Savybės (visas)

1
Atleidžiantis

Klydau,
Klupau.
Po akimirkos atsitokėjęs verkiau.
Iškentęs bausmę toliau ėjau.

Suprantu, kad daug kartų atleido.
Nežinau, kodėl, dėl ko, bet dar alsuoja
Kūnas blyškia liepsna nešdamas. Veido
Nesimato, nes vargas ir akla agresija

Vagojo lauką.
Žildino plauką,
O ten rami rimtis,
O gal mirtis.

Bet laikina ši bausmė.
Nutyli, nes pasimetė prasmė.

2
Atleidžianti

Draudžiama vogti, net menkniekius,
Dėl kurių kiti nesuka galvos.
Tai aksioma smerkianati nuotykius
Paikus, dėl to daugelis neteko galvos.

Ne pasisavinę adatą, kartais nesustoja
Ir baigia vežimu.
Gaila, kad godus gyvenimą aukoja
Už saują džiaugsmų.

Atleisk prašau. Daug kartų
Kritau, nes neatsargiai mąsčiau.
Gal pavyks sutarti ir kurti kartu
Sienas, stogą, jaukumą. Karščiau

Degs akys, bet ne pykti,
O supratingumas intymumą kurstis.

3
Lojalus

Pasirengęs žūti, bet būčiau
Dėkingas jei karui pasibaigus
Siela liktų švari. Mačiau
Kaip oriai vilioja į duobę. Baugus

Sapnas, bet pabusiu tik po
Sprendimo. Vargsta žmonių aibė.
Ir aš šios aibės dalis, nors prigimtis
Dvilypė. Priklausomybė neapibrėžta.

Todėl laivė žybčioja prieš kiekvieną
Žingsnį, leidžia pasirinkti į kurią
Pusę kreipti mintis. Nei viena siena
Neatsilaiko prieš tikrą norą.

Todėl tikiu, kad galiu būti laimingas,
Bet kokioje situacijoje.

4
Lojali

Kančios metas. Pavojingos uolos
Apsupo likutį. Bando sutraiškyti,
Bet to niekada nebus. Rūpestingos
Rankos sukūrė ir neleis pražūti.

Šio pasaulio priežasčiai.
Malonūs priešo pančiai.
Bet galas aiškus – tuštybė,
Todėl protingas – saugos gyvybę.

Prieš akis du keliai,
Nėra kitos opcijos.
Rinkis gyvenimą, brangūs vaikeliai,
Nebijokite šios operacijos –

Tikiu, kad tai teisingas
Požiūris ir pasirinkimas.

1
Karingas
Pakėlė rankas ir viską ką galima
Pakelti prieš norus.
Sulaukęs pilnametystės pajuto galią,
Kuri leidžia suvaldyti prigimtį. Grubus

Gyvulys taip pat neketino pasiduoti.
Įsikibęs kaip erkė siurbė šeimininko gyvastį.
Kaip sunku suprasti, alsuoti
Kai žinai, kad dar nežinai

Kodėl taip atsitiko,
Kodėl kartos krito,
Kodėl gimė
Ir kodėl netrukus mirė?

Yra prasmė, ji kaip oras – nematoma,
Bet duoda galimybę gyventi.

2
Karinga
Tu apgynei ir iki šiol gini
Savo vaikus. Prašalaičiai pikti
Ir teisingi norėtų nubausti,
Bet neleidai kraują nuleisti.

Nors buvome verti baisios žūties.
Sušvelninai kirtį. Griuvo
Akmenys, skardo ugnies
Liežuvių apimtos kaip vanduo išgaravo.

Amžinai kaunasi širdys
Su savo norais.
Žūsta sutryptos viltys –
Puošiasi istorija karais.

O aš nežinau kur stoviu
Čia ar...

3
Mylėtojas
Kančios išvalo nedorą sąmonę.
Mastantis apie nusikaltimus,
Jei netyčia susižeidžia iš kart pamiršta nesąmonę.
Trumpam, bet nors dabar – ramus.

Buvau iš gyvulių tarpo –
Atsitiktinė žaizda pažadino.
Stovėjau prie artimo, prie savo kapo –
Daugelis gelmėse pražuvo,

O aš vis dar stoviu, nes
Pamilau tikrą, prasmingą gyvenimą.
Prilipau prie Tavęs,
Prie padų kaip dulkė... dykuma

Suviliojo. Kaip keista, ten sunku išgyventi,
Bet būtent čia radau gyvybės šaltinį, pasisekė panerti.

4
Mylėtoja
Pamilai dykumų klajūnus.
Jie gimė išlipę iš jūros gelmių.
Keliaujant, sumynė kalnus,
Debesis. Saugantis žmonių

Pėdas. Tarp smėlynų
Klykė kūdikiai, nes pamiršo
Transcendentinių lobynų
Vaizdą. Sukilėliai nugaišo.

Tautos kėsinosi atimti šviesą,
Bet tai ne joms skirta...
Tu pamilai išmintį ir tiesą.
Netyčia sutrupinai kietą grumstą,

Ir pabiro maldos. Lietus palaistė
Seną suskerdėjusią odą.

1
Pasipušęs

Už gerą darbą, gauna galimybę
Padaryti dar vieną gerą darbą.
Jais puošiasi plazdanti gyvybė,
Kaip liepsnelė spindi, arba

Kaip žvaigždė, gal būt jau senai
Užgesusi, bet akis vis dar pasiekia
Iš užmaršties atklydusi šviesa. Darbai
Kažkada atlikti vis dar šaukia.

Apie išlaikytus išbandymus, apie
Kilimą ir padanges, apie
Gėdingą žlugimą.
Ačiū, už tokį likimą.

Man dovanojo prievoles, pasipuošiau.
Kartais kritau, bet vėl atsitiesiau.

2
Pasipuošusi

Miela, puiki, pasipuošusi mintis.
Spindi gerais darbais, įžvalgomis protingomis
Ir švelnumu. Jau senai pamiršusi
Vėjavaikišką pavasario žaidimą. Viltis

Subrendusi, sveika. Maitina
Vargstančią keliauninkę.
Tikiu, kad jos prasmingą būvimą
Užuos vaikai, sumenkę.

Tai atgaivins, kaip oro gurkšnis.
Pakels sparnus, kaip lankų paukštis.
Nuneš smalsias akis.
Judina būtinybė augti, alkis

Pažadino norą gyviems ieškoti,
Tik ko? Norisi sužinoti.

3
Praktiškas

Asmens egzistavimo priežastis, pasekmė,
Tikslas ir prasmė – pagalba kitiems žmonėms.
Atsisėdau koridoriuje, už durų rėkė
Kūdikis, daktarė bandė pagelbėti visiems.

Vieni pasveiko, kiti liko
Su savo negalia.
Pasisekė, nes neturiu laiko
Skustis. Išugdyta valia

Verčia dirbti, o veikla ištraukia
Iš gilaus liūdesio.
Vaikeliai augo, kaip žolės lauke,
Jiems trūko dėmesio

Ir praktiško, patikrint stuburo.
Jau pasikeitė. Neliko būro.

4
Praktiška

Sujungi žinojimą su veiksmu
Ir rezultatą su supratimu.
Tai praktiška. Ne paisant tokios
Idėjos – ne patogu, nes neradau taikos,

Net tarp tų, kurie taip gyvena.
Iš kur gauti objektyvų žinojimą?
Jau gavo, prieš 3 tūkstantmečius.
Kiti užmiršo, kilnoja pečius.

Melagiai meluoja, teisuoliai pripažįsta,
Kad kiekvieną kartą praranda
Ryšį. Nekas nepyksta,
Tenka pripažinti ribotumą.

Vėsu šį rytą keliaujant į namus –
Ten apgaubs išorinė šviesa, mus.

1
Savjotojas

Gali būti reali realybė,
Kuri egzistuoja potencialiai,
Tik rutina, kasdienybė –
Paslėpė dailiai

Po standartais, - kaba virš valios
Ir laukia išlaisvinančio veiksmo
Pasaulyje, mums duotos galios
Kurti. Sąmoningo pasirinkimo

Dėka buvo kuriama forma.
Gali būti, ji klaidinga, gal ne,
Bent jau turi galimybę už darbą
Prisiimti atsakomybę. Naivią svajonę

Numetė į šalį, dabar svajoja sukurti
Tikrą, prasmingą, moralią buitį.

2
Svajotoja

Yra atvejų, kada svajonės gelbėjo,
Yra – kada svajodama pražudė
Sielą. Kaip balandė plazdėjo,
Kaip prievolėmis gynėsi, nes gundė

Praraja pasiduoti
Ir nukristi.
Plunksnos krito kaip sniegas per pūgą.
Širdis liko padangėje. Pamiršo vargą.

Gimęs vargdienis, pasinėrė į dailų,
Prasmingą pasaulį. Nuplovė
Ašaros ir juokas gilų
Griovį iki pat smegenų. Norų įvairovė


Atsargius, sąžiningus, moralius pakėlė,
Grubius, įžūlius, piktus pargriovė.

3
Idealus

Pasaulis pripildytas prasmės,
Idealus jis iš esmės.
Tik laisvė, nenoras pasiduoti
Verčia asmenis be prasmės aukoti

Save ir tikras vertybes,
Nes nežino, kas suteiks trokštamą laimę,
Nes pilni tuštybės ir puikybės.
Kartais stebint gyvenimą apima baimė.

Bet tai laikina, nes šis lekiantis
Šešėlių pasaulis pralėks.
Tada potenciali ateitis
Sušvis, gal bus gėda, nes apšvies

Tai ką slėpėme nuo akių,
Gal džiaugsimės paruoštu laimikiu.

4
Ideali

Ideali būtybė pakilo paskutinė.
Ji gali palaikyti ir tęsti
Patikėtą misiją. Prisipildė krūtinė
Dėkingumo ir kraujo... keisti

Mes ir mūsų keliai vingiuoti.
Galėjome ramiai buriuoti,
Bet nepriežiūra sudaužė laivą.
Atplaukė ir prarijo blaivią galvą

Piktas pradas. Ar išvys dienos
Šviesą nuskendęs bėglys?
Iš gelmių šaukiu, išseko jėgos,
Nenusimenu, net jei ietis

Įrems į kaklą. Šiek tiek neramu,
Bet manau, tokioje sit., tai normalu.

1
Protingas

Išbandymai suspaudžia ir sunkiai
Kvėpuodamas neleidi liepsnai palikti
Fitilio. Aliejus maitina, o vaikai
Kaip chanukos švieselės smagiai žybsi.

Tik rytui atėjus nurimsta, gęsta.
Liūdna gal? Ne, taip turi būti.
Iš pradžių bręsta,
Paskui nuvytę pradeda pūti.

Draugai, giminės atsimena
Išgyventus nuotykius. Ne liūdna,
Nes jau baigėsi metai,
Kada sėdėjome basi, rimtai

Apsvarstę nueitą kelią,
Nutarėm gyventi.

2
Protinga

Protinga, manęs antroji pusė
Kukliai ir kantriai laukia,
Kol padarysiu darbus, kol saulė
Subrandins vaikus. Šaukia

Palikti paukščiai išalkę...
Nėra savarankiškos jėgos,
Todėl visi kaklus ištiesę
Gauna iš vieno šaltinio.

Prašau kantrybės,
Tau ir man padės
Paprastus žemės
Grumstus paversti perlais. Kriauklės

Kukliai slepia savo intymią širdį.
Tai gyva, nors atrodė, kad merdi.

1
Liūtaširdis

Nesu liūtaširdis, bet pasistengsiu
Išmokti nebijoti sunkumų, nelaimių.
Gal būt, kada suaugsiu,
Pasiekęs visapusiškos brandos metą – pasuksiu

Veidą ir padėsiu įveikti prarają
Skiriančia mus. Kol kas keliauju
Į pietryčius ieškodamas. Šalia
Keičiasi mimikos, bet krauju

Nudažyti veidai vis dar šypsosi.
Kartais piktai, kartais meilei.
Tikslas kilnus ir aiškus.
Nurodymas tikrai tikslus –

Tik mokytis
Ir lavintis...

2
Liūtaširdė

Kaip nuostabu, atskyrime slypi
Sujungimas atskirų dalių.
Pavyzdžiui lauždamas duoną, pririši
Alkaną širdį prie dosnių rankų.

Vesdamas moterį, atskiri ir uždraudi
Visam pasauliui ir sujungi į vienį.
Atsiskyrus nuo nusikaltimų sukuri
Terpę gyvenimui kartu. Brendi

Per upę ugdydama širdį kaip liūto,
Drąsi ir stipri palydovė.
O artimas tylėdamas kiūto,
Neskubėdamas užpildo erdvę.

Sutrikęs laukia atsiskyrėlis,
Nes nežino prie ko prisišliejo širdis.

3
Tvarkingas

Pabudusio mintys tvarkingos.
Išmoko, daug metų treniravo
Kūną ir protą, kovos lemtingos,
Kūrėjui padedant, - laimėtos. Skaitydavo

Palikimą ir džiaugdavosi,
Nes visas pasaulis dėl jo sukurtas.
Ne tam, kad pataikautų visi,
Tam, kad ugdytų, nušlifuotų briaunas.

Dabar apvalus, ritasi,
Gyvenimas ir mirtis
Aplink, šypsodami sukasi,
Kaip kiaušinis...

Jau priprato, todėl žino, kad tikro
Blogio nėra, jis - kaip dulkės keisto sapno.

4
Tvarkinga

Kaip statau sav gyvenimą?
Visą gerą, ką atnešiau į šį gyvenimą,
Galėsiu pasiimti su savimi.
Tai mano svajonių rūmai. Pilni

Šviesos kambariai.
Kukli ir tvarkinga,
Aplinka augina budriai
Judančią gyvybę. Marga, įspūdinga

Diena, bėga braižydama
Sąmonę. Valios stygos užgautos
Skamba, - kurdama
Veiksmus, žodžius, mintis.

Taip ir gyvena tvarkingą būtį
Sukdama. Gal taip ir turi būti.

1
Skaistus

Dėl ko gyveni? - Tam kad priartėčiau
Prie egzistavimo tikslo, prasmės, priežasties.
Noriu pasistengti, būtų liūdna, jei nespėčiau
Padaryti patikėto darbo. Tik pažinęs

Savo sielą, pažinsi Kūrėją,
Sako Senolis iš Kelmės.
Šiek tiek bijau sutikti vėją,
Gal sudraskys bures, o gal padės

Pasiekti toli paslėptą artimą.
Kaip sunku sąmoningai
Dėlioti žingsnius. Apima
Nuovargis, bet kitaip negalima. Valingai

Žaisdamas gyvenimą, pasieksiu vartus,
Gal, kaip vaikas būsiu skaistus.

2
Skaisti

Dalelė žmogaus atskilo prieš daugelį
Metų, skaisti dulkė grįžta į savo lizdą.
Džiugu stebėti šitą pievų drugelį,
Jis puošia tariamą vaizdą.

Neturiu jėgų, bet iš kažkur ateina
Ir kojos pačio nuneša nustebusį mane.
Jau pavasaris, saulė kaitina
Vienišas širdis, o tu padarei mane,

Suteikei formą, davei duomenis,
Galimybes ir tyrą sielą.
Vandeniu ir šviesa veikiamas vaikelis
Pakilo iš arimo. Diena

Artėja, kai laikinumai, sąlygotumai
Suirs, pavirs dulkėmis.

1
Madingas

Daug kartų skaitytas tekstas,
Praėjusios ir ateinančios kartos
Gyvena šiais žodžiais. Paprastas
Ir be galo gilus esmės pasakojimas

Vaikus ir senolius,
Kvailius ir protingus
Judina. Žodžius
Kartoja mokinys tingus,

Bet net toks darbas –
Svarbus. Būtent dabar sunku
Susikaupti, nors darbas
Kilnus ir madingas, bet užsnūstu

Netekęs gyvenimo. Tik žiežirbos
Apšviečia degantį kailį.

2
Madinga

Daugumos požiūris į grožį
Dabar valdomas įtakingos mažumos.
O tu mano meile, esi graži,
Net nepaisydama tariamos daugumos

Tendencijų. Tu madinga
Papuošalą gavai, įsigijai vergdama.
Rami, šypsaisi, paslaptingą
Mintį į rytojų nešdama.

Tavo kuklumas
Ir puošnumas
Kaip klasikinė simfonija – linksma,
Žaisminga ir tuo pačiu rimta.

Užrašiau nesitikėdamas dar kada nors
Išvysti, tai nebūtina... nors...

3
Švarus

Švarus gimė šį rytą,
Dėkodamas išlindo iš vandens.
Ant lapų buvo užrašyta,
Bet neliko pėdsakų žiemos ir rudens,

Nes pavasaris paslėpė buvusių
Dienų aidą. Ateina nauja šventė,
Jei reikia pasiruošti. Švariausių
Prekių atnešė keldamas Tavo vertę,

Savo ir kitų akyse.
Daug ir naiviai svajojo,
Skraidė padebesyse,
Tai nėra gerai, nes sustojo

Ir nejuda darbai.
Čia vystyklai, o ten kapai.

4
Švari

Tikrai švari sąžinė
Pakibo asmenybėje, kontroliuodama
Mintis, žodžius, veiksmus. Nežinia
Kas tai, ar ji duodama

Subrendus, ar išmokstama,
Ar duotybė ugdoma –
Aplinkybių, visuomenės
Ir pačios asmenybės?..

Galvok
Ir ieškok.
Man reikia dirbti,
Man reikia ugdyti.

Nes gimiau neturėdamas.
Tai supratau gyvendamas.

1
Įžvalgus

Džiaugsmas, ramybė ir nerimas
Maišosi ir kutena plaučių apačią.
Juokas ar graudus verkimas
Išsiverš apnuogindamas kančią?

Ji nutekėjo ir dingo
Susigėrusi į kelio dulkes.
Įžvalgiai akis nuleidas,
Tam kad susipratęs

Ramiai galėtum paslėpti gėdą.
Liūdna nešti paslydimus,
Bet tai ne didelė bėda.
Vis tiek suvienija gyvenimus

Dulkės ir žemės sluoksnis.
... draugiškai maitiname šaknis.

2
Įžvalgi

Mano draugė įžvalgi,
Atrado mylimą, geidžiamą valgį
Išalkusei sielai.
Purvini stiklai

Buvo laiku nuvalyti,
Žūstantys daigai
Vėl pradėjo dygti.
Laukiu to ilgai,

Pagaliau naujas gurkšnis
Ir naujas atodūsis
Išsiveržė iš gimusio lūpų.
Bus vargo. Tai puiku.

Nes gale laukia atlygis.
Visos nuoskaudos, žaizdos sugis.

1
Mylintis

Mylintis patikėtą darbą, prievolės,
Nes paprasti darbai ir žodžiai,
Netenka bet kokios prasmės
Jei niekam jų nereikia. Šaižiai

Suskambančios krintančios dulkės,
Dūstanti pakilo fleita, kaip žvaigždės
Krentančios, nors tai ne žvaigždės,
Tik erdvė drumsiančios skambios erdvės.

Kažkada buvome priversti
Paklūsti, nes bijome nebūties.
Dabar norime paklusti,
Nes pamilome išgelbėtoją genties.

Kaip reiškiasi meilė? Rūpesčiu,
Užuojauta, empatija, gailesčiu.

2
Mylinti

Mylinti gyvenimo priežastį,
Nors tiksliai nežino, kas ir kodėl judina
Organus. Smagu yra žaisti,
Sąžiningai ugdydama – augina

Savyje kilnią asmenybę.
Tai – didžiulis malonumas.
Sąmoningai ieškojo ir atrado kvailybę
Ir išmintį, dovanotas sumanumas.

Panaudojo visas savybes, galimybes
Ir galų gale nukritus kevalui, gimsta
Žmogus. Pro šnerves gyvybės
Gurkšnį įpūtė. Krūtinė pritvinksta

Virpesio, dėkingumo, meilės,
Nuostabos, pagarbos baimės.

3
Saugus

Saugus, nekintamas būvis,
Skamba kaip begalinis kamerinis orkestras.
Gausmas neerzina, visas pasaulis
Pripildytas virpesio. Platus spektras,

Todėl sunku aprėpti, suvokti.
Nieko nebijodamas klausosi,
Tik vieno bijo – nutolti.
- Kaip pasiklosi, taip išmiegosi.

Kartodavo minia, nevisada suprasdama
Ką nori tuo pasakyti sau.
Gal, kad yra grįžtamasis ryšys, kad kurdama
Gerbūvį ir teisingumą

Sukuria rojų.
Jei ne – pragarą.

4
Saugi

Saugi aplinka – kaip motina tikra
Išugdo sveiką ir laimingą vaisių.
Pakyla abejonių išgąsdinta, drebanti ranka,
Kol kas ją laiko, todėl baisių

Vaizduotės darinių bijoti nedera.
O rytoj bus tik rytojus. Nedera žinoti ateities,
Gal neįmanoma. Tai trukdo pamatyti gerą
Gyvenimą. Dirbk, neprarasdamas vilties.

Gal džiaugsmas, gal vargas,
Gal ir tas ir tas
Bus dovanotas.
Pakelk suvargusias rankas –

Dabar tu laikyk bundančią gyvybę,
Mokink mylėti teisybę.


1
Tykus

Neturiu žvaigždės, kuri valdytų gyvenimą,
Nes pats sprendžiu, kur sukti – į gėrį, ar į blogį.
Bet pripažystu, kad grįną, suvoktą pasirinkimą
Padaryti nelengva, nes kultūra, įpročiai perimti –

Nesuvokiant jų kilmės, iškraipo supratimą.
Tykus protas, siekinatis tiesos, gėrio
Gali peržiūrėti ir pasverti. Laimingas – tokį likimą
Pažinęs. Sunku apibrėžti priežastis, kurios

Lemia objektyvų požiūrį. Sunku pakeisti
Prietarais išpurvintas akis. Bet įmanoma.
Gal būt tai yra tikslas. Žaisti
Malonu, bet metas – suaugti. Menamą

Įsivaizduojamą idilę paviersti tikra.
Kantriai dirbk, galimyė pasikeisti visada yra.

2
Tyki

Krenta plaukai ir sniegas,
Užpildo žemumas ašaros.
Tyki butybė iriasi per bangas,
Ieškodama... tikiu, kad suras.

Kokia ji nuostabi. Net neieškosiu
Jei aprašymo. Nusišypsosiu
Praeinančiai laimei. Susikaupia
Krituliai, tada plaukia,

Bet tai ne skausmo išraiška,
Tai valosi sulinkusi siela.
Išnėręs apžiūri gimusią ranką,
Tykūs vandenys atnaujino mielą

Pasaulį akei sudirgusiai.
O, kaip protingai sumanyta, puikiai.

3
Ramus

Šis žmogus kaip upė,
O jo kūnas, kaip upės vaga.
Jis ramus ir gyvenimo tėkmė
Atspindi tai ką gali jo galva.

Kas įtakoja tėkmę,
Vandenys ar krantai?
Man šis klausymas sudėtingas, tarkime
Kad kada nors atsakysime jaunai kartai -

Ką reiškia valia ir likimas.
Ramus veidas stebi spektaklį.
Tragikomedija vystosi, žaidimas
Smagus ir sunkus. Amžiną variklį

Stumia skruzdėliukai, žūdami po ratais.
Nebaisu. Priprato, nes išmintis atėjo su metais.

4
Rami

Rami upė pasipuošė stora ledo pluta.
Vandens paukščiai nuliūdę pasitraukė.
Žuvelės dusdamos laukė, kol šilta
Pavasario tėkmė atvers vartus. Laukė

Visi, kam sunku. O tu rami
Kaip upė. Gal gyvybė blėsta?
Ne, tu lauki, kol šilti
Žodžiai sušyldys, paliesta

Suliepsnosi.
Virpesį,
Baimingai myėdama priežastį.
Išsilies vanduo nešdamas gyvastį.

Kukliems,
Žemiems.

5
Meniškas

Meniškai papuošė smegenų žievę,
Įspausdamas tarp vingių mintis.
Pabudę skuba, dar mąstantys, nežuvę
Kankinasi su knygomis, kūrena viltį -

Išlikti ir „ten“ atgimti.
Daugelis žūsta, gal dėl to, kad peilis
Ar kulka sdrumstė prganų rimtį,
Gal nusikaltimai, lakios – naivios vaizduotės pilis

Suresta, kaip kalėjimas įkalino asmenį?
Klusdamas nesugebėjo suprasti, kur loginė
Duobė į kurią įkrito. Protas čiupo svarmenį
Ir nuskendo, nes logika neatspindi... Tikrovė

Čia pat, bet tuo pačiu metu, iš esmės, nepažini.
Dabar sutemų metas, bet netrukus bus diena šviesi.

6
Meniška

Gražiai, išradingai sudėliojo
Organus. Įstatė išnirusius,
Nes gimdama užsimojo
Pakerėti pasaulį. Mirusius

Pamiršę, užkariautojai pakilo
Iš patalų. Prieš akis
Nepakartojama žmogaus dalis, atskilo
Ir braido po pievas; vis

Grožisi meniška aplinka.
Kol džiagsmas klesti ir neapakina
Abejonės, reikia mokytis ir mokinti,
Gal sustiprės ir sugebės apginti

Save ir visą pasaulį.
Padaryti tai, ji gali.

1
Gyvas

Teisuolis, net miręs iš esmės – gyvas.
Nusikaltėlis, net gyvendamas – miręs.
Kaip suprasti šią idėją? Egzistavimas,
Dar nereiškia, kad tai – gyvenimas.

Matau savyje ir kituose vieną savybę -
Malonumo troškimą. Kartais tai gerai, kai
Žmogus valdo šią duotybę,
Ir keliauja aukso vid., keliu, bet dažnai

Pasiduoda į kraštutinumus, tai blogis –
Gadinantis asmens ir visuomenės gerbūvį.
Manau, kad sąmoningas savęs valdymas ir įprotis
Išlavintas ir ugdomas, elgtis teisingai, būvį

Egzistavimą paverčia prasmingu,
Pilnakrauju žmogaus gyvenimu.

2
Gyva
Vis dar gyva, kaip paukštė
Kyla į padanges, taip žvilgsnis
Išsivadavęs iš sapnų, nelaimių skraiste
Nusitraukusi – žvelgiu kaip begalinis

Skliautas įsiremia į ribotą suvokimą.
Dėkoju už dovanotą formą ir likimą.
Tik vieną norą ir mintį negalėdama
Kalbėti velku. Iš nakties į šviesą nešdama

Nenuplovus rankas privalau tylėti,
Bet ši nešvara trukdanti dėkoti,
Laikina pertvara, tarp malonumo
Kurį teikia gyvenimas ir išreikšto dėkingumo

Kurį jaučia širdis ir suvokia kritiškas protas.
Tiesiog žvelgiu, tai mano „ačiū“, nebylus, neišreikštas.

3
Tikras

Tikras žmogus – tai tikslas,
Bet be tavęs, mano žmona,
Negaliu būti pilnas. Kaip krislas
Patekęs į akį – kankina,

Taip nepilnavertis asmuo
Be antrosios pusės, bando pasiekti
Pilnatvę. O forma kaip vanduo
Nuteka į žemumą. Tenka pripažinti -

Tikslas šalia, bet be pagalbininko
Nemoku, gal iš esmės negaliu būti žmogumi.
Reikia stengtis, kol dar paminklo
Luitas neprispaudė, kol dangumi

Skrajoja svajingas žvilgsnis,
Išnyks mus skiriantis mirksnis.

4
Tikra

Ar tu tikra?
Kelias diena galvojau,
Kas yra tikra,
O kas išgalvota, apsistojau

Ties tokiu atsakymu: nežinau,
Nes nuolatos juda, keičiasi aplinkybės,
Mąstymas, daug kartų pažinau
Pasaulį, o paskui nusiėmusi kvailybės

Akinius, nuplėšdavau ir liūdėdama
Pripažindavau, kad mačiau tai, ką
Norėjau matyti. Tylėdama
Leidau numirti vaizduotei. Viską

Nustūmiau į šalį, nes pavargo galva.
Nežinau. Sunku susikaupti, nes skauda pilvą.