal kito reikalavimus parašyti (pagal Tamstą - perrašyti) eilėraščius, Pats pamėgink juos kurti. Kritikuoti visada lengviausia, o padaryti - sunku. Pagalvok, kaip ir ką kritikuoji, kad pagal savo kritiką Pats galėtum ką nors parašyti (kad ir apie tą patį Abdulą).