Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Besišnekučiuodama trijulė grįžo kątik pramintu taku atgal prie namo, kai Ugnė pastebėjo juodumą po pirmu laipteliu.
O kas ten, po laipteliu? - parodė pirštu.
Visi trys sužiuro į tą pusę. Iš tiesų, po laipteliu, vedančiu į namą, buvo neįprastai tamsu. Priėjus arčiau, tamsumos nebesimatė, nes laipto plokštuma uždengė skylę iš viršaus – skylė matėsi tik iš toli.
Priėjęs Karolis pasilenkė iki skylės, pašvietė žibintuvėliu.
- Oho, panašu, kad čia visas namas ant polių pastatytas! - sušuko jis. - Tiek erdvės! - švilptelėjo. - Ugne, reik ten patekt.
- Kaip? Susimažinsi? - nusijuokė Ugnė. Skylė buvo gerokai per maža bet kokiam žmogui pralįsti.
- Laiptus nuardysiu.
- Nujau nujau, suprantu, kad čia ne rūmai, bet gal nieko nelaužom, ką? - griežtokai paprieštaravo šeimininkė.
- Ugne, o tau nekeista, - nekreipdamas dėmesio į pasipriešinimą, Karolis stuktelėjo akmeniu laipto pakopą iš apačios ir ši atšoko, - Kad namas mūrinis, o laiptai mediniai?
- Nu ne, o kas čia keisto?
- Ogi tas, - Karolis nuėmė pirmą lentą, užkišo akmenį iš apačios ir stuktelėjo į vertikalią, kuri taip pat pajudėjo, - Kad paprastai būna atvirkščiai. - nuėmė vertikaliąją lentą kartu su antra pakopa. - Nebijok, čia vėliau viską sukonstruosiu atgal, matei – net neprikalta.
Visi keturi laipteliai vos stuktelėjus lengvai nusiardė. Dabar jau skylė buvo tokia, pro kurią laisvai galėjo pralįsti žmogus, ypač toks antistambuolis, kaip Karolis.
- Tu rimtai ruošiesi lįst ten? - Ieva vis dar netikėjo tuo, kas akivaizdu – baigus sakinį, iš po prieangio jau kyšojo tik pusė Karolio. - Ko tu ten ieškosi?
- Vandentiekio – pasigirdo prislopintas balsas iš apačios. - Arba ko nors kito… - paskutinė koja pranyko po prieangiu. Ieva, paduok prožiką, kuprinės šoninėj kišenėj.
Ieva nuėjo kelis žingsnius iki mašinos, kurioj buvo kuprinė, galvodama apie romantinę komediją, kurią buvo išsirinkus pažiūrėt su Karoliu. O dabar – nei romantikos, nei komedijos, kažkoks detektyvas. Keistas detektyvas… Ji paėmė aptrintą juodą kuprinę, kuri buvo sunkesnė, nei tikėjosi. Šoninėj kišenėj tikrai buvo žibintuvėlis.
- Ko tu ten prisikišęs, toj kuprinėj? - padėjo žibintuvėlį į iš po laiptų išlindusią Karolio ranką, pati priklaupdama ant žemės.
- Visokių reikalingų daiktų, gali pažiūrėt, jokių paslapčių ten nėr – įjungęs žibintuvėlį, karolis jau ropojo tolyn po namu.
- Surik, jei ką rasi! - pavymui sušuko Ugnė, iki tol gana ramiai stebėjusi neįtikėtiną Karolio užsidegimą.
Nesulaukusi atsakymo, prikando lūpą ir, pamąsčiusi pridūrė lyg sau, lyg šalia vis dar priklaupusiai Ievai:
- Ai, velniai nematė, lendu ir aš!
- Tu ką, rimtai??? - Ievos šita mintis vis dar akivaizdžiai nežavėjo. Na gerai, ji gal dar supranta Karolį, bet Ugnė?.. O ką Ugnė? Kiek laiko ji ją pažįsta? Gal ta Ugnė dar didesnė pramuštgalvė avantiūristė už Karolį ir Tomą kartu sudėjus... Ne merginoms juk keliais ropinėti po apleistais namais, rinkt voratinklius ir nustipusias žiurkes…
- Aha. - atsakė Ugnė. - Kas blogiausio gali nutikt? Pora voratinklių ir  sudžiūvusių žiurkių? - lyg perskaitė Ievos mintis, Ugnė keturpėsčia jau ropojo vidun, - Blemba, kaip tamsu!
Ieva greitai pasirausė kuprinėj ir ištiesė dar vieną žibintuvėlį Ievai.
- Pala, nenuropok dar, va, imk!
Ugnė padėkojo ir lėtai nuropojo gilyn po namu, pasišviesdama neryškiu žibintuvėliu
- O jum neatrodo, kad man čia vienai gali būti nejauku? - gilyn į tamsą sušuko ji.
- Apie jaukumą tai patylėčiau – pasigirdo balsas iš tirštos tamsos, prie kurios akys vis negalėjo priprasti, - bet jei manai, kad kartu bus jaukiau, gali prisijungt. Arba sulauk Tomo.
Jaukumo ten tikrai nebuvo – smėlis, plytgaliai, lentgaliai, voratinkliai, priplėkęs oras ir tamsa.
- Karoli, radai ką nors?
- Kol kas nieko.
- O ko mes ieškom?
- Bent jau vandentiekio, nors aš labiau norėčiau, kad čia būtų tunelis…
- Į kur?
- Nežinau! Bet čia ir yra visas įdomumas!

***

Atsiskyręs nuo draugų prie šulinio, Tomas žygiavo per mišką maždaug ta kryptimi, kur, jo manymu,  turėjo tiestis nuo šulinio plane pažymėta linija. Aukšta žole apžėlęs retas mišrus miškas palaipsniui tankėjo, kol aplink ir virš galvos liko vien  spygliuočiai, o po kojomis – minkštų samanų kilimas. Eiti tokiu mišku buvo vienas malonumas, palyginus su bridimu per žolę iki pažastų aikštelėje. Dar didesnis malonumas buvo pagaliau nusičiurkšt – tai ir buvo „slaptas“ jo tikslas atsiskirt nuo kitų ir vienam pasukt miškan. Ai, tiesa, dar ta keista linija plane...
Nedaug paėjus, priekyje, tarp medžių pasirodė šviesa, o netrukus – ir šviesos šaltinis – Tomas priėjo  pelkę, tiksliau – jau žemėlapy matytą Klimbalos durpyną. Minkštą samanų kilimą pakeitė dar minkštesnės pelkių žolės, suaugusios kupstais ir nudžiūvusiais lapais dengiančios tarp kupstų besilaikantį vandenį, o gal purvą – jis visai nenorėjo bandyti dirvožemio tvirtumo tokioj vietoj. Kelis šimtus metrų į priekį driekėsi tokia kupstų tankynė su retais nusususiais berželiais, kovojančiais už teisę kur nors tvirčiau įleist šaknis. Kupstų paklotė tolumoje perėjo į didžiulį ežerą, virš kurio zvimbė mašalų debesys, apšviesti kaitrios rugpjūčio saulės. Šlapynėje, ežere ir danguje virš jų zujo daugybė paukščių, ir aplink niekur nesimatė nieko panašaus į kokį nors statinį ar kanalizacijos pabaigą, nebent šiems reikalams buvo pasirinktas ežero vidurys.
Dar apsižvalgęs, Tomas pasuko atgal.
- Bent jau į gamtą išvažiavom… - burbtelėjo.
Tikrai, nuo pat pradžių didelių vilčių į šį nuotykį jis nedėjo, bet kai po gabalėlį pradėjo dėliotis Smirnovo dėlionė, darėsi vis įdomiau. Visai nereikia atmesti minties, kad jie bando išsiaiškinti trenkto senio liguistos fantazijos sukurtą „paslaptį“, kurioje paslaptingiausiu dalyku gali būti tai, kaip jam (o gal jiems patiems) pavyko tai sugalvoti…

***

Ugnė priropojo beveik patį namo centrą – tą vietą, kur židinio pamatas rėmėsi į žemę. Šaltas smėlis po namu buvo purus, ropojant į jį vis sulįsdavo jau pradedantys šalti pirštai. Žengiant eilinį „žingsnį“ rankomis, Ugnė pajuto smėlyje kažką kieto ir, atrodė, dar šaltesnio už patį smėlį. Dar nežinodama, ar čia jau reiks kviesti Karolį, ar rado dar vieną šiukšlę, Ugnė rankomis išstumdė smėlį, atkasdama dalį grandinės, kuri prasidėjo ir baigėsi kažkur smėlyje. Stipriau kilstelėjusi aukštyn, Ugnė ištraukė vieną grandinės galą, besibaigiantį didesniu už kitas grandis metaliniu žiedu. Kitas galas, panašu, buvo gerai pritvirtintas arba labai giliai smėlyje, nes net ir po keleto stiprių trūktelėjimų, jis nė nepajudėjo.
Karolio kviesti nereikėjo – išgirdęs žvangėjimą, jis pats prisistatė.
- Pagaliau kažkas? - paklausė jis.
- Galbūt, ne pagaliau. Trūktelk!
Nors ir buvo gana kūdas, Karolis jėgų turėjo, ir, net susirietęs po namu taip patraukė grandinę, kad ji vos vos išlindo iš po smėlio, išbarstydama jį į šonus iki pat tos vietos, kur buvo tvirtai prikabinta.
Karolis su Ugne puolė rankomis kasti smėlį toje vietoje, kur, atrodė, grandinė eina stačiai žemyn.
- Čia turi kažkas būti… - sumurmėjo Ugnė, semdama rėškučiomis smėlį, - Tiesiog taip sau nieks grandinių taip giliai neužkasinėja…
- Taigi va! - pritarė Karolis, - Ieva! - garsiai sušuko.
- Ką? Radot kažką? - rodės, iš tolybių atsiliepė Ieva.
- Dar nežinom! Paimk iš mašinos kastuvėlį! Bagažinėj, toks žalias, sulankstomas!
- Aha, tuoj! - Ieva skubiai nuėjo link mašinos, džiaugdamasi, kad gali kažką pagaliau nuveikti, o ir laukimas jau buvo spėjęs pabosti. Bagažinėj tikrai buvo visko, ko gali prireikti gamtoj – kastuvėlis, kirvukas, iešmai, peilis, nedidelė šašlykinė, puodas, palapinė…
- O jis kartais čia tvarką darosi?.. - burbtelėjo panosėj Ieva, trinktelėdama bagažinės dangtį.
- Darosi. - Tomo balsas buvo toks netikėtas ir staigus, kad šviesiaplaukė pastebimai krūptelėjo. - kai kas nors užsimiršta. Paskutinį kartą po žvejybos pamiršom kelias žuvis mašinoj – kažkaip sugebėjom įdėt į atskirą maišelį – tai po poros dienų ant saulės abu darėm tvarką – viską išėmėm, plovėm, džiovinom, žiaugčiojom…
Į Ievos prunkštelėjimą Tomas atsakė šypsena.
- O Jūs su Karoliu ne… - pradėjo jis.
- Ką? Ne! - atkirto Ieva ir vėl sulindo bagažinėn. - O ką? - paėmė iš bagažinės ten besivoliojusį prožektoriuką.
- Nieko, šiaip paklausiau. - atsakė Tomas. - Ką nors laidosit? - metė žvilgsnį į kastuvėlį Ievos rankoj.
- Tavo nevykusius bajerius!
- Tada tau reiks ekskavatoriaus! - nusijuokė Tomas. - Rimtai, kam tau kastuvas?
- Jie ten, po namu, kažką rado. Arba galvoja, kad rado – gūžtelėjo Ieva ir pasuko link namo. - Ir paprašė kastuvo.
- Kaip po namu? - žengė iš paskos Tomas.
- O va taip, tiesiogiai, - Ieva mostelėjo laisva ranka į praardytus laiptus. - Lįsk, jei nori. - atkišo Tomui rankoje turėtus daiktus ir galvos krestelėjimu parodė kryptį.
- O tu? - Paėmęs daiktus į rankas, Tomas pažvelgė į Ievą.
- Aš kol kas kaip nors apsieisiu… - žiūrėdama į juoduojančią skylę po laiptais, linksmai atšovė Ieva. - vis tiek po penkių minučių jūs išlįsit su savo lobiais, arba, turbūt, be jų, tik aš būsiu švari, o jūs būsit panašūs į išprotėjusius žmones – vorus…
Tomas mintyse pabandė įsivaizduoti išprotėjusį žmogų – vorą, vargiai valdantį savo super galias, ir turėjo pripažinti, kad Ieva, turbūt, buvo netoli tiesos.
- Gerai, tik toli nenuklysk, okei?
- Okei okei.
Vos įlindęs pro skylę, Tomas pajuto vėsų, beveik šaltą, palyginus su lauku, orą. Šaltas smėlis po namu buvo tikra atgaiva po lauke kepinančios saulės.
- Chebryte, dar vienas atšliaužia! - sušuko, tikėdamasis, kad galės ropoti pagal garsą, nes akys, tik įlindus į beveik akliną tamsą, dar nespėjo prisitaikyti.
- Kastuvėlį turi? - išgirdo Karolio balsą ir nuropojo į tą pusę.
- Turiu, turiu… - pakeliui įjungęs žibintuvėlį, pradėjo kažką įžiūrėti.
Ugnė su Karoliu buvo rankomis išrausę nemenką duobę, bet jiems akivaizdžiai reikėjo rimtesnio įrankio. Tomas pažvelgė į grandinę, kurios vienas galas vis dar slėpėsi smėlyje, į suplūkusius draugus, išlankstė kastuvėlį:
- Gerai jau, gerai, įkalbėjot! Nu, pasitraukit dabar!
Dar toliau išstumdęs smėlį, jis pradėjo kastuvėliu kastis gilyn. Klūpant susirietus toks darbas buvo labai nepatogus ir ėjosi lėtai, bet vis šiek tiek greičiau, nei rankomis. Be to, kastuvėliu patogiau galima buvo smėlį numesti truputį toliau, kad jis nebyrėtų atgal į duobę. Ugnė ir Karolis vis nutraukdavo smėlį tolyn nuo duobės, padėdami Tomui.
Kai duobė jau buvo daugiau, nei pusmetrio gylio, Tomui eilinį kartą smeigiant kastuvėlį į smėlį, šis atsitrenkė į kažką labai kieta – kasėjo rankas lyg elektra nupurtė. Daugiau iš netikėtumo, nei iš skausmo Tomas šūktelėjo, ir jau atsargiau iškasė dar šiek tiek smėlio.
Iš po smėlio pasirodė paskutinė, didesnė grandinės grandis, tvirtai privirinta prie metalinės plokštės apačioje. Nei plokštės dydis, nei, tuo labiau, svoris, nebuvo aiškus – iškasta duobė tiesiog buvo per maža.
- Įėjimas! - keistai, pašnibždomis sušuko Karolis. - Žinojau! Žinojau, kad čia bus tunelis!
- Šiaip mes dar ne… - pradėjo Ugnė, bet Karolis ją nukirto.
- Kaip? Kas čia daugiau gali būt? Nu, kasam, kasam! - ir pats rankomis ėmė įnirtingai platinti duobę.
Karolis apskritai buvo labai smalsus ir visada ieškodavo nuotykių. Kartais, jų beieškodamas, prisivirdavo košės, bet kažkaip visada išsikapanodavo sveikas ir gyvas, tik kartais kiek aplamdytas, apsibrozdinęs ir purvinas.
Smalsumas buvo ir Karolio varančioji jėga – jei jis sugalvodavo ką nors išbandyti ar sužinoti – niekas negalėdavo jo sustabdyti. O niekas ir nebandė, nes į visokius nuotykius jis paprastai imdavo Tomą, kuris visada buvo pasiruošęs keliaut kartu ir dideliu atsargumu nepasižymėjo. Todėl praktiškai visi Karolio sumanymai buvo įgyvendinami – vieni - sėkmingai, kiti – nelabai, bet niekas niekada jo nebandė sustabdyti.
Todėl dabar, pagavęs tikrą atradėjo azartą, jis įnirtingai kasė šaltą smėlį ir jau tuo metu žinojo, kad jei ten, apačioje, yra įėjimas, jis tikrai eis vidun, kaip ėjo į apleistus karinius bunkerius, slėptuves, dvarus ir keletą kitų įdomių objektų.
Duobės dugno plotas didėjo, atverdamas vis didesnę po smėliu paslėptos plokštės dalį.
- Tikiuosi, nebus po visu namu… - pukšėjo Karolis, išmesdamas eilinius smėlio kilogramus iš duobės.
- Ne, žiūrėk! - vienam duobės pakrašty Tomas parodė plokštės kraštą, ir, vos pakasęs palei ją toliau, atidengė ir kampą.
Ugnė, iš pradžių dar padėjusi stumdyti smėlį nuo duobės tolyn, kad jis nebyrėtų atgal ir kad nesusidarytų aukštas pylimas aplink, dabar stebėjo viską iš toliau, nes tiedu nebelabai žiūrėjo, kur meta – prisiartinusi, ji rizikavo būti palaidota…
Neilgai trukus, abu kasėjai, o dar po kelių akimirkų nuo kasimo darbų pabaigos – ir Ugnė jau žiūrėjo į pilnai atidengtą metalinę plokštę. Tai akivaizdžiai buvo durys, ar, tiksliau sakant, liukas, pagamintas iš vientiso nerūdijančio plieno lakšto, prie kurio, netoli vienos kraštinės vidurio buvo privirinta grandinė.
- Eina sau… - prisislinkusi dar arčiau duobės krašto, sušnibždėjo Ugnė.
- Taigi, blemba… - atsiduso Tomas. - keistas tas tavo dėdė buvo…
- Na, jis nebuvo tikras mano dėdė…
- Bet tai nepaneigia to, kad jis keistas, - įsiterpė Karolis, visas šlapias ir uždusęs. - O bet gi tu sakei, kad dėdė!
- Šiaip aš gi jum nebūčiau aiškinus, kad jis kažkada buvo labai geras mano senelio draugas, ar giminaitis, nežinau net tiksliai. Aš jau net savo senelio nemačiau – jis mirė, kol mano tėtis dar buvo paauglys. Ir dėdulės šito nemačiau iki laidotuvių. Man išvis keista, kad jis po šitiek metų nebendravimo parašė mano tėčiui palikimą.
- Hm, kad jam tikriausiai nebuvo daugiau, kam rašyt – su niekuo nebendravo, niekas jo nelankė… - gūžtelėjo Karolis. - Bet štai, parašė, užtat tau atiteko butas kaip griaustinis iš giedro dangaus, tiesa, su labai gera kaiminyste – mirktelėjo Ugnei.
- O mum atiteko galimybė pamatyti tai, ką matė tikriausiai tik pats Smirnovas – tęsė mintį Tomas. - Turiu tokią nuojautą, kad čia matom slapčiausią liuką apylinkėse…
Trijulė buvo sugulusi aplink liuką, o prožektorių šviesoje žybsinčios jų akys žvelgė tai į liuką, tai  vienos į kitas. Galų gale, gavęs nebylų pritarimą, Tomas truktelėjo grandinę, bet liukas nepajudėjo.
- Tvirtai laikosi… - sušvokštė dar kartą truktelėdamas grandinę. - Karoli, imam kartu!
Abu truktelėjo grandinę taip smarkiai, kaip tik leido jų jėgos ir nepatogios pozos susirietus po namu.
- Nesuprantu, nei spynos, nei užrakto nesimato… - dar kartą apžvelgė žvilgantį paviršių Tomas, pakrapštė aplink briauną. - Nepatogus paėmimas, mum reikia ką nors užkišt prie pirmos grandies…
- Kirvio kotą! - sumojo Karolis. - Ieva!
Atsakymo nebuvo.
- Viens, du, trys – IEVA!!! - sušuko visi kartu, bet atsakymo nebuvo nei po sekundės, nei vėliau.
- Panašu, kad patiem reiks pasiimt. - konstatavo Karolis. - Einam oro įkvėpt?

Vienas po kito jie išlindo iš po namo. Šiluma išlindus laukan buvo tokia pat maloni, kaip ir vėsa lendant po namu, tik akinanti šviesa buvo tokia ryški, kad akims apsiprasti prireikė šiek tiek laiko, ir draugai dar gerą minutę turėjo būti prisimerkę, kad jos neašarotų. Oras buvo šiltas, kvepiantis ir sausas. Iš mašinos sklido muzika.
- Ieva! - sušuko Karolis, tačiau atsako nesulaukė. - Tai kur gi jin galėjo išeit?
- Jei kur ir išėjo, tai kojas paliko mašinoj – nusijuokė Ugnė, rodydama į atidarytas galines dureles ir pro jas nuo blauzdų išlindusias kojas su pilkais užmaunamais sporbatukais.
- Ššš – Tomas pridėjo pirštą prie lūpų, susigūžė ir tyliai, dideliais šuoliais, vis dar susigūžęs, lyg tai jam padėtų likti nematomu, nuliuoksėjo prie mašinos, apėjo ją iš kitos pusės, įsitikino, kad Ieva, paskendusi savo mintyse ir muzikos garsuose, mėgavosi akimirka išsitiesusi per visą galinę sėdynę.
Deja, palaimos akimirkai nebuvo lemta užsitęsti, nes jau po sekundės Tomas, kaip geriausias roko grupės būgnininkas skalambijo delnais per mašinos stogą, kas akimirksniu iš palaimos Ievą nudrėbė į panikos ir išgąsčio glėbį.
- Žiūrėk, kaip tabalduoja kojytėm… -  sukikeno Ugnė.
Iš tikrųjų, vaizdas buvo komiškas – Tomas „barabanija“ per mašinos stogą, o Ievos kojos tabalduoja, lyg reaguodamos į tai tiesiogiai. Žinoma, tai truko neilgai. Labai neilgai.
- K… Ko? Išlindot jau? - supratusi kas vyksta ir mintyse pasižadėjusi kada nors atkeršyt Tomui už eilinį panašų pokštą (tiksliau, padėjusi šitą skriaudą, už kurią kada nors atkeršys Tomui į specialią perpildytą lentynėlę, su pavadinimu „už tai kada nors atkeršysiu Tomui“), Ieva grįžo į realybę.
- Išlindom, nes tavęs pasiilgom. - nusišypsojo Karolis. - Bet dabar be tavęs jau nebelįsim.
- O, tai reiškia nelįsit visai! - atsakė Ieva.
- Tu tuo įsitikinus? - paklausė Ugnė. - Nes žinok, atrodo, kad šitie mus į mišką išvežę bernai buvo teisūs…
Bernai išsiviepė.
- Rimtai? Radot kažką? - išpūtė dailias pilkas akis Ieva. - Kažką daugiau, nei senas kaliošas?
- Manau, kad daugiau. - atsakė Karolis.
Tomas tuo tarpu jau buvo sulindęs bagažinėn. Po kelių akimirkų pergalingai iškėlė rankas į viršų, vienoje jų laikydamas kirvį, kitoje – mineralinio vandens butelį.
- Atsigeriam ir varom! - prasukęs butelį ir tiesdamas Ievai, entuziastingai sušuko jis. - Privaloma eit visiems, gali būt, kad tai bus amžiaus atradimas!
Ieva vos nepaspringo gurkšniu, dar šiek tiek atsigėrė, įsistebeilijo į Tomą ir padavė butelį Ugnei.
- Jei vėl tavo bajeriai… - pradėjo ji, duodama suprast, kad tuomet jo prognozės nekokios.
- Vienintelis būdas sužinot! - nekreipė dėmesio į grasinimą Tomas, vėl sulįsdamas į bagažinę. - Fotiko neturim? - sušuko nenurodydamas adresato, bet adresatas, užsivertęs butelį vandens, tik suniurnėjo.
- Neturim! - Išvertė Ieva.
- Blemba, nu! - nusikeikė Tomas. - Šitiek be reikalo prasivežiota, o kai reikia – nėra. Ė, ir man palik! - sušuko Karoliui, nors dar buvo daugiau, nei pusė 1, 5 litro butelio.
- Gerk, visvien siusiukas. - nurijęs dar porą gurkšnių sušilusio ir menkai gaivinančio vandens, atsakė Karolis. - Nu, mergaitės, lendam po namu, pažaisim…
Tomo fantazijoj per sekundę susidėliojo vaizdelis ir jis prunkštelėjo:
- Jo, žaisim namus. Atsimenat tokį žaidimą? Aš būsiu Tėtis, Ugnė bus Mama – mirktelėjo Ugnei, kai ši nutaisė didžiai nustebusio žmogaus miną – Ieva bus Vaikas… Susiraukęs vaikas – pasitikslino, kai Ieva, vaidindama nepatenkintą dėbtelėjo į jį pro antakius.
- O aš? - įtardamas kažką negero, paklausė Tomas.
- O tu – kaimynas iš viršutinio aukšto, ateinantis pas Mamą cukraus pasiskolint, kai Tėčio nėr, o Vaikas miega! Todėl Tėtis vieną dieną įsigijo štai ką – iškėlė virš galvos kirvį Tomas.
Visi nusikvatojo ir patraukė link namo.
- Kaimynėl, šiandien apseik be cukraus, vyras namie… - tęsė Ugnė.
- O jei su butelaičiu ateičiau? - pasiūlė „Kaimynėlis“.
- Su butelaičiu galima, ir netgi pageidautina! Mama zakūskės padarys, o vaiką, jei prireiks, pasiųsim papildymo… - pažemintu balsu nugriaudėjo Tomas, kai jis pirmas lindo po namu. Vėl ta palaiminga vėsa ir ta nepakenčiama tamsa!
- Zinau, zinau as tuos butelaicius - „šveplai“ prisidėjo „Vaikas“ - ateis dėdė su butelaiciu, iseis su fanaru ir kilviu nugaloj…
Dar viena juoko banga, ir visi jau buvo po namu.
- Kaip įsivaizdavau, taip ir yra – tamsu, šalta, tik nėra pastipusių žiurkių – pakomentavo Ieva.
- O kam dabar lengva? - paklausė Karolis, kai prišliaužė prie liuko. Pakeliui, lįsdamas po namu prigriebė prie laiptų paliktą savo kuprinę. Kad nebereiktų lįst atgal, jei ko prireiktų.
- Oho! - išsprūdo Ievai, pamačius liuką.
- Matai, o tu netikėjai! - atsakė Tomas ir trinktelėjo keliose vietose pentim per liuką, užkišo kotą už pirmos grandies ir truktelėjo kartą nestipriai, pažiūrėti, ar kotas neišsprūs, ir tada – įsiręžęs iš visų jėgų. Liukas pajudėjo.
2017-06-21 00:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-10 08:51
Nukainotas
Tik vienas komentaras? Turbūt skaitytojai neranda prie ko prikibti. Man tai čia netrūko nieko, tik tolesnės dalies.

- O aš? - įtardamas kažką negero, paklausė Tomas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-22 10:13
pikta kaip širšė
Tekstą būtų galima vietomis patrumpinti - nereikia visko aiškinti vienodai detaliai ir "sekioti" veikėjus, kad ir kur jie beeitų, kad ir ką bedarytų. Kai ką galima peršokti arba atpasakoti lakoniškai, nes tekstas ilgėja, intriga vystosi labai lėtai, o skaitytojo kantrybė nėra guminė ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą