Kartodavausi kasdien,
Kaip kartojasi metų laikai
negaliu užmigti
be jos
be savęs
trumputėmis akimirkomis,
kai likdavom, tik dienos
išgertos taurės
subildėdavom savo viduje
užsimezgusia tyla
esu taip arti
ir taip toli
vienu metu
kartodavaisi iki skausmo
pažįstamomis elektros iškrovomis
man po oda, kai mintimis
nuklysdavau į tavo kūno
voratinklius
aš, tik musė
laikui praryti
tu, tik trešnė
man ant liežuvio
gulėdavau su patvinusia
atauga galvodamas
apie tave, kaip įsiveržiu
į tavo kasdien kuriamą
legendą, kaip prisispaudžiu,
susilieju it verktum
mintimis vos ranką ištiesus,
nors šiandien toli, bet
tu esi ta, kurią vesiu